Sufijus išminčius, norėdamas persikelti per jūrą įlipo į laivą. Pusiaukelėje kilo stipri audra, ir didžiulį bangos ėmė svaidyti laivą į visas puses lyg kokį šapelį. Visi labai išsigando: kas meldėsi, kas šaukdamas raičiojosi po denį, kas mėtė savo daiktus į vandenį. Ramus liko tik išminčius.
Kai audra nurimo ir keleivių skruostai vėl pamažu atgavo raudonį, kai kurie iš jų paklausė išminčiaus:
– Kaip tu nebijojai? Ar nepastebėjai, kad mus nuo mirties teskyrė medžio lenta?
– Taip, tačiau per visą gyvenimą supratau, kad riba, mus skirianti nuo mirties, dažnai būna dar mažesnė;
—
Kas skiria mus nuo mirties? Iš tikrųjų – kokia nežymi riba tarp gyvenimo ir mirties.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Don Bosko vaikščiojo sunkiai. Matydami jį einant per kiemelį, dažnai žmonės klausdavo:
– Kur einate, kunige Bosko?
Atsakymas visada buvo tas pats:
-Į dangų.
Su kiekvienu savo gyvenimo žingsniu ir mes galime sakyti:
– Ateinu, Viešpatie.
Autorius: Bruno Ferrero