Prie Betliejaus prakartėlės atrisnojo du asiliukai. Išvargę ir sulysę. Vargšelių nugaros buvo išpešiotais šeriais ir žaizdotos: mat jų šeimininkas malūnininkas kasdien jiems kraudavo sunkias naštas ir nešykštėjo lazdos smūgių.
Asiliukai išgirdo piemenis kalbant apie karalių Karalių, atėjusį iš dangaus, tad atskubėjo Jo pasižiūrėti.
Žvelgdami į Vaikelį, minutėlę sustingo tylioje maldoje. Po to Jį pagarbino ir pasimeldė. Pasisukę eiti išvydo tarpduryje stovintį įsiutusį malūnininką.
Asiliukai keliavo žemai nudelbę galvas. Ant nugaros vilko daug sveriančius krovinius.
– Nieko nepadeda, – pasiskundė vienas. – Prašiau Mesijo, kad išvaduotų mane iš šios naštos, bet Jis to nepadarė.
– O aš, – tarė kitas, risnojęs šiek tiek guviau už pirmąjį, – Jo paprašiau, kad man suteiktų jėgų šį krovinį pakelti.
Autorius Bruno Ferrero