Dėkoju Motinai,
Sukrovusiai turtingą kraičio skrynią,
Kurią įvertinau dabar.
Joj tilpo juokas,
Džiaugsmas, nuoširdumas,
Ir protėvių dvasia kalbėjo su manim,
Ir suvokiau lengvai aš gėrio – blogio ribą.
Dėkinga aš esu už tai,
Kad ten nebuvo vietos
Melui ir tingumui,
Nedoroms pagundoms,
Kad neišmokau
Juodinti kitų ir teist,
Bet ir savas kaltes
Išmokau pripažint.
Parkritusi slidžiam kely –
Pakilti ir atleist.
Pro skausmo ašaras – kvatot,
Bėdoj – rankų nenuleist.
Tikiuos, nepyktum, Mama,
Ant manęs už tai,
Kad svajones vaikystės
Vėl vejuos,
O gal ir Tavo
Neišsipildžiusias viltis