Ona Baliukonė
Adventas
Nežmoniškai, neangeliškai pilka –
Ir kietas gruodas įsčių vaisių žeidžia…
Tačiau aukštybėse jau audžia tyrą šilką:
Visi, nūnai belapiai ir bežiedžiai.
Bus aprengti baltai, pasidabruoti
Šerkšnu – kad juodą metą atkalėtų.
Kad nepavargtų gimti ir darbuotis –
Vardan šiltų švelnių šventų Kalėdų…
Net nukirstom viršūnėm – de profundis
Tikėtų – Žodis amžinai gyvena.
Nors nebūtis jauki žudys ir gundys
Pasauliu kaip narkotiku į veną –
Ir mirdami regėsime: sugrįžta…
Bet kaip lėtai, kaip sunkiai. Dieve mano.
Pripildo saulė nykią sielos irštvą –
Ir senas laiko veidas atsimaino…
Henrikas Algis Čigriejus
Advento pabaiga. Svečiai
Laukia laukia savos giminėlės namai.
Dairosi jos nuo beržyno žiemojantis paukštis.
Ąsotėliai nerimsta, prasmingai
Skambčioja šaukštai.
O užu daržinėlės padūko vaikai.
Ir laukimas kartu. O laukimas
Įsispyręs į skraidančias klumpes
O po kailinėliais lyg sprogtų žilvičiai
Ai, tie saviškių keliai,
Apdraikyti gražiom pašnekom, pypkių dūmais.
Girgždantys tarsi medinės grindys
Žemelės gryčioj!
Vytautas Kirkutis
ad Ventus, III
kalba visi kartu
žodžiai apsivelia žodžiais
ir nepralenda
pro klausyklos grotas
Į Dievo ausis
kalba visi kartu
dulkių kartumo priebalsiai
kosuliu sproginėja gerklėj
kalba visi kartu
kad vienas
išgirstų
ir išklausytų.
Aidas Marčėnas
Adventas
Užmiršt, užmiršt… Nes imasi žiema
Net girdisi, kaip žingsniai nuaidėję
išsprendžia naktį. Ir nėra idėjų.
Tik gruodis, sniegas, vėjas. Vienuma
ramybėje – Ir jau nereikia nieko, –
užmiršt. Užmiršt – ir vasarų nėra
šioj žemėj. Speigmečio era.
Ir ką užmirši amžiams pasilieka.
Vos tik prašvitus kaupias vėl naktis,
todėl brangus kiekvienas spindulėlis
Šviesos. Trapaus dangaus netikras mėlis,
aukštai lėktuvas – viskas paslaptis
šią šaltą dieną. Šunys alkani,
sustirę prekijai, iš Gudijos atvykę,
skurdi buitis, eilėraščiai nevykę
ir klausimas kodėl čia gyveni?
Už posūkio vėl baigiasi diena.
Ir baigias metai sunkiai sudėvėti
Ligi Kalėdų melstis ir tikėti
visom naivuolių pasakom Gana
gudraut. Nes krebžda aviliai
ir temstant lygumoj toli matyti,
įspindus žvaigždei. Einam paklausyti,
ką šnabždasi tvartelį gyvuliai.
Tolyn nuo centro. Tartum nuo savęs
pabėgt pavyktų. Vis didėja inis,
o janis mąžta. Pasibelst nakvynės
ten, kur vaizduotė budinti atves.
Į paribius, į šiaurę, į namus!
Į šaltą gruodį, kur sustoja saulė,
kur tik žiema, o vasara apgaulė.
Užmiršt, užmiršt.. Kaip jis užmiršo mus.
Juozas Marcinkevičius
Advento tyloje
Po audrų, po šėlstančių ciklonų
Ant namų, ant vėjo platumų
Tyliai gula minkšti sniego tonai
Ir alsuoja formos naujumu.
Vėl – nakčia ramiai, lėtai pasninga.
Paprasti, nedideli rytai.
Ir atrodo rimta ir prasminga,
Ką nakčia galvojai ir jautei.
Supratai: gyvenimas – gyventi.
Tai – didysis tikslas ir prasmė.
Atsibudęs tyloje Advento,
Tu atgimk Jo nuostabioj giesmėj.
Rainer Maria Rilke
Adventas (Vertė J. Juškaitis)
Pradėjo lyg piemuo gint vėjas
snieguolių kaimenes giria,
ir eglės, šerkšnui suspindėjus,
su savo nuojauta gilia
šventos liepsnos prieš tolių tylą
šakas į baltą kelią ties;
ir dieviškai didybei kyla
vienos vienintelės nakties.