*
Ir visgi
Ta riba – reali.
Lyg akmuo,
Kuriam pajudėjus –
Prasidėtų kalnų griūtis,
Naikinanti ir negailestinga.
Ir kai bučiuoji mane –
Mano vergas ir mano viešpats –
Aš jaučiu, kad galėčiau numirti
Už akimirką laimės –
Būt tavo.
Bet aš niekada niekada NIEKADA
Savo laisva valia,
Savo rankomis –
Nepastūmėsiu
Lemtingo akmens.
*
Galvok apie mirtį ramiai
Ir be gailesčio sau.
Ir meilę priimk
Lyg rečiausią likimo dovaną.
Tviska žodžiai tušti.
Aš jų liūdesio šalto klausaus
Ir be judesio –
Vien mintim –
Tave atitolinu.
Neprieik per arti –
Prašau – neprieik per arti,
Nes esu tiktai riksmas,
Neturintis vardo nei veido.
Nepriklausantys niekam,
Netikėta laisve girti
Mes – tarytum sukilę vergai, Išdidūs ir neatlaidūs.
Net tiems, kurie mums
Atleido baisiausias kaltes.
Kurie guodė mus, glostė,
Ramybę žadėjo ir viltį.
Žodžiai nieko negali,
Jeigu siela baili ir šalta.
Išgelbėk žodžius –
Savo teisę
Mylėti ir mirti.
*
Tavęs nėra. Aš pati tave sugalvojau,
Kad kankinčiau save šituo kvailu laukimu.
Žingsniai už durų? Ne, aš atmerktom akim sapnuoju –
Netikėdama žodžiais protingais
ir savo piktu likimu.
Skausmo nėra. Aš pati sugalvojau skausmą,
Lyg tai būtų vienintelė gyvenimo mano prasmė…
Keičiamės, senstam, blaivėjam. O aš tebelaukiu,
Nors žinau – neateis. Kaip visada. Neateisi, ir tiek.
Jau neverkiu kaip kadais. Narsiai stengiuos vaidint
abejingą,
Kai nežmoniškai noriu pravirkt,
prisiglaudžiu veidu prie tavo delnų…
Kiekvieną akimirką su tavimi –
kaip likimo dovaną priimu.
Tartum atpildą už tikėjimą tuo,
ko nėra ir nebus.
Džiaugsmas
Ateik iš vaikystės eilėraščių,
iš mano naivaus dienoraščio,
Giedras, be jokio debesio,
Skambantis lyg lietus…
Ateik pas mane dabar.
Sušildyk rankas sugrubusias,
Praskaidrink žodžius pavargusius,
Nuo nevilties, nuo liūdesio.
Nuo pažadų netikrų…
Sugrįžk į mano eilėraščius,
Į šypseną ir į ašaras…
Nors dienai, nors vienai valandai
Pražydėk, obelėle, viduržiemy…
*
Aš iš tų mažų, pilkų namų,
Kur beržai paslėpę saugo vėjo balsą,
Kur iš samanotų šulinių
Semia vandenį, kaip duoną skalsų.
Kur gyvena žmonės, tykūs ir geri,
Kur gyvena dainos – paprastos ir liūdnos.
…Augo klevas kiemo vidury.
Bet nudžiūvo. Nebegrįžo sūnūs.
Lyja lietūs. Krinta obuoliai.
Rankos šiurkščios nuo linų ir vėjo.
Pareini, duris atidarai,
Už medinio stalo atsisėdi.
Ir atrodo – visada buvai,
Metai eis, bet tu. – nebeišeisi.
Dunkso tykūs ir maži namai,
Paprasti kaip sugrįžimo teisė.
*
Jau paukščių giedojimo spalvos –
Ant nukirsto medžio viršūnės.
Jau mūsų neramios galvos –
Ant balto vienatvės jaukumo.
O juk bėgai nuo savo šešėlio,
Įstumtas į apšviestą sceną…
O juk savo mirtingą sielą
Saugojai – nuo nužydėjimo…
Tai ko gi verki lyg vaikas,
Sudaužęs stiklinę pilį –
Jau burtų galia pasibaigus.-
Žodžiai – taip pat – mirtingi.
*
…paskui žiūrės iš tolo ir sakys: „Kaip švyti
Lede įšalę giedrios mūsų viltys,
Eilėraščių neparašytų tykios mirtys,
Ant staltiesės baltos taurė apvirtus –
Išlietas vynas – ar nuodai – ar kraujas?
Ir liūdnas atspindys moters akių”…
O skausmas – toks nenaujas,
Kad jau labiau bijai gerumo negu pykčio.
Bet aš nebūsiu atpildu už viską,
Tu ne manęs ieškojai. Tačiau vis tiek
Aš šitaip skaudžiai į tave ėjau –
Bedugnės krašteliu. Geriau, beje, nejausti,
Kaip iš po kojų akmenys išslysta
Ir krinta. Ten, iš kur manęs – nebeprišauksi.
Daina
Savo liūdesį vėjas suoks
Ilgom neramiom naktim.
Tu mano maža sesuo,
Tu mano viena širdis…
Tu būk su manim tada,
Kai žmonės aplink geri,
Kai krinta žvaigždė žalia
Pačiam nakties vidury.
Tu būk ir tada, kai aš
Į pagalvę verksiu balsu,
Kai ilgesį gervės atneš
Iš už baltų debesų.
Tu būk su manim visada.
Atiduodu aš viską tau.
Jei paliksi mane, daina,
Tai nebus ir manęs daugiau.
Laiškas
Tai kaip tu gyveni –
Dabar, kai be manęs
Mūsų takais eini,
Po tuo pačiu dangum,
Po tas pačias gatves?..
Kai vakarais grįžti
Į tuos senus namus –
Argi jau taip širdy
Tau lengva ir ramu?
Kavinės, reikalai –
Čia piktas, čia ūmus –
Tu svetimu darais
Tarp svetimų žmonių…
Gal aš buvau ne ta,
Kurios ieškojai tu…
Nesigailėk. Juk daug
Pasauly – išduotų.
*
Mano kaime lyja lietūs,
Vakarai ilgi kaip giesmės.
Gūdžiai girgžda senas lieptas,
O juo nebevaikšto niekas.
Ir obels šaka apsunkus
Dunksteli į lango rėmą…
Ir iš lėto lietūs sunkias
Į pabalusias ražienas…
Nors ant slenksčio pasėdėti…
Apie kojas – šuo sulytas…
Užsimerkti, patylėti…
Tylūs žingsniai – galgi – šitie?
Nepareisiu jau. Nelaukia…
Svetimi vaikai ir šunes…
Tik už miško atsišaukia
Aidas tolimas ir liūdnas.
Pūga
Naktis- juoda gelmė,
Padūkusi pūga.
Lange – šviesos dėmė,
Šilta šviesa lange…
Vėjuotoje nakty,
Už svetimų langų –
Ar tu mane jauti?
Ilgies manų dainų?
Tegu pūga. Tegu…
Ir ilgesys lange.
Tai aš tapau sniegu.
Tai aš, tai aš – pūga.