RAMYBĖ ŽEMĖJE! GERA VALIA VISIEMS!
Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms! (Evangelija pagal Luką 2, 14)
Abiejose pusėse buvo daug aukų. Artilerijos ugnis nenurimo. Visą dieną sproginėjo bombos. Nuo nacistų lėktuvų nepaliaujamo bombardavimo drebėjo žemė. Sąjungininkų pajėgos atsakė tuo раčiu. Priešininkų armijos susirėmė apkasuose.
Džo, aštuoniolikmetis amerikietis pėstininkas, pervargęs atsišliejo į savo ką tik iškasto apkaso sieną. Leidosi saulė. Praėjo dar viena diena, ir jis liko gyvas. Tai buvo 1943 metų Kalėdų išvakarės. JĮ užplūdo mintys apie namus. Mama, tėtis… brolis Tomas… sesuo Alisa… šviežiai iškeptas obuolių pyragas… naminiai sausainėliai su razinomis… keptas kalakutas… kalėdinė eglutė… šypsenos… apkabinimai… spalvingai Įpakuotos dovanėlės… daugybė degančių žvakučių… karštas šokoladas taika ir ramybė.
Bet čia jam į akis žiūrėjo šis košmaras, vadinamas karu ir mirtimi. Ramybė ir gera valia tebuvo jo vaizduotės vaisiai
Dabar mūšio lauke buvo ramu. Oras giedras kaip krištolas ir šaltas Mėnesienos užlietame dangaus skliaute suspindo žvaigždės. Staiga js kai ką išgirdo. Nejaugi tai tikrai giesmė? Gal ausys ji apgaudinėja per šias Kalėdų išvakares? O gal tai kokie subtilūs spąstai?
Nakties ore suskardeno kalėdinių giesmių garsai Nors žodžiai buvo vokiški, melodija atpažįstama. „Tyli naktis, šventa naktis. Visur tarnu, visur skaistu. Tik motina-mergele ir Kūdikis.”
Vos už kelių šimtų metrų visu ūgiu išsitiesę vokiečiai giedoto kalėdines giesmes. Džo iš lėto ir iš pradžių atsargiai išlindo iš savo slėptuvės. Jo širdis buvo sujaudinta. Jo emocijos sukilo. Jis staiga pajuto, kad nebegali susilaikyti. Spontaniškai jis irgi pradėjo giedoti.
„Tyli naktis, šventa naktis. Visur ramu, visur skaistu.” Prie giesmės prisijungė jo kolegos amerikiečiai. Veikiai balsai, kurie vos prieš kelias valandas šaukė karo prakeiksmus, jau aidėjo šlovinimo chore. Dvi kariaujančios pusės prisiartino viena prie kitos. Jie paspaudė vieni kitiems rankas ir apsikabino. Jie juokėsi jie giedojo Vienai nakčiai ne tapo broliais. Juos apjungė bendras žmogiškumas.
Mūšis liovėsi. Nebesproginėjo bombos. Per tas Kalėdų išvakares tylėjo minosvaidžiai. Trumpam akimirksniui priešai tapo draugais. Kalėdų ramybė apjungė, nors tik kelioms trumpoms akimirkoms, dvi priešiškas armijas.
Jei Dievas tai padarė tada, kodėl lis negalėtų to padaryti dabar? Jei Dievas tai padarė ten. Jis tikrai gali tai padaryti ir čia. Kalėdos gali būti susitaikymo metas. Geros valios motas, visų vienybės metas. Tegul per Šias Kalėdas Ramybės Kunigaikštis pripildo jūsų Širdis, ir Šiandien tapkite Jo ramybės įrankiu visiems aplinkiniams.
GIMIMAS, KURĮ REIKIA ŠVĘSTI
Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! (Evangelija pagal Luką 1, 28)
Nėra džiugesnio įvykio susituokusios рогоs gyvenime, kaip pirmo vaiko gimimas. Mano žmonai ir man buvo 25 metai, kai gimė mūsų dukra Debė. Aš buvau toks įsitikinęs, jog gims mergaitė, kad nupirkau mažą gražią ryškiai raudoną suknytę. Galite tik įsivaizduoti mūsų naujagimę dukrytę rausvais kūdikio skruosteliais ir ryškiai raudona suknyte. Atrodė, jog nušvito visoje ligoninėje.
Neužtenka pasakyti, kad mudu su Debe buvome be galo sujaudinti mūsų pirmagimės gimimo. Neužtenka pasakyti, kad mes rengėmės tam įvykiui. Mes perskaitėme visas knygas apie vaiko priežiūrą, tik galėjome gauti. Mes kartu lankėme kursus apie natūralų gimdymą. Mes derinome spalvas naujagimio kambariui. Mes nudažėme kambarį rausvai. Mes supirkome lovytę, drabužėlius ir žaislus. Kai Debė gimė mes jau buvome tam pasirengę.
Dievas taip pat džiaugėsi Savo Sūnaus gimimu. Apie tai paskelbė angelų choras. Jo gimimą pagerbė piemenys ir išminčiai. Šimtmečių senumo pranašysčių balsai skelbė apie Mesijo gimimą.
Pranašas Izaijas numatė, kad mergelė pagimdys Kristų (Izaijo pranašystė 7, 14). Jokūbas pasakė, kad Jis priklausys Judo giminėj; Pradžios knyga 49, 10). Pranašas Michėjas skelbė, kad Mesijas gims Betliejuje (Michėjo pranašystė 5, 1). Dangus padarė viską, ką galėjo, kad parengtų pasaulį Gelbėtojo gimimui
Tai nebuvo eilinis gimimas. Marijos įsčiose Jėzų antgamtiškai pradėjo Šventoji Dvasia. Tai nebuvo eilinis vaikas. Jėzus buvo dieviškas^ Dievo Sūnus, gyvenęs žmogaus kūne, dieviškai-žmogiškas Kristus.
Angelas paskelbė Juozapui apie Jėzaus misiją. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės Savo tautą iš nuodėmių” (Evangelija pagal Matą 1, 21). Dangus aiškiai apibūdino Jo misiją – gelbėti Jo tautą iš nuodėmių.
Betliejaus ėdžiose gimęs Kūdikis yra jūsų ir mano Gelbėtojas Kalėdų sezonas yra šventinis, džiaugsmingas metas. Tai metas šlovina. Mes nepalikti vieni savo nuodėmės gelmėse. Mūsų sumaišties tamsoje spindi šviesa, [kalintiesiems nuodėmės vergijoje yra viltiem
Mes galime džiaugtis. Kūdikio gimimu Betliejaus ėdžiose Dievas atsiuntė mums nepaneigiamą Savosios meilės žinią. Jis pripildys jūsų gyvenimą džiaugsmo bei linksmybės jau per šia Kalėdas.
KALĖDŲ RAMYBĖ
Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!
(Evangelija pagal Luką 2, 14)
Vietnamo karo metais senatorius Džonas Makainas (John McCain) penkerius su puse metų praleido kaip karo belaisvis Hanojuje. Jis ir daugelis kitų pilotų ištvėrė siaubingas kančias. Bet štai išaušo diena, kurią gerai prisimena Makainas, kai jie galėjo pakilti virš smurto ir izoliacijos. Tai buvo 1971 metų Kalėdų išvakarės. Prieš kelias dienas Makainas kelioms minutėms buvo gavęs paskaityti Bibliją. Jis su entuziazmu skubėjo persirašyti kuo daugiau kalėdinės istorijos eilučių, kol neatėjo sargyba ir neatėmė knygos.
Tą ypatingą naktį belaisviai nusprendė surengti savo kalėdines apeigas. Jie pradėjo nuo Viešpaties maldos, paskui giedojo kalėdines giesmes. Po kiekvienos giesmės Makainas perskaitydavo ištrauką iš Evangelijos pagal Luką.
Iš pradžių žmonės nervinosi ir jautėsi sukaustyti. Jie prisiminė, kaip maždaug prieš metus sargyba įsiveržė į jų slaptas pamaldas ir pradėjo pliekti tris joms vadovavusius vyrus. Jie buvo nutempti į izoliatorių. Likusieji buvo uždaryti ankštose vienutėse 11 mėnesių.
Tačiau belaisviai vis tiek norėjo šią naktį giedoti. Taigi jie pradėjo: „O ateikite, visi ištikimieji, džiaugsmingieji ir triumfuojantieji”. Jie giedojo kone pašnibždomis, o akys neramiai žvelgė į grotuotus langus. Pamaldoms įsibėgėjant, kaliniai įgavo drąsos. Jų balsai pakilo kiek aukščiau, kol visoje kameroje skambėjo giesmės „Paklausyk! Angelai pasiuntiniai gieda” ir „Tai įvyko šviesų vidurnaktį”.
Kai kurie belaisviai buvo per silpni, kad pakiltų ant kojų, tačiau kiti padėjo jiems atsisėsti ant gultų ir apgaubė jų virpančius pečius antklodėmis. Visi norėjo prisijungti prie giesmių, kurios dabar, atrodė, juos iš tiesų pradžiugino ir padėjo pasijusti triumfuojančiais.
Kai jie užgiedojo „Tyli naktis”, per neskustus veidus ritosi ašaros. Vėliau Džonas Makainas rašė: „Staiga mes nusikėlėme 2000 metų atgal į praeitį ir atsidūrėme kitoje pasaulio vietoje, mažame miestelyje, vadiname Betliejumi. Ir nei karas, nei kančia, nei kalėjimas neužtemdė vilties, kuri įsižiebė taip seniai, tą tylią naktį.
Mes užmiršome savo žaizdas, alkį, skausmą. Pakilo mūsų padėkos maldos už Kūdikėlį Kristų, už mūsų šeimas bei namus. Visus apėmė absoliučiai nepakartojamas jausmas, tarsi nuo mūsų pečių būtų nuimta sunki našta.”
Jei atversime Jam širdis, Kūdikėlis Kristus suteiks ramybės ir mums. jis paims mūsų naštas. Jo šlovingos meilės šviesoje visos gyvenimiškos problemos nublanks ir taps nereikšmingos. Kristus, kuris gimė Betliejuje prieš 2000 metų, šiandien trokšta atgimti ir mūsų širdyse Lygiai taip, kaip Jis užliejo meile Siaurės Vietnamo kalėjimą, šiandien Jis trokšta pripildyti meile ir Jūsų namus.
AUTENTIŠKA KRIKŠČIONYBĖ TURI ĮTAKOS
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Evangelija pagal Joną 1, 14)
XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje Rumunijos kalėjime vienas prieš kitą sėdėjo du vyrai. Vienas buvo savimi pasitikintis, inteligentiškas, ryžtingas jaunas leitenantas vardu Grecu. Jis buvo pasišventęs komunistas, įsitikinęs, jog stato geresnį pasaulį. Kitas buvo jaunas liuteronų pastorius, vardu Richardas Vurbrendas (Richard Vurnbrand). Jis buvo silpnas ir išblyškęs. Jo veidas buvo pajuodęs, kaip daug iškentusio žmogaus.
Grecu jau kelias dienas apklausinėjo pastorių. Paskui privertė raštu išpažinti savo tariamus nusikaltimus prieš valstybė. Pastorius Vurbrendas turėjo atlikti išpažintį, taigi jis prisipažino, kad belsdamas į kalėjimo sienas tam tikrą kodą skelbė gerąją naujieną apie Jėzų Kristų. Be to, Vurbrendas prisipažino: „Aš esu Kristaus, kuris suteikė mums meilės savo priešams, mokinys. Suprantu juos ir meldžiuosi už jų atsivertimą, kad jie taptų mano tikėjimo broliai.“
Po pusvalandžio Grecu grįžo, mojuodamas lazda. Jis buvo Įpratęs mušti belaisvius. Paėmęs popieriaus lapą, Grecu pradėjo skaityti. Po kurio laiko jis padėjo lazdą į šoną. Pagaliau Grecu nukreipė į pastorių sunerimusį žvilgsni ir pasakė: „Misteri Vurbrendai, kodėl jūs teigiate, kad mane mylite? Tai vienas iš jūsų krikščioniškų įsakymų, kurio niekas negali įvykdyti. Aš negalėčiau mylėti žmogaus, kuris uždarytų mane ilgiems metams į kalėjimą, marintų mane badu ir muštų.”
Vurbrendas daugiau papasakojo apie tai, ką buvo matęs bei girdėjęs apie Jėzų. Leitenantas buvo nusprendęs visada likti ateistu, tačiau šiam kaliniui pasakojant apie savo patirtį, Dievas jam pasirodė toks realus. Grecu pamatė Kristų Richardo Vurbrendo gyvenime ir negalėjo atsispirti dieviškos meilės jėgai. Jis taip pat tapo tikinčiuoju.
Kalėdų laikotarpis liudija apie Dievą, kuris per Kristų gyveno žmogaus kūne. Dievas tapo žmogumi, kad mes galėtume bent akies krašteliu pamatyti, koks Jis yra iš tikrųjų. Dievas ne tik atsiuntė mums meilės laišką, kad papasakotų apie Save; Jis Pats atėjo, kad pasirodytų, koks yra.
Jėzus trokšta per mus vėl apsireikšti pasauliui. Jis trokšta vėl gyventi silpname, trapiame žmogaus kūne. Per Savo pasekėjus Jis nori parodyti užkietėjusiam pasauliui Savosios malonės šlovę. Per nuolankų liuteronų pastorių Richardą Vurbrendą Jis palytėjo leitenantą Grecu, ateistą ir komunistą.
Per šias Kalėdas Dievas trokšta iš naujo atgimti jūsų širdyje. Jis trokšta mylėti per jus. Ar leisite per šias Kalėdas Jam atgimti jūsų širdžių ėdžiose?
Ištraukos iš knygos Mark Finley. Tvirtas pamatas.