Gražūs žodžiai apie vaikus ir šeimą

Tėtis su sūnumi vaikščiojo po krautuvėles ir dideles universalines parduotuves. Tėtis nešė plastiko krepšį, pilną pirkinių, ir kreipdamasis į berniuką sušnopavo:
– Nupirkau tau rožinį kombinezoną, nupirkau judantį robotą, nupirkau futbolininko kepuraitę… Ką dar turėčiau tau nupirkti?
– Paimk mane už rankos, – paprašė sūnus.
B. Ferrero

Tėvo ir sūnaus meilė yra skirtinga: tėvas myli sūnaus asmenybę, o sūnus – atsiminimus apie savo tėvą. Nežinomas autorius

Žmogus, kurio šeimoje nėra kvailių, apgavikų ir elgetų, gimė iš žaibo tvyksnio. Thomas Fuller

Prieš nuspręsdamas ar turėti vaikų ar ne pagalvok apie mirštančius vaikus, kuriais niekas nesirūpina.

Bandydami perimti jaunesnės kartos gyvenimo būdą, esate pasmerkti žlugti, nes ištrinate savo patirtį. Renata Adler

Aštriau už gyvatės dantį žeidžia nedėkingas vaikas. William Shakespeare

Jauni žmonės turi neįgyvendinamų siekių, o seni – prisimena tai, kas niekada neįvyko. Saki

Jeigu nepadėjai gyviems tėvams, veltui dedi aukas po jų mirties. Kinų išmintis

Vieno medžio vaisiai būna rūgštūs, ir saldūs, vienos motinos vaikai užauga ir kvaili, ir protingi. Kinų išmintis

Vyras savo namuose gali būti karalius tik tuomet, jei moteris – karalienė. V. Hugo

Niekas, ką darai vaikui, nėra veltui. Garrison Keillor

Buvimas su vaikais gydo sielą. Fiodoras Dostojevskis

Tikroji problema pasaulyje yra ta, kad pasaulyje per daug žmonių suauga. Voltas Disnėjus

Vaikų aklėjimas neturi apsiriboti nesibaigiančiu žodžio „negalima“ kartojimu. Austin O’Malley

Su vaikais mums nepasisekė – jie visi užaugo. Kristoferis Morley

Prieš vesdamas turėjau šešias teorijas kaip auginti vaikus. Dabar turiu šešis vaikus ir jokių teorijų. John Wilmot

Netekėk už vyro, nebent tu nori, kad tavo sūnus būtų labai panašus į jį.

Vaikai netrukdo atlikti svarbesnių darbų. Jie yra svarbiausias darbas. C. S. Lewis

Visos laimingos šeimos daugiau ar mažiau nepanašios, visos nelaimingos daugiau ar mažiau panašios.
Vladimiras Nabokovas

Šeima – valstybės variklis.
Aristotelis

Be gerų tėvų nėra gero auklėjimo, – neužtenka vien mokyklų, institutų ar pensionatų.
Nikolajus Karamzinas

Bet kurį darbuotoją – sargą ar ministrą – gali pakeisti tokiu pat ar geresniu darbuotoju. Gero tėvo pakeisti tokiu pat geru tėvu ne­įmanoma.
Vasilijus Suchomlinskis

Žmogus, kuris neturi tėvo, turi jį išrasti.
Frydrichas Nyčė

Vaikai yra jūsų, bet jums nepriklauso. Jie visi – dukterys ir sūnūs
– yra kilę iš tos pačios gyvenimo aistros.
Kalilis Džibranas

Jei nuolat kritikuojame vaikus, jie nenustoja mūsų mylėti. Jie nustoja mylėti save.

Jei nori pakeisti pasaulį, grįžk namo ir mylėk savo šeimą. Motina Teresė

Šeimą aš suprantu kaip kokį augalą, sukurtą pačios gamtos, šeimą sugalvojo ir ištobulino pati gyvybė, įtvirtindama ją pasaulyje, tačiau kartu palikdama ir atvirą visąlaik besikeičiančiam socialiniam klimatui, naujiems žmonių santykiams ir visuomenės poreikiams.
Just. Marcinkevičius
Jei vyras ir moteris imtų gyventi visiškai vienodą gyvenimą, šeima išnyktų.
Platonas
Kiekvienas žmogus patvirtins, kad namai be šeimininkės – ne namai.
Žemaitė
Namų laimei suprasti reikia kantrybės. Kaprizingos sielos mieliau renkasi nelaimingumą.
George Santayana
Žmonės yra tai, ką iš jų sukūrė motinos.
Ralph Waldo Emerson
Negalima net įsivaizduoti, kiek tėvai vaikams suteikia ir koks didis dalykas yra vesti ir kūdikius gimdyti.
Vydūnas

Motinos meilė kaip dangiškos ugnys,
Skaidri liepsnodama, guodžia pasaulį.
Motinos meilė – tai skausmas bedugnis,
Nešanti žemei gyvenimo saulę.
Petras Vaičiūnas
Kaip valstybėse didelę galią turi įstatymai ir papročiai, taip paskirose šeimose tėvo įspėjamųjų žodžių ir įpročių poveikis yra dar didesnis, nes vaikai iš pat pradžių myli savo tėvus ir iš prigimties yra linkę jų klausyti.
Aristotelis
Aš esu mylimas. Aš esu mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs reikia.
Erich Fromm
Aš gimiau todėl, kad man labai reikėjo savęs. Jean-Paul Sartre
Vaikai – tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime.
Neil Postman
Šeima – vienas iš gamtos šedevrų.
George Santayana
Šeima yra meilės bendruomenė.
Antanas Maceina
Šeima – miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios vientisumo priklauso didelės visuomenės saugumas.
Felix Adler
Šeima yra pati glaudžiausia bendruomenė, lydima vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų meilės, bet drauge ji yra institucija, organizaciškai tvarkoma papročiais ir teisiniais nuostatais. Juozas Girnius
Šeima yra visuomenės ląstelė, pirmoji vaiko bendruomenė; šeimoje jis susipažįsta su žmonių santykiais, ji įskiepija juos giliai vaikui į širdį, ir čia slypi jos didybė.
Emmanuel Mounier
Niekada negirdėdamas paskatinamo žodžio, žmogus praranda drąsą ir savigarbą.
August Strindberg
Svarbiausias mūsų uždavinys – ugdyti auklėtinių potraukį ir meilę mokslui, kitaip mes užauginsime asilus, besididžiuojančius knygine išmintimi.
Michel de Montaigne
Auklėjimo tikslas – pažadinti asmenybę, tai yra atskleisti ją. Emtnanucl Mounier
Bausmė – kalba, kuria reiškiamas moralinis nepritarimas kitokios kalbos nesuprantantiems.
Alfred Cyril Ewing
Niekada nesu matęs, kad nepaklusnus vaikas imtų elgtis geriau dėl to, kad gavo pylos.
Philip Chesterfield
Matytis, būti kartu, kalbėtis – didžiulis malonumas, ypač tada, kai ne tik išvysti tą, kurį nori išvysti, bet ir matai jį tokį, kokį nori matyti.
Seneka
Kad pasijusčiau reikalingas, manęs turėjo kas nors pasigesti.
Jean-Paul Sartre
Ir stovėkit kartu, bet ne per arti vienas kito,
Nes juk šventovės kolonos stovi pavieniui,
O ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėlyje. Kahilis Džibranas

Jūsų vaikai nėra jūsų.

Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.

Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų.

Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.

Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,

Nes jie turi savąsias.

Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,

Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.

Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.

Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.

Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.

Lankininkas mato taikinį amžinybės kely,

Jis įtempia jus savo galia, kad jo strėlės skrietų greitai ir toli.

Tegul jūsų buvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą,

Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas. Kahilis Džibranas

Vaikai, atleiskite man..

Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai visą nedalomą dėmesį skyrėme vienas kitam. Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai net mažiausius dalykus jūs norėjote daryti su manimi, kai menkiausius sprendimus priimdavote laukdami mano pritarimo, nes patiems nuspręsti buvo per sunku. „Tėti, ateik!”. Buvo dažniausiai girdima frazė, kuri, nemeluosiu, kartais varydavo ir iš proto. Pamaitinti, pažaisti, nuvalyti, pakelti, paduoti, aprengti ir nurengti, nuraminti ar apkabinti.. Bet juk tai buvo nuostabiausios veiklos, kurios su šiuo rudeniu vis labiau traukiasi iš mano dienų. Jaučiuosi jog traukiatės ir Jūs. Taip, suprantu, jūs augate ir tampate savarankiški šio gyvenimo vedliai, bet kodėl man taip skaudu? Kodėl taip liūdna, kad verkiu apsikabinęs pagalves ant kurių sapnavote šios nakties sapnus? Kodėl ta tyla namuose skamba kaip baisiausias triukšmas? Ir nieko nereikia atsakyti, viskas buvo aišku nuo pat pirmos dienos kai jūsų akutės išvydo šią žemę, kurioje jau buvo nulemta. Aš jums padėsiu ir galiausiai turėsiu jus paleisti. Bet kodėl taip greitai? Kodėl man niekas nepasakė, kad laikas, nuo to momento kai gimdymo palatoje paėmiau Jus į rankas iki šio ryto suvokimo jog esate tokie dideli, prabėgs lyg viena sekundė? Prabėgs be galimybės į tą sekundę grįžti. O juk taip norėtųsi. Ir rodos daug dalykų daryčiau kitaip, ir rodos labiau stengčiausi, ir rodos taip dažnai neatsakyčiau “negaliu”, “dabar dirbu”, “palaukite”, nes jūs ir laukėte.. Laukėte, o aš vis dažniau nerasdavau laiko, nes turėjau svarbesnių užsiėmimų. Dabar laukiu aš. Ir suprantu kaip sunku laukti tų, kuriuos myli, tų, kurių vis rečiau sulauki. Tiesiog pripranti. Ir jūs pripratote, o man tai atrodė kaip džiaugsmas, kad pagaliau vis rečiau jums reikia, kad tėtis ateitų. Atsiprašau, nesupratau. Atleiskite man už tas akimirkas kai neradau laiko kartu piešti jūsų svajonių, kai neradau laiko išeiti į lauką stebėti debesų, kai neradau jėgų bėgioti ar nuotaikos juoktis, kai neradau laiko, kai neradau kantrybės jus išmokyti paprastų, bet jūsų akimis stebuklingų dalykų, atleiskite, kad neradau laiko išklausyti, paverkti kartu, kad neradau laiko išmyluoti, kad neradau laiko, o kartais tą laiką išmesdavau ten, kur mielai dabar surasčiau ir grąžinčiau jį Mums. Bent tą sekundę, kurioje buvo visas mūsų laikas. Ir suprantu, kad tik prarandant, kad tik tada kai nieko negali pakeisti, tik tada, pradedi suvokti kiek tai buvo brangu. Ir aš neišimtis. Visi mes tokie ir tikriausiai suvokti prieš laiką nesugebame niekas. Mėgausiuosi kiekviena jūsų dovanojama sekunde, nes su kiekviena akimirka, to laiko taupyklėje liks vis mažiau. Kol galiausiai jūs paliksite namus, sukursite naujus. Ir tai dabar mano galvoje skamba kaip pasaulio pabaigos formulė. Bet pabaigos nėra ir jums tai kartoju kiekvieną dieną tam, kad atėjus mano tarnystės pabaigai, Jūs, tai pakartotumėte man. Pabaigos nėra. Yra tik nauja pradžia. Gyvenimas juda, visada kinta, norim to ar ne. Ir taip, tai kartais skaudina, liūdina, bet jis taip pat džiugina, stebina ir svarbiausia dovanoja mums žmones, dėl kurių verta gyventi. Ačiū ir nors žinote, bet pakartosiu. Myliu Jus nuo žemės iki pat mėnulio ir atgal. Nuo pradžios iki pat begalybės.

Jūsų šiek tiek sujautrėjęs tėtis.

Simonas Urbonas

Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju – grąžindama Jam meilę per tave.

Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, pamirštu. Blogiausia – užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio.

Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.

Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs. Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama – tai aš tau dėkoju už motinystę.

Nedėkok man už meilę – aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, – tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki.

Nedėkok, kad tave auginu, – aš augu kartu su tavim.

Apsikabinkime stipriai, nes galėjome ir nesusitikti.

Norint, kad kiekvienas vaikas taptų sėkmės istorija, tereikia vieno suaugusiojo, kuriam rūpėtų. Josh Shipp