Nedideliame miestelyje, panašiame į daugybę kitų, ėmė dėtis keisti dalykai.
Vaikai pamiršdavo paruošti pamokas, suaugusieji pamiršdavo nusiauti batus prieš eidami miegoti, žmonės nustojo vieni su kitais sveikintis.
Bažnyčios durys likdavo uždarytos. Varpai neskambėjo. Visi pamiršo melstis.
Vieną pirmadienio rytą mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl vakar nebuvote mokykloje?
– Juk vakar buvo sekmadienis!- sušuko mokiniai. – Sekmadieniais pamokų nebūna.
– O kodėl?- pasiteiravo mokytojas.
Mokiniai nežinojo, ką atsakyti.
Artėjo Kalėdos.
– Kodėl skamba ši švelni muzika?
– Kodėl ant eglutės dega žvakės?
Niekas nežinojo.
Susipyko du draugai: tiek rėkė vienas ant kito, kad net užkimo. „Netekau artimo bičiulio“,- skausmingai graužėsi vienas kitą rytą. Ir nežinojo, ką tokiu atveju daryti.
Miestelis darėsi rūškanas ir liūdnas. Kasdien žmonės vis daugiau kivirčijosi ir savanaudiškai elgėsi.
„Jaučiuosi taip, lyg būčiau kažką pamiršęs“,- kartojo visi.
Vieną dieną pakilo stiprus vėjas. Siautulingi gūsiai daužė namų stogus ir išjudino bažnyčios varpus. Pats mažiausias skimbtelėjo.
Staiga žmonės sustojo ir pakėlė akis aukštyn. Vienas žmogus sušuko už visus:
– Štai ką mes buvome pamiršę: Dievą!
Jei šiame pasaulyje viltis gyva, tai tik todėl, kad skamba Dievo vardas. Milijonų milijonai žmonių sudeda į šį vardą savo egzistencijos džiaugsmus ir baimes. Tai vienintelis vardas, kuris neša ant savo pečių žmonijos naštas ir suteikia viskam prasmę.
Todėl negalime jo tarti kitaip nei su pagarba ir pasitikėjimu.
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė