#amp-mobile-version-switcher{left:0;position:absolute;width:100%;z-index:100}#amp-mobile-version-switcher>a{background-color:#444;border:0;color:#eaeaea;display:block;font-family:-apple-system,BlinkMacSystemFont,Segoe UI,Roboto,Oxygen-Sans,Ubuntu,Cantarell,Helvetica Neue,sans-serif;font-size:16px;font-weight:600;padding:15px 0;text-align:center;-webkit-text-decoration:none;text-decoration:none}#amp-mobile-version-switcher>a:active,#amp-mobile-version-switcher>a:focus,#amp-mobile-version-switcher>a:hover{-webkit-text-decoration:underline;text-decoration:underline}:where(.wp-block-button__link){border-radius:9999px;box-shadow:none;padding:calc(.667em + 2px) calc(1.333em + 2px);text-decoration:none}:where(.wp-block-columns){margin-bottom:1.75em}:where(.wp-block-columns.has-background){padding:1.25em 2.375em}:where(.wp-block-post-comments input[type=submit]){border:none}:where(.wp-block-cover-image:not(.has-text-color)),:where(.wp-block-cover:not(.has-text-color)){color:#fff}:where(.wp-block-cover-image.is-light:not(.has-text-color)),:where(.wp-block-cover.is-light:not(.has-text-color)){color:#000}:where(.wp-block-file){margin-bottom:1.5em}:where(.wp-block-file__button){border-radius:2em;display:inline-block;padding:.5em 1em}:where(.wp-block-file__button):is(a):active,:where(.wp-block-file__button):is(a):focus,:where(.wp-block-file__button):is(a):hover,:where(.wp-block-file__button):is(a):visited{box-shadow:none;color:#fff;opacity:.85;text-decoration:none}@keyframes turn-on-visibility{0%{opacity:0}to{opacity:1}}@keyframes turn-off-visibility{0%{opacity:1;visibility:visible}99%{opacity:0;visibility:visible}to{opacity:0;visibility:hidden}}@keyframes lightbox-zoom-in{0%{transform:translate(calc(( -100vw + var(--wp--lightbox-scrollbar-width) ) / 2 + var(--wp--lightbox-initial-left-position)),calc(-50vh + var(--wp--lightbox-initial-top-position))) scale(var(--wp--lightbox-scale))}to{transform:translate(-50%,-50%) scale(1)}}@keyframes lightbox-zoom-out{0%{transform:translate(-50%,-50%) scale(1);visibility:visible}99%{visibility:visible}to{transform:translate(calc(( -100vw + var(--wp--lightbox-scrollbar-width) ) / 2 + var(--wp--lightbox-initial-left-position)),calc(-50vh + var(--wp--lightbox-initial-top-position))) scale(var(--wp--lightbox-scale));visibility:hidden}}:where(.wp-block-latest-comments:not([data-amp-original-style*=line-height] .wp-block-latest-comments__comment)){line-height:1.1}:where(.wp-block-latest-comments:not([data-amp-original-style*=line-height] .wp-block-latest-comments__comment-excerpt p)){line-height:1.8}:where(.wp-block-navigation.has-background .wp-block-navigation-item a:not(.wp-element-button)),:where(.wp-block-navigation.has-background .wp-block-navigation-submenu a:not(.wp-element-button)){padding:.5em 1em}:where(.wp-block-navigation .wp-block-navigation__submenu-container .wp-block-navigation-item a:not(.wp-element-button)),:where(.wp-block-navigation .wp-block-navigation__submenu-container .wp-block-navigation-submenu a:not(.wp-element-button)),:where(.wp-block-navigation .wp-block-navigation__submenu-container .wp-block-navigation-submenu button.wp-block-navigation-item__content),:where(.wp-block-navigation .wp-block-navigation__submenu-container .wp-block-pages-list__item button.wp-block-navigation-item__content){padding:.5em 1em}@keyframes overlay-menu__fade-in-animation{0%{opacity:0;transform:translateY(.5em)}to{opacity:1;transform:translateY(0)}}:where(p.has-text-color:not(.has-link-color)) a{color:inherit}:where(.wp-block-post-excerpt){margin-bottom:var(--wp--style--block-gap);margin-top:var(--wp--style--block-gap)}:where(.wp-block-preformatted.has-background){padding:1.25em 2.375em}:where(.wp-block-pullquote){margin:0 0 1em}:where(.wp-block-search__button){border:1px solid #ccc;padding:6px 10px}:where(.wp-block-search__button-inside .wp-block-search__inside-wrapper){border:1px solid #949494;box-sizing:border-box;padding:4px}:where(.wp-block-search__button-inside .wp-block-search__inside-wrapper) :where(.wp-block-search__button){padding:4px 8px}:where(.wp-block-term-description){margin-bottom:var(--wp--style--block-gap);margin-top:var(--wp--style--block-gap)}:where(pre.wp-block-verse){font-family:inherit}:root{--wp--preset--font-size--normal:16px;--wp--preset--font-size--huge:42px}html :where(.has-border-color){border-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-top-color]){border-top-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-right-color]){border-right-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-bottom-color]){border-bottom-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-left-color]){border-left-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-width]){border-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-top-width]){border-top-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-right-width]){border-right-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-bottom-width]){border-bottom-style:solid}html :where([data-amp-original-style*=border-left-width]){border-left-style:solid}html :where(amp-img[class*=wp-image-]),html :where(amp-anim[class*=wp-image-]){height:auto;max-width:100%}:where(figure){margin:0 0 1em}html :where(.is-position-sticky){--wp-admin--admin-bar--position-offset:var(--wp-admin--admin-bar--height,0px)}@media screen and (max-width:600px){html :where(.is-position-sticky){--wp-admin--admin-bar--position-offset:0px}}:where(.wp-block-group.has-background){padding:1.25em 2.375em}amp-img.amp-wp-enforced-sizes{object-fit:contain}amp-img img,amp-img noscript{image-rendering:inherit;object-fit:inherit;object-position:inherit}.amp-wp-enforced-sizes{max-width:100%;margin:0 auto}html{background:#0a5f85}body{background:#fff;color:#353535;font-family:Georgia,"Times New Roman",Times,Serif;font-weight:300;line-height:1.75}p,figure{margin:0 0 1em;padding:0}a,a:visited{color:#0a5f85}a:hover,a:active,a:focus{color:#353535}.amp-wp-meta,.amp-wp-header div,.amp-wp-title,.amp-wp-tax-category,.amp-wp-tax-tag,.amp-wp-comments-link,.amp-wp-footer p,.back-to-top{font-family:-apple-system,BlinkMacSystemFont,"Segoe UI","Roboto","Oxygen-Sans","Ubuntu","Cantarell","Helvetica Neue",sans-serif}.amp-wp-header{background-color:#0a5f85}.amp-wp-header div{color:#fff;font-size:1em;font-weight:400;margin:0 auto;max-width:calc(840px - 32px);padding:.875em 16px;position:relative}.amp-wp-header a{color:#fff;text-decoration:none}.amp-wp-article{color:#353535;font-weight:400;margin:1.5em auto;max-width:840px;overflow-wrap:break-word;word-wrap:break-word}.amp-wp-article-header{align-items:center;align-content:stretch;display:flex;flex-wrap:wrap;justify-content:space-between;margin:1.5em 16px 0}.amp-wp-title{color:#353535;display:block;flex:1 0 100%;font-weight:900;margin:0 0 .625em;width:100%}.amp-wp-meta{color:#696969;display:inline-block;flex:2 1 50%;font-size:.875em;line-height:1.5em;margin:0 0 1.5em;padding:0}.amp-wp-article-header .amp-wp-meta:last-of-type{text-align:right}.amp-wp-article-header .amp-wp-meta:first-of-type{text-align:left}.amp-wp-byline amp-img,.amp-wp-byline .amp-wp-author{display:inline-block;vertical-align:middle}.amp-wp-byline amp-img{border:1px solid #0a5f85;border-radius:50%;position:relative;margin-right:6px}.amp-wp-posted-on{text-align:right}.amp-wp-article-featured-image{margin:0 0 1em}.amp-wp-article-featured-image img:not(amp-img){max-width:100%;height:auto;margin:0 auto}.amp-wp-article-featured-image amp-img{margin:0 auto}.amp-wp-article-content{margin:0 16px}.amp-wp-article-content .wp-caption{max-width:100%}.amp-wp-article-content amp-img{margin:0 auto}.wp-caption{padding:0}.amp-wp-article-footer .amp-wp-meta{display:block}.amp-wp-tax-category,.amp-wp-tax-tag{color:#696969;font-size:.875em;line-height:1.5em;margin:1.5em 16px}.amp-wp-comments-link{color:#696969;font-size:.875em;line-height:1.5em;text-align:center;margin:2.25em 0 1.5em}.amp-wp-comments-link a{border-style:solid;border-color:#c2c2c2;border-width:1px 1px 2px;border-radius:4px;background-color:transparent;color:#0a5f85;cursor:pointer;display:block;font-size:14px;font-weight:600;line-height:18px;margin:0 auto;max-width:200px;padding:11px 16px;text-decoration:none;width:50%;-webkit-transition:background-color .2s ease;transition:background-color .2s ease}.amp-wp-footer{border-top:1px solid #c2c2c2;margin:calc(1.5em - 1px) 0 0}.amp-wp-footer div{margin:0 auto;max-width:calc(840px - 32px);padding:1.25em 16px 1.25em;position:relative}.amp-wp-footer h2{font-size:1em;line-height:1.375em;margin:0 0 .5em}.amp-wp-footer p{color:#696969;font-size:.8em;line-height:1.5em;margin:0 85px 0 0}.amp-wp-footer a{text-decoration:none}.back-to-top{bottom:1.275em;font-size:.8em;font-weight:600;line-height:2em;position:absolute;right:16px} /*# sourceURL=amp-custom.css */Olos alegorija - Mintys.lt
Mintys.lt

Olos alegorija

Saulėgrąža

Sokrato pokalbis su Glaukonu.
– Dabar, — pasakiau, — palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.
– Įsivaizduoju.
– Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
– Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! – pasakė Glaukonas.
– Jie panašūs į mus, – tariau. – Visų pirma ar tu manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis mėta ant prieš juos esančios olos sienos?
– Kaipgi matys, – tarė jis, – jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
– O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar tas pat ir su jais?
– Aišku, tas pat.
– Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavį tu manai, kad jie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?
– Būtinai taip darytų.
– O jeigu ir aidas atsimuštų nuo tos kalėjimo sienos? Kai tik kuris nors iš einančiųjų pro šalį ką nors pasakytų, ar, manai, kaliniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?
– Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, – tarė jis.
– Be abejo, – pasakiau, – tie kaliniai tikrovę laikytų ne ką kita, kaip pagamintų daiktų šešėlius.
– Būtinai taip būtų, – tarė jis.
– Dabar, – pasakiau, – pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra daug arčiau tikrovės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikresniais už dabar rodomus?
– Jam jie atrodytų realesni, – tarė jis.
– O jeigu jį priverstų žiūrėti į pačią šviesą, jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie tų daiktų, kuriuos gali matyti, ir manytų, jog jie yra aiškesni už tuos, kuriuos jam rodo.
– Taip būtų, – pritarė jis. .
– O jeigu, – tariau, – kas nors prievarta ištemptų jį iš ten ir vilktų stačiu ir nelygiu keliu aukštyn, ir nepaleistų tol, kol neišvilks į saulės šviesą, ar manai, kad jis nekentėtų baisaus skausmo ir nepyktų šitaip tempiamas? O kai išeitų į saulės šviesą, ar, apakintas stiprios šviesos, jis galėtų įžiūrėti kurį nors iš tų vadinamųjų tikrų daiktų?
– Iš karto tikrai negalėtų, – pasakė jis.
– Jeigu norėtų matyti, kas ten, viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui – žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu – saulę ir jos šviesą.
– Be abejo.
– Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į saulę – ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir pamatyti, kaip ji atrodo.
– Žinoma, – tarė jis.
– Tada jis imtų samprotauti apie saulę, kad nuo jos priklauso ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa mūsų regimame pasaulyje ir pati tam tikru būdu yra priežastis viso to, ką jis ir jo draugai matė oloje.
– Aišku, – tarė jis, – kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.
– Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyvenimą, tenykštę išmintį ir savo bendrus kalinius, ar tu manai, kad jis nelaikytų savęs laimingu dėl pasikeitusios padėties ir negailėtų jų.
– Netgi labai gailėtų.
– O jeigu jie tenai gerbė ir gyrė vienas kitą ir apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro šalį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimindavo, kas pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas kartu, ir pagal tai geriausiai nuspėdavo, kas bus, ar tu manai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų tos garbės ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami ir viešpatauja? Ar jis neprisimintų Homero žodžių ir nenorėtų verčiau „už tarną būti pas kitą žmogų beturtį” ir bet ką iškęsti, negu laikytis kalinių pažiūrų ir gyventi taip, kaip jie?
– Aš manau, kad jis verčiau sutiktų viską iškęsti, negu taip gyventi, – pasakė jis.
– Įsivaizduok dar štai ką, – tariau: – jei šitas žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pasitraukus nuo saulės šviesos?
– Dar ir kaip, – tarė jis.
– O jeigu jam vėl reikėtų varžytis su tais kaliniais, kurie visą laiką ten buvo, sprendžiant apie šešėlius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus prisitaikiusios – o tam prireiktų nemažai laiko, – ar jis nesukeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad užkopęs aukštyn jis susigadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris pamėgintų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik galėtų sučiupti?
– Tikriausiai nužudytų, – pasakė jis.
– Mielas Glaukonai, – tariau, – šitą palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa – į saulės galią; iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamų dalykų pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeniniame gyvenime.
– Aš pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį, – pasakė jis. .
– Sutik, – tariau, – ir su šiomis mano mintimis ir nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti savo žmogiškais reikalais – jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų palyginimą.
– Suprantama, – pritarė jis.
– Na, – pasakiau, – argi nuostabu, jei kas nors, nuo dieviškos kontempliacijos perėjęs prie žmogišku vargų, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar silpnai regėdamas ir nepripratęs prie tamsos, kurioje atsidūrė, jis jau būna verčiamas teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl dalykų, kaip juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada nėra matę.
– Visai nenuostabu, – pasakė jis.
– Kas turi progą, tariau, – turėtų prisiminti, jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir du silpnėjimo būdai: kai pereinama arba iš šviesos į tamsą, arba iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pamatysi kurią nors sielą silpnai reginčią ir neįstengiančią aiškiai skirti objektų, užuot neapgalvotai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo iš šviesesnio gyvenimo ir apžilpo tamsoje, nes dar nespėjo prie jos priprasti, ar, iš visiško nežinojimo patekusi į ryškesnę šviesą, buvo apakinta per daug ryškios šviesos. Pastaruoju atveju tu ją laikyk laiminga dėl jos padėties ir gyvenimo, o pirmuoju atveju – pasigailėk, ir jeigu vis dėlto norėsi iš sielos pasijuokti, pajuoka bus mažiau netinkama, kai juoksiesi iš sielos, kuri nusileido iš aukštybių.
– Tu labai teisingai kalbi, – pasakė jis.
– Jei tai teisybė, – tariau, – mes turime štai kaip galvoti: auklėjimas yra ne tai, ką kai kurie žmonės pažada. Mat jie sako, jog sielai nebūdingas joks žinojimas ir jie suteiksią jį jai panašiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.
– Iš tikro jie taip sako, – tarė jis.
– Dabartinis mūsų svarstymas rodo, kad kiekviena siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pakęsti būties ir šviesiausios jos dalies – tai mes vadiname gėriu – vaizdą. Ar ne taip?
– Taip.
Ištrauka iš knygos: Platonas. Valstybė. Vilnius: Pradai. P. 265-270.

Exit mobile version