Du asiliukai
Prie Betliejaus prakartėlės atrisnojo du asiliukai. Išvargę ir sulysę. Vargšelių nugaros buvo išpešiotais šeriais ir žaizdotos: mat jų šeimininkas malūnininkas kasdien jiems kraudavo sunkias naštas ir nešykštėjo lazdos smūgių.
Asiliukai išgirdo piemenis kalbant apie karalių Karalių, atėjusį iš dangaus, tad atskubėjo Jo pasižiūrėti.
Žvelgdami į Vaikelį, minutėlę sustingo tylioje maldoje. Po to Jį pagarbino ir pasimeldė. Pasisukę eiti išvydo tarpduryje stovintį įsiutusį malūnininką.
Asiliukai keliavo žemai nudelbę galvas. Ant nugaros vilko daug sveriančius krovinius.
– Nieko nepadeda, – pasiskundė vienas. – Prašiau Mesijo, kad išvaduotų mane iš šios naštos, bet Jis to nepadarė.
– O aš, – tarė kitas, risnojęs šiek tiek guviau už pirmąjį, – Jo paprašiau, kad man suteiktų jėgų šį krovinį pakelti.
Autorius Bruno Ferrero
jei gyvenimas pasirodys sunkus, paklausk savęs „palyginus su kuo?”
Tikrai nereikia prašyti kad mus išvaduotų prašykime kad padėtų tai išgyventi,kad suteiktų stiprybės,tikėjimo ,vilties,neleistų palūžti…Sunkumus turime išgyventi kad vėliau būtumem laimingi,sunkumai žmones grųdina ,ir kuo daugiau sunkumų žmogus perėjes jis tampa tuo laimingesnis.Prašykime pagalbos ir mums padės tik reikia nesiliauti prašyti,tikėkime tuo .
Aš gerbiu žmones, kurie sukuria tokius, ir panašius tekstus.
Belsk ir bus atidaryta.
Visiška tiesa.