…bet kuris kitas žmogus, jei jis nėra protiškai atsilikęs, gali išspręsti visas problemas, jei bus pasirengęs skirti tam laiko.
Mes negalime išspręsti gyvenimo problemų jų nespręsdami.
Pagrindinis psichoterapijos tikslas yra stengtis padėti klientams susivokti arba padaryti lankstesnę jų reagavimo sistemą.
Geriausius sprendimus daro tas, kuris labiausiai pasiruošęs kentėti dėl savo sprendimo, bet vis dėlto išlaiko gebėjimą daryti sprendimus. Gebėjimas kentėti yra vienas, ir turbūt aukščiausias, asmenybės stiprumo rodiklių. Bet stiprieji taip pat kupini džiaugsmo. Taigi čia ir yra paradoksas. Budos sekėjai linkę ignoruoti Budos kančias, o Kristaus sekėjai linkę pamiršti Kristaus džiaugsmą.
Savidrausmė …yra dvasinio vystymosi būdas.
…tikroji meilė dažnai atsiranda, kai paties meilės jausmo nėra, bet mes veikiame su meile, nepaisydami to fakto, kad nesijaučiame mylintys.
Kai jums reikia kito žmogaus tam, kad pats išgyventumėte, jūs parazituojate šio asmens sąskaita.
Meilė yra laisvo pasirinkimo galimybė. Du žmonės myli vienas kitą tiktai tada, kai jie sugeba gyventi vienas be kito, tačiau pasirenka gyventi vienas su kitu. … Žmonės, turintys šį sutrikimą …yra taip užsiėmę mylinčiųjų ieškojimu, kad jiems nebelieka energijos mylėti patiems. Jie lyg badaujantys žmonės, kurie prašinėja maisto kur tik gali, bet patys neįstengia jo duoti kitiems.
Žmogus gali tapti kitų mylimas tik tada, kai yra vertas būti mylimu…
Nors toks elgesys pasyvios priklausomybės santuokas gali padaryti ilgalaikes ir saugias, bet jos negali būti vertinamos nei kaip sveikų, nei iš tikrųjų mylinčiųjų santuokomis, nes saugumas nuperkamas laisvės kaina, o savitarpio santykiai padeda stabdyti ar naikinti individualių partnerių tobulėjimą. … gera santuoka gali egzistuoti tik tarp stiprių ir nepriklausomų žmonių.
…jie nuolat pikti, nes visą laiką jaučiasi nuvilti kitų, negalinčių išpildyti visų jų poreikių ar „padaryti“ juos laimingais.
Bet jeigu tikiesi, kad kitas žmogus padarys tave laimingą, nuolatos būsi nuviltas.
Kai sutuoktiniai jau nebenori dieną naktį būti kartu ir didesnę dalį savo laiko mielai praleidžia atskirai, patikrinama jų meilė ir gali būti nustatyta, ar ji tikrai yra, ar jos nėra.
Tikroji meilė nėra mus užvaldantis jausmas. Ji yra įsipareigojimas ir apgalvotas sprendimas.
Meilė … tai visada dvikryptė gatvė, abipusis reiškinys, kai gaunantysis irgi duoda, o duodantysis irgi gauna.
Kadangi atidus klausimasis yra meilės veiksmas, niekur jis nėra toks svarbus kaip santuokoje.
Žinojimas, kad esi atidžiai klausomas, dažnai pats savaime nuostabiai gydo.
Kadangi meilė yra darbas, tai meilės trūkumo esmė yra tinginystė.
Jeigu žmogus nutarė gyventi atsisakydamas rizikos teikiamo skausmo, jis turi atsisakyti daugelio dalykų: vaikų, santuokos, ekstazę teikiančių intymių santykių, siekių ir vilties, draugystės,- visko, kas įprasmina gyvenimą ir daro jį reikšmingą ir svarbų. Tobulėdami ir judėdami bet kuria kryptimi, būsite apdovanoti ir skausmu, ir džiaugsmu. Visavertis gyvenimas taip pat visada kupinas skausmo. Alternatyva tik viena; gyventi nevisaverčiai arba negyventi iš viso. Gyvenimo esmė yra keitimasis, kilimo ir smukimo vyksmas.
…anksčiau aprašyto moters gyvenimo pasirinkimo priežasčių buvo ta, kad ji – gal ir ne kartą – buvo susidūrusi su mirtimi; patirtis buvo tokia skausminga, jog nutarė daugiau niekada neberizikuoti, net jei tai kainuotų atsiribojimą nuo gyvenimo. …Ji pasirinko monotonišką gyvenimą – be jokio atsinaujinimo, be netikėtumo, be rizikos ir iššūkio,-gyventi lyg jau mirusiai.
Suvokdami mirties artumą mes visada suvoktume ribotą mūsų laiką, skirtą gyventi ir mylėti, visada vadovautumės principu, kuo geriau išnaudoti laiką ir gyventi visavertiškesnį gyvenimą. Nepripažindami gąsdinančios mirties buvimo šalia mūsų, mes netenkame jos teikiamos išminties ir negalime gyventi ir mylėti atsidavę. Kai mes atsitraukiame nuo mirties, nuo visąlaik kintančios daiktų prigimties, mes neišvengiamai atsitraukiame ir nuo gyvenimo. Vadinasi, visas gyvenimas yra rizika, ir kuo daugiau mylime savo gyvenime, tuo daugiau rizikuojame.
Vienintelis tikras saugumas gyvenime yra mėgavimasis gyvenimo nesaugumu.
Daugelis nerizikuoja taip smarkiai ir iš tiesų galutinai nesubręsta.
Jie niekada neišdrįsta iš tikrųjų paimti savo likimo į savo rankas.
…psichoterapija … palaiko ir išmoko drąsos.
Aukščiausia meilės forma neišvengiamai yra absoliutaus laisvo pasirinkimo, o ne prisitaikymo ir konformizmo, veiksmas.
Mylėti ką nors ir žinoti, kad jis jūsų meilės nepanaudos dvasiniam tobulėjimui, tai reiškia švaistyti energiją, arba tas pats, kas sėti sėklas į nederlingą žemę.
Laisvė ir savidrausmė yra neatskiriamos.
…tikra meilė, pagrįsta savidrausme, yra vienintelis kelias, vedantis į nuolatinį džiaugsmą šiame gyvenime.
Aš esu egoistiška būtybė, nieko nedarau dėl kitų, darau tai dėl savęs.
…vedybos – tai nuoširdaus bendradarbiavimo, abipusių pastangų ir dėmesio, laiko ir energijos reikalaujanti institucija, tačiau pirmiausia egzistuoja, kad kiekvienas dalyvių tobulėtų, abu sutuoktiniai individualiai koptų asmeninio dvasinio tobulėjimo viršukalnę. Vyras ir moteris – abu turi rūpintis namų židiniu, ir abu – ryžtis rizikuoti žengti į priekį.
…pagrindinis komponentas, kuris daro psichoterapiją efektyvią ir sėkmingą. Tai yra ne „besąlygiška teigiama nuostata”, ir ne stebuklingi žodžiai, technika ar laikysena, bet žmogiškasis įsipareigojimas ir pastangos – terapeuto troškimas išplėsti savąjį „aš”, sudaryti sąlygas augti pacientui – emociniame lygmeny, „vaikščiojant briauna”, ir iš tikrųjų susigrumti su pacientu ir su savimi.
Nieko nederamo nėra, jei pacientai pamilsta terapeutus, kurie juos valandų valandas nuoširdžiai išklauso, neteisia jų, priima juos taip, kaip niekas kitas iki tol gyvenime gal dar nebuvo priėmęs, visiškai neišnaudoja ir padeda sumažinti kančias.
Intensyvioji psichoterapija daugeliu aspektų yra perauklėjimo procesas.
Dažna psichinės ligos priežastis yra meilės stoka ar jos netinkamumas, kuri būtina sėkmingai vaikų brandai bei dvasiniam tobulėjimui ir kurios iš tėvų jie nepatyrė.
Terapeuto pareiga ir tikslas paciento, o tėvų – vaikų atžvilgiu, toks pat, t. y. siekti didesnės nepriklausomybės.
Ar mes, nuoširdžiai mylėdami sutuoktinį, savo tėvus, vaikus, draugus ir atiduodami save, nepraktikuojame psichoterapijos?
Nuoširdi meilė yra abipusė psichoterapija.
…ir neprofesionalas gali sėkmingai praktikuoti psichoterapiją be didelio pasiruošimo, jei jis yra nuoširdžiai mylintis žmogus, tad ši pastaba, kurią aš pateikiau dėl psichoterapijos taikymo draugams ir šeimai, taikytina ne tik profesionaliam psichoterapeutui, bet ir kiekvienam asmeniui.
…meilės stoka yra pagrindinė psichinių susirgimų priežastis, todėl meilė yra esminė psichoterapinio poveikio dalis.
…kiekvienas turi savo religiją.
Jei mūsų tėvai yra mylintys ir atleidžiantys, mes linkę tikėti į mylintį ir atleidžiantį Dievą.
…kokia buvo mūsų vaikystė, jei mūsų tėvai buvo šiurkštūs ir bausdavo, mes užaugsime su šiurkštaus ir baudžiančio Dievo – siaubo įvaizdžiu. Ir jei tėvai nesirūpino mumis, mes pasaulį irgi suvoksime kaip nesirūpinantį.
Aš negaliu išlikti iš antrų rankų gautu tikėjimu, negaliu tikėti iš antrų rankų gautu Dievu.
Mokslas yra religija, nes tai yra sudėtinga pasaulėžiūra, sudaryta iš daugelio pagrindinių dogmų.
Aš nežinau kito labiau jaudinančio ir malonesnio darbo negu psichoterapija, bet kartais ji gali būti beveik nuobodi, kai gyvenimo nuostatos yra kvestionuojamos metodiškai, viena po kitos, su visomis jų smulkmenomis.
Pusiau juokaudamas žmonėms sakau, kad vien tik katalikų bažnyčia man, kaip psichiatrui, užtikrintų gyvenimą.
„Žinai, kertu lažybų, kad tikrai yra Dievas. Nemanau, kad pasaulis galėtų būti toks geras be Dievo.”
…kunigas dažnai atlieka psichoterapiją, o atlikti psichoterapiją, na, tai yra tarsi būti kunigu.
Kathy atveju bažnyčios mokymų besąlygiškas priėmimas, neapmąstant jų, kaip ir motinos pamokymų priėmimas, lėmė jos dvasinio tobulėjimo atsilikimą, apnuodijo sielą. …O Tedo atveju – kaip esminė jo sielos prisikėlimo bei išsivadavimo dalis,- buvo būtina, kad jis atgautų prarastą savo tikėjimą Dievu.
…mokslininko brandumo ženklas yra žinojimas, kad mokslas taip pat linkęs į dogmatizmą kaip ir bet kuri kita religija.
Kai pacientas sako: „Tai yra absurdiška, ši kvaila mintis atėjo man į galvą, nors tai tikrai neturi jokios prasmės”,- aš žinau, kad pacientas atidengė tikrą lobį, iš pasąmonės gavo vertingą informaciją ir pasakys kažką svarbaus, reikšmingo jo ar jos situacijai nušviesti.
…pasąmonė pasidaro terapeuto sąjungininkė, skverbiasi link atvirumo, sąžiningumo, tiesos ir tikrovės, stengiasi, kad „pasakytų taip, kaip yra”.
Egzistuoja jėga, kuri stumia mus pasirinkti sunkesnį kelią ir kurio vedami sugebame pakilti iš to liūno ir purvo, kuriame taip dažnai gimstame.
Vystydamiesi kaip individai, mes nešame ant savo pečių žmoniją. Ir taip vystosi visa žmonija.
Augdami mes dedame pastangas, o jas dedame todėl, kad mylime save. Meilė mus pakylėja. Ir savo meilės dėka mes padedame pakilti kitiems.
Mintis, kad Dievas rūpinasi mūsų tobulėjimu, norėdamas, kad mes taptume panašūs į Jį, verčia susidurti akis į akį su savo tingumu.
…jei mes iš tikrųjų išklausytume „mumyse gyvenantį Dievą”, mes dažniausiai išgirstume raginimą pasirinkti sunkesnį kelią, kuriam reikia didesnių, o ne mažesnių pastangų.
Blogi žmonės neapkenčia šviesos, nes šviesoje išryškėja patys sau.
Asmeninis dalyvavimas kovoje prieš blogį pasaulyje yra vienas mūsų tobulėjimo būdų.
Ligoniai tarsi užsispyrę vaikai dažnai priešinasi ir šaukia nuo minties, kad reikia prisiimti visišką atsakomybę už save.
Kas buvo sunki našta – liga ir jos simptomai,- dabar atrodo kaip dovana. Dažnas, sėkmingai pasibaigus psichoterapijos procesui, sako: „Geriausia, ką man teko patirti, tai mano depresija ir nerimo priepuoliai”. Po sėkmingos psichoterapijos net tie, kurie netikėjo Dievu, dažnai pasijunta paliesti malonės.
Sėkmingai pabaigus gydymą kyla pagunda įsivaizduoti, kad tik aš išgydžiau pacientą, tačiau žinau, jog tikrovė yra tokia, kad aš tebuvau tiktai kaip katalizatorius, ir esu laimingas juo būdamas.
Be to, psichinės ligos sunkumas yra tiesiogiai susijęs su nepakankama tėvų globa kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje.
Malonės šauksmas yra kvietimas kitokiam gyvenimui, reikalaujančiam pastangų, rūpinimosi pasauliu ir visais būdais tarnavimo jo tobulėjimui, nesvarbu, kokių aukų tai reikalautų.
Buda prašviesėjimą rado tik liovęsis jo ieškoti – kai leido jam ateiti pas jį.
Jei mes sieksime būti mylimi – jei lauksime, kad būsime mylime – tai nebus pasiekiama; mes tapsime priklausomi ir reikalaujantys, o ne nuoširdžiai mylintys.
Nėra jokių žodžių ir jokio mokymo, kuris einantį dvasinio tobulėjimo keliu atleistų nuo būtinybės pačiam pasirinkti savo kelią ir su nerimu bei pastangomis detaliai ruošti savo kelio planą unikaliomis savo gyvenimo aplinkybėmis, link savojo „aš” susitapatinimo su Dievu.
„Nepramintuoju taku” Autorius M. Scott Peck