Kaip sunku žinoti,
kad aš pats esu kliūtis
mūsų susitikimui.
Savasties ieškojimas yra amžinas vaikiškumas. Prisiminkime, kad dažniausiai pasitaikantis Savasties simbolis yra kūdikis arba vaikas. Kristus mokė: Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18, 3). Bręsdamas žmogus sustabarėja savo pažiūrose ir įsitikinimuose, užsiaugina Kaukę (Personą), kuri jį uždaro siaurame pasaulyje. Ir žmogaus vystymasis sustoja. Vaikiškumas yra atvirumas pasauliui, pasitikėjimas juo, sąveikavimas ir pokalbis su tuo, kas tave supa bei su Savastimi arba Dievu.
Dievas mus nuolat kalbina, kviečia, kad atsilieptume ir bendrautume su juo atvirai ir pasitikėdami kaip vaikai. Tie, kurie, išdrįsta patys iš originalo išsiversti kai kurias Evangelijos vietas, neretai būna nustebinti naujai atsivėrusio prasmingumo. Viena iš tokių vietų yra šv. Jono Evangelijos pirmoji eilutė, kurios įprasta vertimo versija skamba taip. Pradžioje buvo Žodis ir tas Žodis buvo pas Dievą (Jn 1, 1).
Studijuojantys senąsias kalbas, tą pačią eilutę išsiverčia štai kaip: Pradžioje buvo pokalbis ir tas pokalbis buvo su Dievu. Pokalbis čia reiškia bendravimą plačiąja prasme. Skirtumas, kaip matome, esminis. Į klausimą, ar toks vertimas yra galimas, Šv. Rašto profesoriai atsako teigiamai, o į klausimą: „Kodėl nekeičiamas tos eilutės vertimas?” – atsako pečių patraukimu. Nenuostabu, nes keičiant šią eilutę, tektų suabejoti autoritetais ir kai ką pakeisti teologijoje bei peržiūrėti Dievo ir žmogaus santykius. Tačiau taip padaryti gali tik tas, kam netrūksta vaikiškumo, kuris pasitikinčiai žvelgia į naujai atsiveriantį žmogaus bei jo santykių su Dievu slėpiningumą, tas, kuris kaip vaikas nuolat ieško Dievo karalystės ir yra atviras sąveikai bei pokalbiui su Savastimi arba Dievu. Dievo tikslas mūsų gyvenime yra prakalbinti mus, užmegzti ryšius, kad mes atsilieptume ir pas jį sugrįžtume.
Individuacija arba savęs ieškojimas yra nuolatinis bendravimas ir pokalbis su tamsiąja žmogaus puse – Šešėliu, su moteriškąja vyro puse – Anima, su vyriškąja moters puse – Animus, su socialiniu Savasties pakaitalu – Persona ir su giliausiąja savo esme – Savastimi.
Būtis yra prasminga tiek, kiek joje yra santykio, sąveikos ir pokalbio. O draugystė ar bičiulystė galima tik tada, kai yra du lygiaverčiai bendrininkai, kai nėra savininko. Negali būti tikro pokalbio, jei mes vienas kitą laikome nuosavybe. Prieraišumas, savininko jausmas ar susitapatinimas su kitu stabdo vystymąsi, Savasties ieškojimą arba tai, ką vadiname individuacija. Negali būti pokalbio su tamsiąja savo puse – Šešėliu, jeigu mes jo nepripažįstame arba jį pavergiame. Jeigu vyras ar žmona žiūri vienas į kitą, kaip į jam ar jai priklausančią nuosavybę, negali būti ir kalbos apie tinkamus santykius. Jei neigiame savo vyriškąją ar moteriškąją pusę, negali būti ir tinkamo bendravimo su Anima ar Animusu. Jeigu Persona palaikoma Savastimi arba jeigu ji visiškai paniekinama, nutrūksta sąveika ir su pačia Savastimi. Savasties ieškojimo kelias arba kelias į šventumą yra nuolatinis pokalbis, bendravimas ir sąveika. Viešpats mums nuolat sako: „Sūnau mano, dukra mano, ne aukos noriu iš tavęs, o bičiulystės“. Skyriuje Mandala ir paparčio žiedas minėjome smegenų tyrinėtojų atrastą širdies ir smegenų ryšį, kuris dažniausiai yra nutrūkęs arba labai pažeistas. Šia prasme, savęs ieškojimo kelionė yra širdies, kurioje gyvena Dievas arba Savastis, ir proto ryšio bei bičiulystės ne tik atstatymas, bet ir patobulinimas.
Ištrauka iš knygos: „Aleksandras Žarskus. Savęs ieškojimas“