Krašte, kurį Dievas paskyrė žydams, gyveno jaunuolis, vardu Gideonas. Tuo metu buvo karų, pavojų ir išdavysčių metai. Net žydų tauta primiršo Dievą. Vyrai, moterys ir vaikai buvo priversti gyventi pasislėpę kalnų olose, tarp uolų ir skardžių. Jie bijojo midjaniečių ir kitų žiaurių dykumos genčių, kurios panėšėjo į skėrių spiečius. Tos gentys turėjo tiek kupranugarių, kad jų negalėjo nė suskaičiuoti, ir kur tik ateidavo, viską nusiaubdavo. Jie netikėtai užpuldavo vargšus žydus ir pagrobdavo jų derlių bei gyvulius.
Gideonas buvo sumanus guvus jaunuolis. Vieną dieną tėvas jam liepė sukulti grūdus, tad Gideonas įdėjo varpų pėdą į platų storą kubilą. Taip jis galėjo darbuotis pasislėpęs nuo midjaniečių, kurių šnipai nuolatos sukinėjosi aplinkui.
Staiga jam pasirodė angelas, Dievo pasiuntinys, ir tarė:
– Tu esi stiprus ir drąsus vyras. Viešpats su tavimi.
– Galėjai iš karto sakyti: „Viešpats su tavimi”, – atsakė Gideonas, šluostydamasis prakaitą. – Čia reikalai klostosi vis prasčiau. Jei Viešpats tikrai būtų mūsų pusėje, ar atsitiktų visa tai, kas atsitinka? Mūsų senoliai pasakojo daug gražių istorijų: Dievas mus išvadavo iš Egipto, išgelbėjo vienur, išgelbėjo kitur… Bet dabar Jis mus atidavė į midjaniečių rankas.
Angelas jam prabilo paties Dievo balsu:
– Kaip tik tam, kad įrodyčiau, kad jūsų neapleidau, aš siunčiu tave. Eik ir išvaduok mano tautą nuo midjaniečių!
Gideonas pasijuto mažas mažas.
– Aš? Na, tu turbūt juokauji. Mano šeima yra skurdžiausia iš visų, o aš – pats jauniausias.
– Gideonai, Gideonai, jei aš su tavimi, ką tau reiškia midjaniečiai…
Jaunasis Gideonas buvo ne juokais išsigandęs: tokios užduoties jis tikrai nelaukė.
– O kaip galėčiau įsitikinti, kad tu tikrai esi Viešpats? – įtariai paklausė.
Angelas parodė ranka kampe padėtą ryšulį.
– Kas ten viduje?
– Mano pietūs, – atsakė Gideonas. – Suteiktum man garbę, jei kartu užkąstume.
– Sutinku, – tarė Viešpaties balsas. Šypsodamasis angelas palietė ryšulį lazdos galu. Plykstelėjo didžiulė liepsna ir, apsuptas ugnies liežuvių, angelas išnyko su visais Gideono pietumis.
Per daug neliūdėdamas dėl ištikusio pasninko, Gideonas tekinas pasileido namo. Jis nesitvėrė savyje iš laimės, kad kalbėjosi su Dievu.
Tą pačią naktį, kai visi miegojo, Gideonas išgriovė altorių, kurį jo kraštiečiai pagrindinėje gyvenvietės aikštėje buvo pastatę dievybei, vardu Baalas. Jo vietoje jis pastatė altorių Viešpačiui Dievui.
Kitą rytą pamatę, kad Baalo altoriaus nebėra, žmonės labai supyko. Atidžiai viską ištyrę, nusprendė, kad kaltas Gideonas ir grėsmingu būriu apsupo jo namus. Tarpdury pasirodė Gideono tėvas.
– Tegu išeina į lauką tavo sūnus! – šaukė įtūžėliai. – Jis turi mirti, nes sugriovė Baalo altorių.
Gideono tėvas nesutriko:
– Jūs ginate Baalą? Jei Baalas yra dievas, tegu pats ir apsigina. Juk sugriautas altorius priklausė jam.
Žmonių pyktis akimirksniu atslūgo. Gideono tėvas buvo teisus: tai buvo paties Baalo reikalas. Žmonės, burbėdami, kad jaunuoliai per daug karštakošiai, grįžo prie savo kasdienių darbų.
Po kurio laiko midjaniečiai su kitais dykumos grobikais ir vėl užpuolė žydus. Siaubė jų laukus ir kaimus tarsi skėriai: ten, kur praeidavo, likdavo tuščia plyna aikštė.
Išmušė Gideono valanda. Jo tauta jau buvo pripažinusi jį kaip karo vadą ir daugybė narsių vyrų buvo su juo, klausė jo nurodymų. Tačiau Gideonas norėjo būti tikras, kad vykdo Dievo valią, tad ėmė melstis šiais žodžiais:
– Tu sakei, kad nori pasinaudoti manimi, kad Izraelis būtų išgelbėtas. Todėl aš patiesiu avies kailį kieme ant žemės. Jei rytojaus rytą kailis bus šlapias nuo rasos, o žemė aplinkui – sausa, būsiu tikras, kad nusprendei išgelbėti Izraelį pasinaudodamas manimi.
Taip ir padarė. Kitą rytą Gideonas atsikėlė anksti ir išgręžė nuo rasos sudrėkusį kailį, iš kurio ištekėjo tiek vandens, kad būtų pripildę lėkštę.
Tačiau Gideonas vis dar dvejojo. Vakare jis vėl kreipėsi į Viešpatį:
– Būk man kantrus, aš noriu dar vieno įrodymo: šį sykį vilna turi likti sausa, o žemė aplinkui rasota.
Dievas ir šį sykį patenkino jo prašymą. Ryte vilna buvo sausutėlė, o visa žemė drėgna nuo rasos.
Gideonas liovėsi abejojęs ir ėmė rikiuoti kariuomenę. Suskaičiavo trisdešimt du tūkstančius vyrų – tai buvo didžiulė jėga. Vadas jautėsi išdidus, galėdamas vesti į mūšį tokią armiją, ir nejautė jokios baimės.
Tačiau netikėtai jis išgirdo Viešpaties balsą:
– Tavo kariauna pernelyg didelė. Jei padovanosiu jums pergalę prieš midjaniečius, jūs sakysite: išsivadavome patys, Dievas čia niekuo dėtas. Todėl aiškiai pasakyk savo žmonėms: „Tas, kuris svyruoja ar bijo, tegu grįžta namo”.
Per dvidešimt du tūkstančius karių pasitraukė. Liko dešimt tūkstančių.
Gideonas ėmė juos rikiuoti, kai vėl išgirdo Dievo balsą:
– Karių vis dar yra per daug. Liepk jiems nusileisti prie upelio – noriu juos išbandyti. Tiems, kurie nepaleisdami ginklo iš rankų laks vandenį kaip šunys, liepk atsistoti vienoje pusėje. O tie, kuriu patogiai atsiklaups ir sems rieškutėmis vandenį, tegu stoja kitoje.
Gideonas nuvedė savo vyrus prie upelio. Suspausta širdimi jis stebėjo, kaip beveik visi jo kariai klaupėsi ant kelių, įsmeigė į žemę ginklus ir sėmė rankomis vandenį.
Tik trys šimtai lakė kaip šunys, tvirtai suspaudę rankose ginklus.
Dievas tarė Gideonui:
– Aš jus išvaduosiu nuo midjaniečių su šiais trimis šimtais. O kitus siųsk namo.
Gideonas išsiuntė namo didžiulę savo kariuomenės dalį Su juo liko tik trys šimtai vyrų, kurie pasirodė esą narsūs ir ryžtingi. Jie pasiėmė ginklus, maisto atsargų ir leidosi į žygį. Priešų stovykla buvo šiek tiek žemiau, klonyje.
Midjaniečiai ir kitos dykumos gentys buvo apgyvenę visą žemumą. Jie iš tiesų atrodė lyg skėriai, o jų kupranugarių buvo tiek daug, kiek smilčių ant jūros kranto.
Pasikliaudamas Dievo pažadu, Gideonas sugalvojo karinę gudrybę. Jis padalijo žmones į tris grupes. Kiekvienam kariui davė po trimitą ir tuščią ąsotį su deglu jo viduje. Ir paaiškino:
– Žiūrėkite į mane ir darykite kaip aš! Kai pasieksiu stovyklą, imsiu pūsti trimitą – tą patį darykite ir jūs, kurie būsite mano grupėje. O kiti taip pat tegu apsupa priešą ir daro tą patį garsiai šaukdami: „Už Viešpatį ir už Gideoną!”
Gideonas nusileido su savo vyrais prie priešų stovyklos, stengdamiesi žengti kuo tyliau. Buvo vidurnaktis. Priešų sargybiniai nieko nepastebėjo, nes ąsočiai slėpė deglų šviesą.
Staiga Gideonas ėmė pūsti trimitą ir sudaužė ąsotį. Trys šimtai vyrų pasekė jo pavydžiu. Kaire ranka jie mosavo deglus, o dešine pūtė trimitus.
Trimitų gausmas, gąsdinantys šviesos blyksniai tarsi kokia magija apgaubė stovyklą iš visų pusių ir išmušė iš vėžių midjaniečius bei jų bendražygius. Tarp jų kilo tokia suirutė, kad priešai ėmė kovoti vieni prieš kitus. Po to galvotrūkčiais puolė bėgti.
Taip Dievo tauta vėl galėjo ramiai gyventi.
Ištrauka iš knygos Bruno Ferrero „Naujos istorijos“
Pilna istorija: Teisėjų knyga (S. T.) 6-8 skyriai.