Bernadas Brazdžionis
Artojų malda Kalėdų Kristui
Juoda naktis. O žemėj balta, balta …
Nuo Mūšos lig Šešupės spindi žvaigždės.
Pro naktį didelę, pro juodą ir pro šaltą
iš tolimų skliautų šviesi giesmė ataidi.
Ir klauso jos laukai, kalnai ir kloniai,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi,
ir iš pilkų, beprasmiškų dienų kelionės
giesmės aidan pabudę šaukia širdys – – –
– Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą,
mes be Tavęs tiek metų žiemą salom, –
tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį …
Kalėdų Kristau, laimink mūsų pirmą vagą,
palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę,
te Tau, kaip žvaigždės, prakaito lašai mūs dega,
te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia.
Palaimink protėvių kapų kalnelį šventą,
ir naštą knygnešių, ir ištremtųjų kančią,
ir amžių palikimo didį testamentą,
ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių…
Palaimink, Kristau, jauną žalią gojų,
ir pagriovėlio baltąją ramunę,
ir baudžiavoj parpuolusį artoją,
ir amžių amžiais gyvą panemunę!
Palaimink, Kristau, dobilo atolą,
gera ranka paglostyk kviečio varpą brandžią,
pjūties gubų ledai teneužpuola,
ir iš pastogės nebaidyk baltų balandžių…
Palaimink, Kristau, mūs žiemkenčių sėją,
ir duonos daigo te pikta šalna nešaldo,
sodybas saugok nuo pagairių ir nuo vėjo, –
išgirsk, Kalėdų Kristau, mūsų maldą.
– – – Ir klauso jos laukai, kalnai ir lankos,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, –
ir Dievo Kūdikis viršum namų, viršum visų laukų
ir tyliai laimina visų artojų širdis… [ištiesia ranką
Kotryna Grigaitytė
Kalėdų malda
Pro ašarą ir vėl sušvinta saulė,
Ir debesys nuskęsta
Į šviesos gelmes.
Ateidams, Viešpatie, į šį pasaulį
Nubrauki ašaras,
Tik saulę mums palik
Erdvėse ir sapne.
Grybauskas Almis
Kalėdų spindulys
Palikusi dulkes ir maišatį žemės paneigus
iš dangaus pragarmių kerimai atviros aklumos
speigią naktį įveikia ir tvaskią šakelę įsmeigia
kad pražystų kur rodėsi nieks niekada nežaliuos
Tarp lietų angelų nutapytų trimitų atodūsių
vien iš syvų giliai užslėgtų atminty
gimsta skausmas džiugus Kas priims numazgos aptūlos jį
kas jo vertas pabus ir į naktį išbėgs pasitikt?
Tokią naktį kai vienišas Dievas užgimsta
kad numirtų už mus ir tik viltį paliktų plevent
toj šakelėj žvaigždės įsmeigtoj į ledijantį grumstą…
Tviska lazga ir sako kažin ką pernakt.
Inčiūra Kazys
Kalėdų dovana
Kai būsi tolimoj šaly,
tave lydės širdis mana.
Lydės nematomai gera –
mylėdama ir atstumta.
Kai spinduliai pabus pirmi –
pabusk su mano širdimi.
Ir kai kurti naktužė stos –
su meile gluski tu prie jos.
Ne pustymas pakils laukuos –
tai ji tau takelius nušluos.
Ne sniegenas vaikys šiaurys –
‘raudonas rožes ji barstys.
Ne apsnigti beržai švies tau –
ją lydinčią tave matau.
Kai rasi pėdas pusnyje,
žinok: žingsniuoji tu su ja.
Per pelkes, kalnus, per upes
lydės tave, tave ji ves.
Nors kraujas plūs, kantri rymos
tau sukant draudžiamuos namuos.
O jei apsvaigtum ten triukšme –
vidun ji belsis leidžiama.
Gal siaus, gal krykštaus kaip kregždė,
pripratus sielvarte žydėt.
Gal bus pavargus ir rūsti,
gal atlaidi, kad tu kenti.
Gal bus švelni, gal bus trapi,
kad sielvartą ir tu slepi.
Gal kris netekusi vilties,
kaip jūroj žmonės ant lyties.
Gal klys, gal mels, gal bus rami –
pajusi savo širdimi.
Tai vyk laimingai. Dovana
tegu tau – imk – širdis mana.
Jei tau nuo jos dvelks šiluma,
man bus ramu: ji mylima!
Jonas Juškaitis
Kokioj šviesoj Kalėdų naktį sėdžiu,
Kada į snaigę snaigė sugirgždės?
Ar jos daugiau nuo Kūdikio iš ėdžių,
Ar nuo Gimimą aprasot žvaigždės?
Tikriausiai vienos žvaigždės kaip žarijos
Jiems temirgėjo danguje, kone
Žaliai tamsiam, ir ašara Marijos
Gili tarytum deimantas kalne.
Jie gal spingsulę žibino neaiškią.
Argi visatą laikančiam svarbu?
Visa laikų šviesa lig tol nereiškia
Lyg nieko šviesai Viešpaties darbų.
Jie nė nepagalvojo susigūžę.
Kad prakartėlė tokią garbę lems.
Ir iš kitų pasaulių lapais ūžia
Jau medžiai, atsiklaupiant gyvuliams.
Ant klodų kur žaibai susiuvo grynus.
Mums vienuma su Dievo bus dvasia.
Ir žemė laisto savo vandenynus,
Skylėms juodosioms ryjant erdvėse.
Tikėjimo tamsoj nenugalėtos
Žvaigždynams konsteliuojant išdalys
Šviesybę žemės širdgėlai Kalėdos:
Nuo Kristaus pirmas žiburys.
Julius Keleras
Kalėdinis vainikas
Štai vėlei Kalėdų vainikas siūbuoja virš slenksčio iškeltas.
Artėjantį džiaugsmą junta vėlei juodoji vyšnia. Vidurdienio
lūpos kaip debesys bėgantys sausos ir salsvos netrukus
ištars šitą žodį procesijų jūrai, ieškančiai kranto. Tada mes
sukursime laužą. Karūnos ir vėliavų nytys spindės vidury,
kol Ranka palytės k pajusim yra mums atleista.
Pierrot valandėlei apleis ištuštėjusią sceną, kad burgundiškas
leistųsi jo tobulais sąnariais, ir mirę balandžiai poruosis
ofelijoms miegant juodų tvenkinių pataluos, ir arkliais,
Į sukandusiais žąslus, šarmos kunigaikščiai atveš dar vieną žiemą,
užliejančią mus kaip kadaos lenktyniaujantys lietūs šaltuos ir
tamsiuos Sankt Peterburgo kanaluos. Ir mūsų vardai vienai nakčiai
sugrįš Pažadėtojon žemėn prieš auštant.
Ir lovoje vystantys pirštai džiaugsmingai atvers Testamentą,
Ir išdžiūvusia upės vaga plūs pašėlus iš džiaugsmo minia,
Atpirkėjo sulaukus. Bet muzika baigsis sode, kuomet jauną
balandį atsiųs visagalė Ranka, kad bažnyčių pilioriuos žaibuotų
varpai, atsibudę nuo sniego delnų. Ir tuomet, tik tuomet kažkuns
ten iš mūsų išdrįs pagaliau sušnabždėti: „atėjai…“
Ir Kalėdų vainiko Šviesa nusileis į baltuojančią pirmąją žemę.
Valdas Kukulas
Kalėdos. 1996 gruodžio 25
Kalėdų, pilnatis kalėdines taures pripildo vyno,
O senė godžiai gremžia ryto sniegą – gurkšniais, gurkšniais –
Kambaryje, kažkur tarp Šiandieninės Romos ir senovės Rymo,
Ir spraga speigo ugnyje Kalėdų stalui vištos kulšys.
Ir plėšo kiemas šitą vištos užkandą: nuo šalčio įsijungia
Signalizacijos, kaimynai keliasi: nejaugi
šis nugremžtas šaligatvis kur nors nuves? Vos juntamas:
Kalėdų nerimas. Karaliaus baimė. Ar bijai, ar lauki?
Ant mėnesienos – šieno gniūžtės ir ant sniego šienas.
Ant stalo ir šaligatvių. O kur žvaigždė, Betliejaus
Žvaigždė? Ir tyliai sėdamės prie stalo, ir kiekvienas
Paliečia taurę – pilną, bet ne vyno, o aliejaus…
O senė vis dar gremžia sniegą vis dar čeža šieno gniūžtės.
Ir viskas kambary nelyg pridvisusiam tvartely.
Kur vyks inauguracija karaliaus, kur kiekvienas krūptels,
Nurydamas gurkšnelį šalčio. Kur Kalėdos? Kas ir kam mus kelia?
1996-1998
Vytautas V. Landsbergis
Betliejus
prie atsarginių gimdyktos durų
tyliai privažiuoja automobilis užtamsintais langais
išlipa vyrai baltom pirštinaitėm, tiksliais judesiais
užsuka duslintuvus ant automatų galų, ginklus
pasikiša po iškrakmolytais gydytojų chalatais:
– kurioj palatoj gimė Išganytojas?
Jonas Mačiukevičius
Šventų Kalėdų laukusi,
Naujus metus išprašiusi –
Šukuoji savo plaukus.
Dainuoji savo ašaras.
Tai vis dėlto likimas –
Ne akmenėlis užmestas.
Minčių svaigus lėkimas
Lyg traukinėlių užmiesčiais.
Ten, kur miškuos – vakarės…
Ten, kur didingai aušta…
Ten, kur už jūrų marių.
Ten, kur ant kalno aukšto…
Turėtų nusileisti…
Turėtum juk išvysti…
O aš sakau – atleisk man,
jei kartais nenušvistų.
Antanas Miškinis
Šventės
Sninga. Apniukę kalnai Altajai,
Į ir žemė skęsta snieguos.
Kas pamosuos man ranka baltąja,
Kas mane jauną šiandien paguos?
Ligi tėvynei tūkstantis mylių.
iVienai tik minčiai lėkti valia,
Ten kažkas laukia, mini ir myli —
Mano Tėvynė — rūta žalia.
Gena iš darbo. Vakaras. Kūčios.
Vėjai lediniai lanksto egles.
Sniego pas Dievą pilnos rieškučios,
Regis, visatą užbert galės.
I Užaukit, pichtos, pušys ir kedrai,
Kalnų viršūnių pačiuos viršuos.
Mano krūtinėj gera ir giedra -—
Dievišką pradą širdy nešuos.
Šiąnakt motulė buvo atėjus,
Plaukus išglostė, guodė mane,
Sakė, kad daugel prisikentėjus…
Mano kalbėta, verkta sapne.
Ašaras lieta ant pagalvėlio
Nuo netikėto sapno graudaus.
Ak, atminimai vėlei ir vėlei
Degina širdį, kai pabudau.
– Kur tu, brangioji, margam svietužy,
Kur tu, bename, Šiandien randies?
Tave sekioja laikas įtūžęs,
Lyg atitrūkęs šuo nuo grandies
Aušta. Kalėdos. Mėlynas rytas.
Gena į darbą. Keičia kažką…
Pūga per kalnus kamuoliu ritas,
Vėjai lediniai laužo šakas.
Eitumei, regis, bristum ir bristum
Ligi tėvynei, ligi namų.
Sveikinu, žemę, šiandien su Kristum
Užgimimu ir atgimimu.
Petras Palionis
Po Viešpaties Kryžium
Jų lauki, nelauki: ateina.
Apšviečia tarytum Atėnė
Sapnuos besiblaškančią širdį.
Kalėdos – tai metų palydos.
Kalėdos – tai metas, kai lydos
Likimų įbaugintas švinas.
Kalėdos – tai Kristaus gimimas.
Tai meilės ir Saulės grįžimas
Į žemę po Viešpaties kryžium.
Kalėdos – tai mūsų betliejai.
Gyvenimo džiaugsmas, bet liejam
Vilties ir tikėjimo ašaras.
Per juodo ir balto aršumą,
Pražydus šaknim, ne viršūnėm,
Dar kartą kartojas gyvybė.
Kornelijus Platelis
Kalėdų giesmė
Tyliai tyliai
Saulė nusirita
Ir pakimba
Ant apatinės Pasaulio Eglės šakos,
Kurią lyti nakties vandenyno bangos…
…Džiūgaukime visi:
Dievo gimimo sulaukę…
…Bent akimirką
Šiandien
Pajuskime didžią vienovę,
Kuri ir nejuntant
Yra.
Ramutė Skučaitė
Apie dingusias Kalėdas…
Mažas katinukas iš vatos,
Jau nuo laiko spėjęs papilkėti.
Prašo žaisliukus naujos kartos
Buvusiom Kalėdom patikėti.
Buvusiom ir dingusiom kažkur
Taip, kaip Vakar, Užvakar pradingo.
Patikėt ištirpusiu vašku,
Tuo, kuris labai gražiai sustingo
Ant šakutės, ant žalių spyglių
Ir pavirto į geltoną sraigę…
Gaila, kad raudonų obuolių
Kvapas ligi šiol neišsilaikė…
Mažas katinukas ir vaikų,
Ir žaisliukų prašo patikėti
Buvusiu ir dingusiu laiku,
Kur maža mama ir mažas tėtė.
Rimvydas Stankevičius
Mokymas šypsotis. Kalėdinis
Jau spiegia speigas.
Jau metas
lyžčioti droviai.
Salsvą dalgio geležtę,
Šnabždesiu gundyti skausmą:
Švelnus „ateik“…
Ateik ir tu,
kurs stovi ir tyli
pas lyto išlaužtas duris,
sėskis prie stalo,
ir valdingas „ateik“…
įkišk ranką po staltiese balta –
Po staltiese šienas,
miegančios sėklos ir mirtys
veik nereikšmingos,
nebaisios sušalusios –
virpteli pirštai,
trūktelį rogės laukais,
pavažos mirtį
nuo sniego nuvalo…
Na štai –
speigo kirtis ant lupų –
Beveik šypsena
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Berlyno improvizacijos
I
Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos
Ir gyvenu legendoje užgesusios liepsnos.
Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau,
Dabar jau miega praeities lede įšalusiuos sapnuos,
O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės,
Sustingę šaltyje visatos prarastos,
Vaikystėj, vėjo pučiamos, beržų viršūnėm žaidę
Ir kritę į kasas pavasario nakties keistos.
Už durų klūpo aklas vakaras Kalėdų,
Ilgai manęs ieškojęs ir suradęs čia,
Raudodamas, kad vėl turėjęs eit, sulaukti negalėdamas,
Ir kad pasauly likus mums abiem tiktai kančia,
Kurios čia, žemėje, deja, visiems pakanka –
Kovojantiems ir mirštantiems tuštybėje ramiai,
Kol nepaklaus nuožmus likimas, apkabinęs rankom: –
Kam tu, žmogau, šiai skausmo valandai gimei? –
Ant aslos kukčioja melsva akis. Į mano kūną,
Kaip viską laužantis ledynas, šliaužia gyslomis žiema
Ir dienos užgula lyg antkapiai su skausmo runom,
Kurių nežinomos prasmės mįslingos slegiama
Išalkusi dvasia pradės pavasariu nebetikėti
(O gal tikrai jo ir nebuvo niekados
Pasauly?). Bet many jis, amžinai sparnus išskėtęs,
Plasnoja erdvėse virš nebūties juodos.
Šią naktį mano kraujuje sušalti baigia Dievas
Ir sunkiose konvulsijose miršta kūno akmeny.
Galingos laiko ir tikrovės srovės nešasi užlieję,
Ir nebelieka nieko už manęs – visa būtis many:
Didingi skausmo miestai ir žaislų valstybės,
Sudegę medžiai, kraujo persunkti ligi šaknų.
Bet kas užpildys sieloj tvyrančią tuštybę
Sodomoj žuvusių svajonių ir sapnų?
Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos,
Nė vieno artimo, nė vieno tolimo žmogaus.
Draugai – vaikystės vakaras, krūtinėj suledėjęs,
Apleistas saulės ir šešėlių šnabždesio nykaus,
Ir monotoniškas ant kelių laikiusio lietaus žliogimas
Prie gimto stalo klausosi manų minčių, –
Ir pasigirsta kraują stingdąs klyksmas mėlynų langinių,
Nes paskutinis jų vaiduoklis guli miręs po slenksčiu.
Berlin, 1944.XII.25
II
Naktis – viduramžio gelmėj įsmigus katedra;
Jos bokštų rankom plėšomas dangus
Toks svetimas ir tuščias kaip šios gatvės,
Kaip ir kiekvienas sutiktas tamsoj žmogus,
Bet niekados taip nejutau būties artumo, –
Ir man gyvenimas vėl tapo nuostabus
Tiesa dar nepatirtojo lig šiol žinojimo kartumo:
Neprasimušt nei pro dievus, nei pro stabus.
Aš sėdžiu šiąnakt jau nebeturėdamas kuo žaisti
(Auksinis paukštis miega žemėje seniai)
Prieš degančioj erdvėj plevenančią pašvaistę
Su gatvėm bėgančiais paminklais kankiniais,
Klausydamas, kaip milžiniškas kontrabasas skamba
Tikrovėje, palikusioje už manęs, rūstus
Apie sušalusį kažkur sniege vaikystės kambarį
Ir žvangančius sesers prijuostėje raktus.
Kaip tavo skundas man šis gundantis skambėjimas
(Aš pats esu kaip pertempta styga),
Nes mirė gimusių aklų svajonių vėjas,
Svaiginančiomis kovo naktimis staiga
Sugrįždavęs ir imdavęs košmariškam sapne šiurenti
(Aš tąsyk gyvenau audringos knygų jūros pakrašty),
Ir jau nuo šiol ir šermenys, ir šventės
Bus man tolygūs metafizinėj nakty;
Nes Sandmannas nebeateis… Žaislų vitrinos
Pasauly, nusiaubtam žiemos nakties piktos,
Mažasis Būgnininkas rauda savo balerinos,
Lėlės name prieš šimtą metų paliktos.
Rytoj aš jį užkelsiu kūkčiojantį ant lentynos
(Auksinis paukštis mums ir vėl giedos)
Ir eisiu laidoti žaltvykslės Serpentinos
Ir nusižudžiusios vaikystėje maldos.
Berlin, 1945.1.7
III
Žiemos šviesa ateidavo ir šaukdavo,
Lyg atsisveikinti norėdama ir vėl išeit toliau.
Aš įsisupdavau į drabužius skurdžius giliau
Ir, nesuprasdamas, kodėl taip skauda
Man trapią dvasią nuo to ilgesio ir šalčio,
Atidarydavau gelsvos komodos stalčių,
Ieškodamas, kas man padėtų į pasaulį iškeliaut, –
Ir jausdavaus, kad ir mane gyvenimas yra nuskriaudęs.
O kambary sėdėjo motina, piktos dienos kankinama
(Jos akys priminė kartaus vandens stiklus).
Žiemos šviesa, raudono medžio spintą atrakinus,
Jos rūbuos piešė angelus aklus.
Bet aš jų nemačiau, į plėšrų veidrodžio pasaulį pasinėręs,
Kol nubudau, užlietas nerimo sunkaus:
Palinkęs Laikas mano motinos akių šaltiniuos gėrė,
Ir persigandęs baisiai surikau.
Po to ilgai žiūrėjau į jos drumzlinas akis, dar išsigandęs,
Sėdėdamas ant kelių jai, –
Ir pamačiau ten paslėptą jos nykų dangų
Ir vėją bėgant pusnuogį laukų keliais;
Namus (dabar iš jos jau atimtus) su miegančiom švytuoklėm
Nykiam gamtovaizdyje ant kalvos ramios
Ir ūžiančio vandens spalvos akių mergaitę su žibuoklėmis,
Rankytėse sugniaužtomis, pareinančią namo.
Ir tik tada aš supratau, kaip baisiai ir beviltiškai
Gamta apleidžia žmogų, gimusį ant aslos purvinos.
Virš suledėjusios vasario upės kruvinos
Saulėlydis ant rankų laikė sunkų karstą – dangų;
Iš girios bėgo medžiai – kankinių minia basa,
O kambary sėdėjo motina po langu
Ir šaukianti mane kažkur žiemos šviesa.
Berlin, 1945.1.14
IV
Nuėjęs vidury laukų sukursiu ugnį
Ir atgaivinsiu mirusius žiemos namus,
Nes negaliu užpildyti savy atvirusios bedugnės
Ir daiktus su baisiu skausmu ranka imu.
Giliai ir tyliai vėl pradės jiems gyslos plakti.
Nubus staiga pažinusi mane Kalėdų vakaro liepsna,
Budėjusi gimimo ir prisikėlimo naktį
Kaip tavo akys mėlynam sapne.
Ir ten, Biliūną sau ant kelių pasidėjęs,
Žiūrėsiu, kaip už lango snaigės kris
Ir piktas Knygų knygos burtininkas Asmodėjas
Atvers sunkias Fantazijos duris.
Pro jas įeis kalendamas dantim Spragtukas
Ir veidu mediniu raudos su manimi tavęs, –
Kol paskutinis šaltas pasakos degtukas
Mergaitės pirštuose mirgėdamas užges.
Bet aš esu ir pasakai, ir liepsnai svetimas.
Krūtinėj plazda nepažįstama širdis.
Mane sutinka alkana žiemos šviesa skurdi, –
Kaip į namus atėjusį gavėnioj svetį
Aš iš už motinos sutikdavau kadaise…
Gis verkdavo ir dūsaudavo, – tu žinai.)
Dabar aš padainuosiu tau šermukšnio gėla baisią,
įšalusio gimtojoj žemėj amžinai.
Bet ne! Aš dar įeisiu pro žiemos duris vidun
Ir tavo balso pėdsakų ilgai savy ieškosiu.
Suklyks iš vieno vakaro sušalus kuosa, –
Ir aš negyvas pulsiu ant grindų.
Aplink mane suklaups daiktų šešėliai
Ir tyliai melsis be akių veidais,
O aš sapnuosiu: Rytas (paukštis dar neatsikėlęs),
Ir langas dega pelargonijų žiedais.
Berlin, 1945.II.3
V
Argi gyvenimas nėra daugiau negu maistas
Ir kūnas daugiau negu apdaras?
Mato 6:25
Bet ir tada, kuomet užges maža spingsulė ir aš klajosiu
išvaduotam iš mirties pasauly, kur manyje išlikusių daiktų
sunki materija nebeslegia,
Bus skausmo, kurs sudegina jaunystę, kurs gimsta iš negalutinio
pasitenkinimo ir sunkaus daiktų nesugrąžinamumo
kasdienybėn, kuriuo tu su manim įnirtus dalinies,
Apims nenugalimas noras grįžt į neišbrendamą lietingą vakarą,
paliesti kojom purviną palaikę aslą
Ir prisiglausti prie aklu skausmu gyvos ugnies;
Vėl pasinerti į bežodžio išsilaisvinimo drėgmę
Ir kūnu atsiremt daiktų, ir augti, ir maitintis nubausta šviesa,
Suteikiančia herojiškai gyventi, pralaimėti ir išlikti jėgą
(Bet ar norės ilgiau kovoti su Tavim pavargusi dvasia?);
Dar susitikt su nepažįstamais ir svetimais bendros kovos
draugais, nežinančais baisaus atsakymo, kas, kur, kada mes
esam arba nesam
Tarp būti ir turėti, ir turtingais kaip ir aš tik tuo, ko mums
nebuvo duota čia,
Ir išdidžiai kovojančiais už laisvę būti savimi (bet jų nemato
aklos Dievo akys,
Negirdi nebūties ausis kurčia).
Dabar žinau, kad Kinų siena stovi tarp manęs ir dunksančios
už formų ir garsų sistemų realybės
Ir kad viltis yra tik žodis plaukiantiems sava gyvenimo srove;
Kad niekas niekad neįeis į mus; nes mūsų kasdienybė – būti
prikaltiems už ją (tai gal todėl mes mirštame dėl savo
ligšiolybės),
Ir dėl svaiginančios idėjos, nuodijančios maišto ir tiesos
iliuzijom, su pagieža (tikėdami!) mes žudome dievus,
tenužudydami save.
Todėl silpnybės valandą šaukiu aš: Viešpatie, gesink miražą
Tavo amžinybės ir palik man prieblandą gimtosios gatvės,
Nes aš esu alchemikas, sukūręs savyje kalnynus aukso ir
milijonus saulių dienai gęstančios būties;
Aš negaliu net Tau išduoti savo pralaimėjimų vienatvės,
Kurią dviprasmiška naktis užklups (o gal ir atgaivins?) už
besijuokiančios iš mūsų ciniškos mirties!
Ir kai atversi egzistencijos narvus ir eiti liepsi
Į Tavo Nebūtį ar Būtį be savęs gyventi amžinai,
Virš mūsų kūnų išsiplės galingos maišto liepsnos, –
Ir horizonte pasirodys nešantys gyvenimą į nebūtį laivai.
Berlin, 1945.11.25
Mergaitės žiemą
Tik joms vienoms klusni žiema
Atskleisdavo nesutepto baltumo
Užuolaidas į niekieno nepaliestą pasaulį.
Kalėdų santėmyje lango kvadrate
Jos bėgdavo kaip iš vitrinos narvo
Ištrūkę raudonskruostės lėlės
Į kalną su gelsvų žibintų apšviestu namu,
Su raudonom žvakutėm mėlynam sniege, su rogių
Litanijom ir šokančių girtų figūrų
Groteskiškai ritmingais siluetais.
Dabar – nuogų minties laukų tuštybėj
Tik pamesti sparnai, Angelo sparnai; užgesę
Vainikų žvaigždės ir į tolį
Nueinančios negyvos Dievo pėdos, –
Ir temstant klimpdamas į naktį
Aš klausiu, kuriame Inferno
Rate jus laikas nuskandino?
Baltimore, 1993