Salomėja Nėris
Iš M. K. Čiurlionio paveikslų
1. PAVASARIS
Pavasaris
Dainuot ims alyva.—
Upelė virpa — vėl gyva.
Padangių nemunu pietys
Ritena. debesų lytis.
Pavasaris — —
Berželio šakele srovena
Jo žalsvas kraujas — kraujas mano.
O laisvės nerimas lakus
Su vėju gairina laukus.
Ant balto debesio nutūpęs,—
Tai gluosniu linkčioja prie upės,—
Kregžde nuskrieja per laukus
Tas laisvės nerimas lakus.
O varpas šimtą kartų šauks man —-
Vis meilę, džiaugsmą — meilę, džiaugsmą:
Laimingas būki, žemės broli!
Širdies žirgelis duoda šuolį —
Be kelio, tako — per laukus
Tai laisvės nerimas lakus!
2. SKRENDA NEGANDA JUODA
Skrenda neganda juoda…
Žemės džiaugsmo valanda:
Ties bedugnėm plaštakėlės —
Vienadienės lauko gėlės.
Pienė pievos vidury —
Pasipūtusi — puri.
Lyg ta pienė pasipūtęs
Žaidžia pievoje vaikutis:
— Mano pienė ta papurus,—
Lankstos man žiedų kepurės.
Ir drugiai ties bedugne
Plasta, sveikina mane.
Mano saulė — visada!
Skrenda neganda juoda.
Šliaužia didelis šešėlis.—
Merkias saulė, vysta gėlės.
Sparnų viesulas šiurpus
Pienę baltąją nupūs.
O vaikutis žaidžia vis.—
Neapsakomai žavi
Žemės džiaugsmo valanda.
Skrenda neganda juoda.
3. ŽYDI SAULĖ
Žydi saulė raudonais žiedais.
Paskutinį kartą žydi saulė
Man vienam ji pražydės juodai…
O gražus, dainuojantis pasauli!
Glaudžias gluosniai kiparisų bokštais.
Nebeverks širdis ir nebmylės,—
Ir įpras ji nieko nebetrokšti
Tyliai vysta nukirsta žolė.
Mylimoji, tu išbalus nešies,—
Šaltą urną — glaus šilti delnai.—
Tai širdies karščiausias kraujo lašas.—
Tai draugystės mūsų pelenai.
Kyla saulė. Raudonais žiedais
Nubarstys ji žalią slėnį
Man vienam jinai žydės juodai
Po drėgnai alsuojančia velėna.
4. ŠAULYS
Rieda saulė —
Ugnies kamuolys.—
Per pasaulį
Žygiuoja šaulys.
Šalta žemėje, liūdna tenai:
Dengia saulę juodi slibinai.
Juodo paukščio sparnai dideli,—
Per šešėlius pražvelgi negali.
Saule degantį
Šaulį prašau:
— Juodą negandos
Paukštį nušauk!
Įtempta raumenų geležis,—
Kad laisva būtų žemė graži,
Kad sušiltų, atgytų gamta,—
Raumenų geležis įtempta.
Saulė kaitins
Vėl jūras, žemes.—
Saulės kraitį
Sukrausim ir mes.
5. DRAUGYSTĖ
Tekeikia prakeiksmu pasaulį
Išsekę lūpos pranašų! —
Draugystę mano tau — kaip saulę,
Kaip šviesų ilgesį nešu.
Ak, ilgos naktys, juodos delčios,—
Padangės pilnos debesų.
O vis dėlto — sakyk, kodėl čia,
Kodėl taip žemėje šviesu?
Jei tu manai, kad saulė,— klysti!
Ne saulė teka mum kasryt.—
Tai mūsų didelė draugystė,
Mūs kraujo muzika skaidri!
Dėl jos ir žemėje gyvenam,
Dainuojame dainas dėl jos.—
Dėl jos ir nemunai srovena,
Ir ošia girios žaliosios.
6. PIENĖ
Piene, piene — nuostabi gėlele,
Ko tu rymai vėjų pabarėly? —
Kur priglausi baltąją galvelę?
Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?
Pučia vėjas, plaukelius kedena,—
Baltus plaukus nuo galvelės rauna.
Per dirvoną, rudenio laukelį
Neša pienės baltąjį pūkelį.
Piene, piene — mano tu gėlele,
Gaila tavo man baltos galvelės!
Gaila mano vargo jaunystėlės —
Išblaškytos vėjų pabarėly.—
Kad pavirstau pilku lauko smėliu,—
Kad giliai žemelėje gulė tau!
Kad nugrimztau šaltu akmenėliu,—
Nemunėlis kad viršum tekėtų–
„VILTIS”
Iš Čiurlionio paveikslo
Nūnai tu pats prieš mane tiesiai.
Ir vilties žvakė rankoj dega.
Drugeliai veržiasi į šviesą,
Girdžiu — kaip jų sparneliai spraga.
Ar tu jautei bemiegę naktį,
Kai teptuku prispaudei dėmę,
Kad žvakė ta nebaigs jau degli,
Kad amžinai jai šviesti lėmei?
Nuo žvakės tu akis pakėlei,—
Kokios jos šviesios ir bedugnės!
Gal ir mane lyg plaštakėlę
Sudegins jų galingos ugnys?
Tokiom akim bemiegę naktį
Čia teptuku prispaudei dėmę..
Aš lūpas pajutau prie kaktos
Lyg amžinybės diademą.
Uta, 1942. V.27
BALYS SRUOGA
LAGO DI GARDA
Iš ciklo „Alpėse”
Plazdena laivas leisgyvis
Nematomais sparnais,
Žalia gelmė perregima —
Smaragdais ir žiedais.
Melsvų krantų magnolijos
Ir palmių pyniava
Erdvėj paskendus toli jas
Kaip gęstanti daina.
Atneš vėjelis sutemą
Iš gęstančių krantų,—
Kur tu, šiandiena rūpima,
O rūpesti, kur tu?
Svaigina, veria, perima
Aitra pietų šalies…
Pralėks, pralėks gyvenimas
Paveikslu Ciurlionies!
ANTANAS VENCLOVA
ČIURLIONIS
Pavasario sūpuoklės supas ties bedugnėm,
Ledinės žvakės dega speiguose šaltuos,—
Matau aš šaltį žydintį ir kaitrią ugnį
Fantastiškuose, užkerėtuose kraštuos.
Čia amžinasis kosmas sukas jūroj laiko,
Ten rūsčiai mąsto milžino niūri galva.
Karalius perlo lašą štai ant delno laiko —
Tai mano tėviškė, tai mano Lietuva.
Skaidri svajonė drobėj užkerėta:
Peizažai šviesūs tėviškės laukų
Ir jūron krintanti žalia kometa.
Vaikutis piene žaidžia. Virš plaukų
Plėšrūno juodo paukščio gąsdinąs skridimas —
Svajonė genijaus, rūsius šalies likimas.
1941
ČIURLIONIO MOTYVAS
Vėliavos juodos plaukia nusvirę,
Lyg staigi vėtra palenkė girią,
Tartum suklupo kojos, o parko
Sunkūs vainikai krito nuo arkų…
Vėliavos plaukė, plaukė be galo.
Vakaras blanko, blėso ir šalo…
Žmonės su vėliavom, blaškomom vėjo,
Ėjo ir ėjo, ėjo ir ėjo…
Gal neseniai čionai laivas nuskendo,
Gal žmonės nešė juodąjį gandą —
Liūdesį, vargą gelmėj paskandinti,
Kur marių dūžiai žvanga ir dindi.
Vėliavos plaukė kaip rudenio laukas,
Vėjas ištaršė ir smėlį, ir plaukus…
Vėliavos plaukė kaip valandos juodos —
Be atvangos ir be džiaugsmo paguodos.
Ėjo, tekėjo istorijos srautas.
Vakaras saulės ugnį gesino.
Vėliavos plaukė, lyg rengėsi tautos
Peržengti tolį rūstaus vandenyno.
KAZYS BORUTA
TAIKA
M. K. Čiurlionis
Varpai.
Sviesi padangė.
Sklaidos paskutiniai debesys.
Pasiilgimas.
Šviesos. Skaidrumo.
Toks be galo ir be krašto.
Gauskite, varpai.
Ant visos žemės.
Iš pilnos širdies.
Taika.
* * *
Klausau. Be žodžių. Tik garsai
per visą skrenda. Taip tyliai. Giliai.
Perdėm. Ir visą apima. Ir nieko daugiau
nėra. Tiktai garsai. Erdvė. Begalinė.
Didelė. Ir tik garsai. Ne garsai. Bet
srovė. Srautas. Skrenda per erdvę.
Visą krečia, purto. Plėšiasi iš chaoso
kažkas didelio. Grumiasi. Kelia.
Bloškia. Sviedžia. Veržiasi. Veržiasi.
Prasiveržia į skaidrią aiškumų.
Grimzta. ( pat bedugnę. Keliasi.
Jėga — nenugalima, nepalaužiama.
Kala. Trenkia. Tai visata grumiasi,
ir aš — visata. Ne dalelė. Bet visata
ir aš sutapome. Tą pačią kančią,
pakilimą, kritimą, veržimąsi gyvename.
Iš kur tas liūdesys?
Ko pasiilgome?
Toks ilgesys, duslus, kurtus, lyg iš po žemių,—
Ir aš? Kas aš? —
Bėkite, bareliai. Per klonius. Lygumas.
Kalnus. Neškite dalelę. Bėkite,
bareliai. Tekini. Iš lėto.
Pasiūbuok, eglele. Pasiūbuok, žalioji.
EDUARDAS MIEŽELAITIS
JO INICIALAI
…esu kaip laisvas paukštis (be sparnų)… M. K. Čiurlionis
MKČ
į saulę sparnuotas
kaip fantastinis paukštis veržias
pro miglas, pro slegiančias juodas
ūkanas didžio romantiko parašas.
MKČ
tai bangos, virš kurių vėjelio
užlaužtas lenktas žuvėdros sparnas,
arba kaip sėdinčio prie rojalio
genijaus ilgos padrikos garbanos.
MKČ
šalia architektūrinės balerinos —
šv. Onos rausvos madoniškos gotikos —
genijus vėjyje savo juodos pelerinos
skvernais mosuojantis kaip lunatikas.
MKČ
gotikos bokštas ir genijus, ranką
iškėlęs į mėnulio ovalą ir į paukštį:
genijus — laisvas paukštis (jam neužtenka
sparnų), skriejantis į kosminį aukštį.
MKČ
kosmoso simboliški Zodiako
ženklai — genijaus laiko matas, visas
kosminę erdvę, išliniuotą Paukščių Tako
punktyrais, sukarpęs į freskų spalvotas vizijas.
MKČ
sparnuoti genijaus inicialai,
jo paveikslus papuošę, tai užburtas raktas
į bokštus, kur saulėm šviečia jo humanistiniai
idealai,
į paties genijaus sukurtas pasaulių galaktikas.
RATNYČĖLĖS REČITALIS
…kaip kadaise, kai dar buvau vaikas… M. K. Čiurlionis
…Čiurlena čiauški Ratnyčėlė:
— Čiurlionis…
— Čiurlionis,—
violončelė —
pušis čia čiurlena simfonijas.
— Čiurlionis,—
čiurlena per mišką
toks melodingas vanduo.
— Čiurlionis,—
čiurlena eglišakiai
pavasario žalią rondo.
— Čiurlionis,—
čiurlena kloniais
putotas it žirgas bėgąs
upokšnis. Čiurlena:
— Čiurlionis,-
paukštukas, bandąs čia jėgas…
— Čiurlionis,-
čiurlena iš lėto
vanduo —
gintariniai dažai,
palieti pievos paletėje.
— Čiurlionis,-
čiurlena beržai.
— Čiurlionis,—
čiurlena upokšnis
kreščendo berniuko balsu.
— Čiurlionis,—
čiurlena vaivorykštės
arfa viršum debesų.
— Čiurlionis,—
čiurlena sonatos
ir preliudai upokšnio vaga.
— Čiurlionis,—
kaip aukštosios natos
čiurlenu Čiurlionio banga.
— Čiurlionis,—
čiurlena juosvas
dangus, kai žvaigždėm užsidegs
upokšny čiurlioniškas nuosavas
kosmosas — vardu R e x.
— Čiurlionis — Čiurlionis — Čiurlionis,-
čiurlena žalia Dainava.
— Čiurlionis,—
čiurlena simfonijas
jo muzikalioji spalva.
— Čiurlionis,—
naiviai čiurlena
rečitalį
Ratnyčėlė, kuri jo meną
mena kaip skaistų Gralį…
IŠ „BANDYMO JĮ SUPRASTI”
5
…buvo lokių, kurie, žiūrėdami Į mano paveikslus, juokais trūkę…
M. K. Čiurlionis
Ar restauruotas tų laikų pasaulis, kada jis dar
panėšėjo į pasaką,
ar begalinėje ramybėje begaliniai vandens plo-
tai, primeną pasaulio tvaną,
ar padangėse kabančių sodų miražai, ar bobe-
lių bokštų, sfinksų, piramidžių miražai dyku-
mose,
ar bičiuliškai savo artimui ištiesta ant delno
liepsnojanti saulė, panaši Į žmogaus širdį,
ar aukšto kalno viršūnėje nekaltų aklų ir ne-
kaltos sielos kūdikis, siekiąs pienės baltos gal-
vutės,
ar žmogaus siela, audringa tarsi banguojanti
Jūra, kurios dugne guli nuskendę Juodi atmi-
nimų laivai,
ar kalnų hiperbolės ir pilių bokštai, kurie stie-
biasi į zenitą ir auga erdvėje tarsi melodija,
ar begalinės ramybės valandos, kada, susilietęs
su žvaigždėmis, žmogus susimąsto apie pasaulį
ir apie save,
ar saulėtas Ikaro sapnas, kada žmogus, atsidū-
ręs mirties pavojaus akivaizdoje, ieško gyvy-
bės ir išeities kosmoso erdvėse,—
kas jums juokinga?..
ŠAULIO KODAS
…Žiūrėkit, tarp snieginių kalnų karūnų, kalnų, Šaunančių į viršų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus.
M. K. Čiurlionis
…Tarp kalnų,
šaunančių į viršų,
tarp kalnų, siekiančių dangų,
vadinas, viršum visko, kas kasdien žmogų
varžo,
stovi žmogus — abiem rankom strėlę leidžia iš
lanko…
Šaulys…
(Gėris privalo būti ginkluotas,
jeigu jis nori atremti amžiną blogį…)
Viršum žmogaus galvos,
Išskėtęs sparnus,
skrenda juodas
paukštis…
Pavojus!
Šauly!
Įtempki lanką!
Smūgi smoki!..
Skrenda paukštis, juodas kaip Edgaro Po
Varnas,
kaip superpilotas Klodas Izerlis…
Stovi žmogus.
Varnas, nešantis mirtį,
gerinas.
O žmogus stovi.
Lanką iškėlęs.
Stovi žmogus,
kurs nesigerins…
(…Griūva Trojos kolonos…
Stovi žmogus…
Ir Babilonas…
Sodoma Gomora…
Žmogus stovi…
Ir Romos Forumas…
Stovi žmogus…
Kruvinas, raudonas
Žmogus… Bet stovi…
Viską sugriovė…
Bet žmogaus nesugriovė…
Niekas…
Strėlės! Žmogus stovi…
Ietys!
Stovi žmogus…
Kardas! Žmogus stovi…
Kulkos!
Stovi žmogus…
Bombos! Žmogus stovi…
Raketos!
O žmogus stovi…
Ir stovės žmogus,
kad ir kažin kas…)
Ir todėl tarp snieginių kalnų karūnų
stovi žmogus,
vadinas, apvainikuotas…
Žmogus stovi ginkluotas.
Strėlė ir lankas…
Juodas paukštis tyko jo kūno.
O žmogus stovi.
Stovi.
Žmogus.
Stovi. (Toks
„Šaulio” paveikslo kodas…)
VARPAS
…lyg milžiniškas varpas…
M. K. Čiurlionis
Pro pušų melodingas arfas
gaudžia pavasario tyras ir giedras
dangus lyg milžiniškas varinis varpas..
Jame jūra supa mažus laivus tarsi skiedras…
Žuvėdras, kurių sparnai —
balto žaibo zigzagai—
blykčioja saulėje, vejas vėjas ir jūros mėlynos
bangos…
Žaidžia sidabro blyksniai tarsi į žemę susmigę
rytiniai noragai.
Ir rankos. (Rex: Visatos sąrangos centras —
dvi rankos.) Ir kūrybinės pastangos — fantas-
tiniai bokštai:
sapne smaigais į saulę susmigę svajonių bokštai
(trokšta, vadinas, genijaus siela augti
į aukštį ir kopti
tenai, kur paukštė plasnoja,— jo poetinių
vizijų potekstei
būdingi polėkiai ir kosminis pojūtis… Jūra.
Tyla. Vasaros popietė…
Žaliame vandeny žaidžia žuvys… Ištiesti džiūsta
tinklai lyg likimas… prie gintarinių jūrų
ir marių… Ant smėlio kopos.
Gaudžia lyg milžiniškas varinis varpas
dangus, tą
planetos lopą, poetų giedamą Lietuvą, muzika-
liai apgobęs,—
ak, kaip gaudžia varpas!..
Darbas!
Girdite? Darbas!
Darbas!
Girdite — darbas!..
Ir čia kas kartas —
varpas gaus smarkiau…
Smarkiau gaudžia varpas. Varpas
gaudžia smarkiau…
Ir jo garsas paliečia pušų suderintas
melodingas arfas…
Ir garsas auga…
Ir pavirsta į „…didelę simfoniją”,
kur „žmonės—tai gaidos”…
Ir darbas jas vienija…
Ir varpas skambina…
Ir gaudžia didelio grožio
harmonija… Ir svajonėje
ją girdėjo ir ją regėjo,
kaip visi pasaulio genijai,
mūsų M. K. Čiurlionis…
IŠ „IMPROVIZACIJŲ”
M. K. Čiurlionis tapė kosminį „Pasaulio sutvė-
rimą”,
o galvojo jis apie Lietuvą.
Apie vienintelę gintarinę
savo tėvynę.
Gintaro dar nebuvo.
Nebuvo sakingo kraujo, tekančio iš pušies
gyslų į baltą Nidos kopų smėlio vatą
ir virstančio saulės atokaitoje gintaro krešuliais.
Nebuvo pačių pušų,
nešančių ant žalių savo pečių lietuvišką kos-
moso dalį,
Ir nebuvo šio balto kopų smėlio,
lietuviškos žemės gaublio dalies, į kurią pušys
atsiremia —
šaknimis į žemę,
šakomis į dangų —
o gintariniais kamienais groja čiurlionišką
„Mišką”.
Nebuvo į ką atsiremti:
nebuvo žemės,
nebuvo dangaus,
nebuvo ir poeto
atramos taško —
vakarės žvaigždės.
Buvo miglotas poetinio įkvėpimo chaosas —
dulkių debesys, lydėję poetinio žodžio kelionę.
Juose viena dulkė jau, tiesa, buvo gintarinė.
Bet paties poetinio žodžio vis dar nebuvo.
Gimė ir atramos taškas —
poetinis žodis
„Tapk!“
Viena to žodžio raidė buvo gintarinė.
Ir žodis tapo kūnu.
Kūnu, kuriame žėri ir gintaro skiautė.
Ir šito žodžio niekas Jau nebegali atšaukti…
M. K. ČIURLIONIO LAIŠKAI
Tiek norėčiau Tau pasakyti, Tu mano stebuklingas Baltas Paukšti, ir visa taip sausa, kieta man atrodo,— bei Tu viską žinai ir jauti, ir supranti…
Tiek norėčiau dar tau pasakyti, bet sielą kan-
kina
Skausmo ašarų lietų pakeitus beprotė sausra.
Pažadėtoji Žemė pavirto į šiurkštų dagyną.
Ir kieta kaip akmuo žemę supanti atmosfera.
Tiek norėčiau dar tau pasakyti, bet upės iš-
seko —
Lyg badaujančios motinos krūtys nederliaus
metu.
Ir dabar maitinuos ir tave maitinu Zodiako
Žuvimis ir vėžiais. Užmigdau piramidžių mitu.
Tiek norėčiau dar tau pasakyti, bet jūros
išdžiūvo,
Visos tauriosios žuvys pašvinko lėkštumo
dumble.
Bet aš jūros simfoniją sieloje tebegirdžiu. O
Jūros pulsą jaučiu gyvą gintaro dar gabale.
Tiek norėčiau dar tau pasakyti, bet miškas
pabėgo,
Mirė taurūs jo paukščiai ar svetimu gieda balsu.
Bet to miško ošimą aš savo žaliųjų kolegų
Medžių artos pasažuose tęsti prisiekęs esu.
Tiek norėčiau dar tau pasakyti, bet žodžiai
apsunko,
Sukietėjo ir stūkso — tarytum sausi stabarai.
Ir todėl iliuzorinius bokštus Iškėliau į dangų.
Kas sausros radiacija? Kas jiems kitokie orai?
Tiek norėčiau dar tau pasakyti, bet vienišą
maldą
Pasiglemžia kieta kaip akmuo aplinka. Ir
sausros
Išdžiovintoje sieloje saugau tave baltą — Baltą
Paukšti — juodo mirties uragano fone. Išgaruos?
2
…O Tu toli, o aš Irgi toli, o laikas
eina palengva, kaip senas elgeta,
vargsta Ir kas valandėlę ilsisi, o ke-
lias tolimas…
Ne. Tiesa, tu toli. O aš irgi. Ir plyti
Neįveikiama Ir svetima dykuma,
Kurios scenoje statoma — lyg piramidė —
Grandiozinė Hamleto, aišku, drama.
Bet ir tos dykumos horizonte ekstazės
Ir kankinančio sielą degimo metu
Ieškau aš Pažadėtosios Žemės oazės —
Kaip Kolumbas nežinomų žmogui krantų.
Ieškau šeštojo idealaus Kontinento
Pirmo kontūro, minimaliausios salos,
Kurioje paukščio teisėmis apsigyventų
Mano siela — nemaža patyrus žalos.
Iškankintas lyg augalas tyrų sausros, o
Dar labiau tyrų Hamleto, aišku, vaidmens,
Konstruoju iš to beprotybės chaoso
Unikalų pasaulį, kur laikas nesens.
Kur jisai nusimes seno elgetos kaukę
Ir pavasario fugos žingsniu atskubės.
Ir varpai, kantriai varpinės bokšte jo laukę,
Tarsi širdys — sonatų akordais skambės.
Tas pasaulis tuo tarpu — lyg pienės galvutė,
į kurią tiesias kūdikio delnas. Ore
Tarsi juodvarnis kaba dar klausimas — būti
Ar nebūti? Bet šnabžda, girdžiu, vakare —
3
…Tavo lūpos, kuriose yra vienu me-
tu saulės kaitra, dykuma ir šaltinis
šalto vandens…
Tavo lūpos kartoja man žodį. Bet, žinoma, patį
Žodį čia nusimetus lyg išnarą — žodžio kaitra
Sielą gelia ir degina — tarsi nuodinga gyvatė,
Ir giliai atsidūsta rojalio klaviatūra.
Jos skausmingi atodūsiai Paukščių Take
Išsisklaido —
Tarsi žvaigždės nakčia ant molberto. Naktiniai
drugiai,
Pasigedę sausros iškankinto eretiko veido,
Atakuoja — lyg tyrų keleivį apspitę dagiai.
Visą naktį kankina lyg sapnas klaidi tavo lūpų
Dykuma, kurioje pasiklydau ir kryžių nešu —
Tarsi kupranugaris. Bet sielos, kuri nesuklupo,
Kartų troškulį čia malšinu ateities miražu.
O norėčiau, palinkęs prie gyvo tų lūpų šaltinio,
Paragauti gaivinančio, tyro ir tikro vandens.
Bet tuo tarpu — spalvoti miražai. Ir aš šalutinio
Tyrų Hamleto dramoje nepageidauju vaidmens.
Aš žinau savo vaidmenį. Rūstų, bet, aišku,
realų.
Atsiteisdamas dykumai, teikiančiai man tiek
kančių,
Aš katarsio metu štai iš perlų, žvaigždžių ir
koralų
Susimąsčiusius ir neįveikiamus bokštus renčiu.
Modeliuoju Tamsos antipodą — žvaigždėtąją
Būtį.
Šią Harmoniją aš vadinu aukštu Rex’o vardu.
Ir, girdžiu, tavo lūpos man šnabžda. Jos pataria
būti,
Jeigu ir ne dabar, būti nors po mirties. Tu
kartu?
…juk tiesa, kad Tu esi, Tu, kuri turi
tokias akis, jog siela jose tarytum
danguje ilsisi…
Aš žinau: tu buvai, tu esi ir tu būsi.
Aš per naktį prie nuosavo kryžiaus budžiu.
Ir patyrusi Rex’o malonę ir rūstį,
Siela ilsisi jo sumontuotų žvaigždžių,
Žydro tavo akių dublikato, nirvanoj.
Ilsis sfinkso sparnus surakinus dvasia.
O pro šalį keliauja pirklių karavanai,
Žemės gaublį pavertusių prekių baze.
Bet nejaudina sielos mada ir efektas.
Ir reklamos voratinklis baisiai trapus.
Gal prekybos balanse pasaulis — tik daiktas,
Vertas kainos, nevertas tačiau pagarbos.
Mano sielai pasaulis mįslė. Šio molberto
Ar rojalio dažų ir klavišų drama.
Gimsta man ne sex-arto, deja, o rex-arto
Projektuojamo modelio panorama.
Sminga antikomercinio mano projekto
Bokštai tiesiai į širdį žvaigždėms. Ir meldžiu,
Kad dangus po kūrybinio akto ataktų
Ir kad siela ramiai pailsėtų žvaigždžių,
Žydro tavo akių dublikato, nirvanoj.
Tu buvai, tu esi ir tu būsi kaitros
Išdžiovintai ir daikto vergų karavano
Atakuojamai sielai be galo skaidrus —
5
Vienintelis mano žmogau!
Tu vienintelis, žinoma, mano žmogus.
Nepaslėpsi
Ylos melo maiše: aš ir baitus, ir juodus mačiau
Brolių degamo aukuro dūmus; ir apokalipsė
Buvo beišsipildanti juodvarnio eroj; tačiau
Tu vienintelis lanką pakėlei ir strėlę nutaikei
Į sparnuotą mirties siluetą ir širdį laiku,
Ačiū, peršovei juodvarniui. Skundės, girdėjau,
man klaikiai
Prikalti prometėjai, tačiau po vargingu kraigu
Tu vienintelis saugojai gyvą, kaip sniegena,
ugnį
Ir sulaukei Juodos konkurentės nakties
pagarbos.
Kai simetriškus bokštus pražudė tuštybės
bedugnė
Ir banginio didumo Tyla nukryžiavo varpus,
Tu vienintelis palietei metų minios
nukryžiuotą
Ir voratinklio saugomą varpą fantasto delnais.
Ir visi keturi žemės vėjai tave, Don Kichotą,
Suka vėl keturiais seno vėjo malūno sparnais.
Tu vienintelis, žinoma, skrieji ir skrieji į saulę,
Ir į žemę krenti ir krenti — tarsi kapo akmuo.
Lieka čia pelenų — juodo derliaus — nedidelė
sauja.
Bet prisikelia jau paukščio Fenikso
atitikmuo —
Tu vienintelis mano (Ir keičias, atrodo, pasenus
Sielos formulė,— spręsdamas ją, mirtinai
pavargau:—
Homo sapiens vardas pavirsta į Homo liumanus.
Ar priimtina tau, Baltas Ilgesio Paukšti?)
žmogau!..
JONAS GRAIČIŪNAS
DAINAVA
Graži esi tu, Dainava,
Ir vasarą, ir žiemą, —
Ar žydi grikių kalvos,
Ar pamėlsta lubinų kilimais,
Ar gobi tavo pašilės
Nuo šalčių snaigių skarą šėmą, —
Man stovi prieš akis
Krėvės vaizdingais padavimais.
O kai tave man iš arčiau
Pažint keliaujant tenka,—
Ar sengalvėlių vivingriuosiuos
Lino drobių raštuos,
Ar sugraudinančioj dainoj,
Ar tiesiant man su duona ranką,—
Atrodo, netelpa savoj širdy
Sis mielas DZŪKŲ kraštas!
Dabar žiema. Bet jau girdžiu
Pavasarį ankstyvą,—
Tai Ratnyčėlė,
Gilindama sau kaskadų vagą,
Čiurlionio geni jaus
Kaskart pasaulyje labiau vis gyvą
„Karalių pasaką” čia man
Kaip savo svečiui seka…
Regiu ir negaliu tylos rimtim
Atsigėrėt ir šiandie:
Čia Nemuno sraunios tėkmės
Svajingam amžių vingy
Kaip veidrody karūnos eglių
Ir pilių griuvėsiai skendi
Ir įsakmiai širdim įsiklausyt
Į laiko poringę man linki!..
Garsiau skardenki, Dainava,
Čiurlionio pranašingą gandą,
Karus siaubingus ir klastų skriaudas
Istorijon nubraukus!
Tegu čia visados
Sau giedro įkvėpimo randa
Nauji poetai Lietuvos
Ir Mūzų pakeleivis — DRAUGAS!
ANTANAS MIŠKINIS
SAULIŲ SONATA
Tuštumos erdvėj nebelieka…
Prisimerkiu — ir matos matos
Begalybėje nusidriekę
Ilgesingos saulių sonatos.
Lyg ne žemiškos, o realios —
Egzistuot ilgamui sukurtos:
Taip didėja žmogiškos galios
Ir idėjų pasaulio turtas —
Amžinumą gyvybės teigia
Per žaismingų rimtį Ir tylą,
Kur žvaigždė sutirpsta kaip snaigė.
O žmogus vis aukščiau pakyla —
Susigundo siekt apogėjų…
Ir pasauly šviesos daugėja.
1965
ALEKSYS CHURGINAS
ČIURLIONIS
Saulė laipioja
debesų sniegynais
ir mane tylom
pas save vilioja.
O tarp samanų
ūkanotoj žemėj
žydi čiobreliai.
Žydi kauburiai,
pamariai vakariai
gūdžioje kaip miškas
akių bedugnėj,—
vis arčiau prie jos
paplasta plasnoja
žilos žuvėdros.
VACYS REIMERIS
PAREIGA
Iš triptiko „Delnai”
Čiurlionio išminčiai delnuos —
lyg svajonių šviesų rutulį —
laiko žemę…
Kad mes tokie būtume
horizontuos, tamsos pilnuos.
Bet mes — nelabai idealūs,
turim baisiai dvilypius delnus:
tai kaip vėjas jie glosto švelnūs,
tai, įdiržinti, verčia kalnus;
tai dosniai kitiems atviri,
tai virstą savimyle sauja;
iešką saulės nakties vidury,
lai patys uždengiantys saulę;
tai kaip žuvys—trokštą gelmių,
tai vėl paukščio sparnais — aukščių…
daug delnų,
marmurinių delnų —
suglaustų, į dangų šaukiančių…
O reikia jais žemę laikyt,
lyg pečius mylimosios apglėbus;
jei įvyktų drama klaiki —
kaltins mus, o ne kokius golemus.
Čiurlionio išminčiai delnuos
Jai ko žemę,
kaip šviesų rutulį.
O, kad mes tokie stiprūs būtume
horizontuos, pavojų pilnuos!
JANINA DEGUTYTĖ
Čiurlionio jūros sonata
1. ALLEGRO
Vanduo toks žalsvas ir vaiskus —
Lyg persunktas pavasario kvepėjimu.
Vanduo auksinis ir vaiskus —
Tartum sulaikęs saulės patekėjimą.
Krantų kalneliuos medžiai sulapojo.
Bet aš krantan negrįšiu,
O žuvyte tau plaukiosiu prie kojų.
Manęs juk nenuvysi?..
Balta žuvėdra virš tavų bangų
Su melzganu šešėliu skrenda…
Žemčiūgus — tavo šypsenas — renku…
O bangos — žalsvos liepsnos — plaka krantą…
2. ANDANTE
Kas tu toks, kurs į mane žvelgi
Akimis — kaip saulėm dviem. Kaip saulėm…
Ko gi, ko žemčiūgais tu verki?..
Ar manai, kad giluma besaulė?..
Jūra ar lemtis — o kas čionai?
Kas? Vis tiek. Gelmė man nebaisi.
Ji, tai ji viliojo amžinai;
Jos, tai jos aš negalėjau neklausyt…
…Atavers pasaulį slėpiningą…
Ir pripildys nepamirštama daina…
Aš tikiu: ranka ten rūpestinga
Saugos mylinčią — dainuojančią mane…
…Kas tu toks, kurs į mane žvelgi
Akimis — kaip saulėm dviem?..
Kaip saulėm—
3. FINALE
Gausk, putok ir niekad nenutilk.
Trenk į gelmę, kelk ligi žvaigždės.
Už tą bangą — begalinį šuolį —
Artima tu — kaip žaizda širdies.
Mylima — už nerimą ir vėją.
Už gelmės tos verpetuotos galią.
Visą šviesą tu putos žemčiūguosna sudėjai.
Visą troškulį — į bangą žalią.
Nusilenksiu šviesai įstabiai.
Tik verpetui nesilenksiu niekad.
Trenk į gelmę, kelk ligi žvaigždės.
Mano meilė — dainą tau palieka.
1959
ČIURLIONIS. KARALIŲ PASAKA
Palinko karaliai prie saulės židinio.
Mažytis kraštas karalių delne.
…Viržiai rausvi ir pienuoti berželiai.
Žuvys ir žvaigždės upių dugne…
Mažytis kraštas delne suvirpa.
Ko tu pabūgai? Ką tu šauki
O kad sušiltų prie saulės židinio
Tavo šilainė, pilka, jauki.
Kažkur vidunaktis… Medžiai nubunda…
Kažkas vidunaktį kelio neranda…
O mano kraštas — šaltinių raštas,
O mano kraštas — saulės legendoj.
…Rugių pražydusių artimas kvapas…
Krykščia berželiai ant aukšto kalno.
O kad laikytų šviesūs karaliai
Kraštą mažytį ant savo delno!
1961
M. K. Čiurlionis, pavasario sonata
1. ALLEGRO
Dar medžiai, rodosi, miega,
Bet skamba upelis mažytis.
Nereikia man nieko nieko,
Tik leisk amžinai klausytis…
Tik skamba upelių mažyčių
Vaiskus krištolinis choras.
Nykštukai kriokliai iš netyčių
Vaivorykštėm trykšta pro tvoras.
Po kojom žalsvi ežerai —
Langai į pasaulį nesurastą.
Save tu atidarai —
O vėjas per lūpas nuplasta…
2. ANDANTE
Pavasarinis vėjas. Vėjas, vėjas!
Zalsvėjantys kalneliai spinduliais apteko.
Pakėlė šimtą krykštančių malūnų —
Su virpančiais sparnais plaštakių.
Pavasarinis vėjas — spindulių prisotintas.
Neužsimerksi, nepabėgsi ir — nežūsi.
Ir suksis trapūs amžini sparnai
Žolės kaip ir žmogaus—to vėjo gūsy.
Ir kas bebūtum tu: žolė — žmogus —
Pritvinks žaliųjų sulčių tavo kūnas,
Ir suksis — suksis — suksis — šimtmečiai,
akimirkos
Pro saulę ir pro debesis.
Paklus malūnai
Pavasariniam vėjui.
Vėjas! Vėjas!
3. SCHERZO
Žvitrios kregždės — šakos žalios —
Topoliai pritvinkę vynu…
Kas gi žemei visagalei
Saulės ugnį sugrąžino?
Dega šakos — žalios žvakės.
Spindulys — auksinis dūmas.
Tai ne pienės, tai plaštakės…
Šilagėlių mėlynumas…
Debesis pirštu grūmoja…
Kas nutrauks gyvybės šventę?
2emė amžinai po kojom
Nenustos žolėm sruventi.
4. FINALE
Išėjome savo pavasarį,
Aukštai iškėlę plevėsuojančias likimo vėliavas,
Ir skubame per žemės kamuolį —
Spalvotų vėliavų didžioji eisena.
Geltonos vėliavos — purienų ir medaus,
Ir mėlynos — iš permatomo liūdesio,
Raudonos vėliavos — iš meilės ir kovų,
O žalios — jūrų giluma ir beržo lapas…
Spalvotos vėliavos —
vienintelės, nepakartojamos.
Iš mūsų kraujo — polėkių — ieškojimų.
Spalvotų vėliavų didžioji eisena
Per žemės rutulį
Pavasario pėdom—
1963.I.14
M. K. Čiurlionio „Saulės sonatos”
motyvais
ALLEGRO
Pirmas riksmas — saulės trokštam.
Pirmas žingsnis — saulės bokštan.
Neša paukščiai žalią žinią.
Skamba vartai sidabriniai.
Skamba vartai sidabriniai
Priešaušrį be galo skaidrų.
Pieno ir medaus šaltiniai
Vilgo šimto saulių kaitrą.
Šimto saulių mano žemė,
Pienių pūką rankom semiam.
ANDANTE
Perveria aukso kardais debesį ir beržyną,
Ir stirnos kūnelį baikštų, ir mano pilkas akis.
Kas gi neatsilieps į tą Šauksmą ugninį?
Kas gi, to smaigalio paliestas, — neatgis?
Perveria aukso kardais
Žemės kamuolį kvapų,
Perpintą upių arterijom —
Pulsuojančiom ir žydrom.
Perveria mano kūnų,
Kaip gluosnio lapą,
Persunktą ūkanų dūmais
Ir giedrom.
Saule, perverk likimų kaip miško gervuogę
gaižią.
Nerimas nenuryjamu kąsniu sustoja gerklėj
rupus.
Nubunda žolė — kaip aušra. Kaip naktį —
grumstą suaižo.
Kas gi nuo saulės lūpų šįryt čia nepabus?
SCHERZO
Ežeras žydi raudonom lelijom.
Drugiais geltonais žydi oras.
Ir aidi tuopų tolimas choras,
ir mus kaip tuopas — saulė nulijo.
Per neskylančius veidrodžius ežerų
Raudonų lelijų tiltais bėgam.
Ir nepamiršę plieninių erškėčių nei gaisrų,
Virpantį juoko taką paliekam.
Girdi, kaip šaukia saulės krantai?
Bėgam dienom — raudonų lelijų tiltais.
Ir gaudžiančios medžių viršūnės
Kelia aukštai.
Ir noksta likimas mūsų —
Dienovidžiais
Nupiltas.
FINALE
O varpas tyli. Ir spengia tyla.
Nakties voratinkly dūsta žara.
Žvaigždės rasom ant voratinklio kybo.
Riksmą užgniaužia nežinomybė.
O varpas tyli. O saulės nėra.
Bet žemė išsirpus raudona kaitra.
Bet skamba geltoni purienų kriokliai.
Bet saulė po tuopom čiurlena giliai.
Juodu voratinkliu spengia naktis.
Varpas varinis — tylus atspindys.
Po tavo oda — plasta liepsna —
Saulės upelių tėkmė amžina.
1965
„PASAULIO SUTVĖRIMAS”
Iš M K. Čiurlionio ciklo
Iš chaoso ir naktų gelmės
Visos žvaigždės susirinko
Ir sukrito man šį vakarą į plaukus…
Keturių kryžminių vėjų išsiūbuotos,
Šniokščia jūros alkanos ir gyvos —
Ir medūzom, ir žuvim, žolėm,
Ir laivais paskendusiais. Ir saulėm.
Ir smiltis į skruostą man alsuoja
Baltapūkėm, diemedžiu, kviečiu,
Mėlyna pušim — kaip jūros mėlynu atšvaitu…
Ir pagauna mane visi papievių šaltiniai
l savo virpantį krištolinį tinklą,
Ir nežinomi — nulyti ir nusaulinti — keliai
Iškelia mane kaip stebuklingi tiltai, —
Ir nukristi nebaisu…
Tik šį vakarą aš klausiu žalio diemedžio
Ir žvaigždės, įkritusios man į plaukus:
„Ką daryt,
Kad nepaliktumėt manęs!
VILIJA ŠULCAITĖ
VAKARĖ
Prie M. K. Čiurlionio paveikslo
Iš pilko vakaro,
Iš miško gilumos —
Pušelės eina!
Lieknos, skambios — eina!
Tarytum vėjas,
Jas įvirpinęs lengvai,
Užgrojo stygom vakarinę dainą.
Ir skamba pustonių gama tiršta,
Ir skverbias spalvos virpančios į sielą. .
Sustot akimirkai.
Pavirsti pušele.
Išgirsti širdimi kvietimą mielą…
Ir eiti.
Eit be atvangos —
Kaip tos pušelės —
Į kiekvieną širdį
Ir, virpant ilgesiu ir nerimu jausmams
Brangiausią širdį — mylimą —
Nugirdyt.
Sustot akimirkai.
Pušelių akimis
Pažvelgti į nutilusią visatą…
Pušelės eina
Eisena skambia,
Pušelės groja
Ilgesio sonatą.
1960
JONAS JUŠKAITIS
DRAUGYSTĖ
Čiurlionio
Du atspindžiai mums ant veidų
Pasidalins dabar, draugaus:
Tau saulę — žalio ir graudaus
Sekmadienio — delnuos dedu
Kaip širdį jos spalvos dangaus.
Bendras kaip žemė mūs mintis
Apverks, kas vienas: aplinka
Visa — tik meilė ar mirtis, —
Laikai juk sukas apie ką?
Dabar laimingi bus kartu —
Ant rankų nuovargis daiktų,
Kojų takai, rankų darbai,
Ugnis, kur su mumis, — ir jos
Liepsna į kamuolius dabar
Misteriškai susivynios.
Kartosis dienos iš eilės
Tais pat daiktais, šešėliais — klys…
Kur mūsų kaukolės gulės,
Tenai bus žemės vidurys.
TYLA
Čiurlionio
Kam po kalnu žiburių
Spinduliai žali yra?
Kur klausausi, kur žiūriu,—
Tartum dievas vien tyla.
Amžinos pilna šviesos,
Lyg kas, rodos, atsitiks,
Tyli toliuose visuos
Sidabrinė dabartis.
Žemės ir vandens dangau,
Sklidinas tylos esmės,
Už šią dieną didesnės,
Po tavim aš užmigau.
Sapnavau: būt amžinai
Reiks tyla gamtos spalvos…
Pabudau, — ir tie sapnai —
Kaip vainikas ant galvos.
* * *
Čia buvo tankios girios, ir kelionės
Neilgos nuvarytu arkleliu.
Šienavo, arė, sėjo rugį žmonės
Toli nuo jūrų, miestų didelių.
Kasmet darbai tie patys ir padaigai.
Dulsvi šventieji, musių nutūpti.
Akmuo prie slenksčio lyg bejausmis sargas,
Neleidžiantis išeiti ateitin.
Tu užgimei, tu numirei — ir baigta.
Be biografijų tie žmonės kaip miškai.
Kiek čia raudota, melstasi ir keikta,
Nesužinos kitų kartų vaikai.
Čia žodis buvo su žodžiu nebuvo
Varžydavos, paplūsdamas kraujais.
Ir daugelis veidų čionai atbuko,
Įprato netikėt laikais naujais.
Kažkur lig šiol tebegyvena kloniuos
Žmogus, pats netikėdamas žmogum…
Ir kas galvojo, kad užgims Čiurlionis
Po šiaurišku apniukusiu dangum?
ROBERTAS KETURAKIS
GELMĖS
Aš nežinau, ar bus dienų, kurios gyvens tyla
ar mėgdžios
Atklydusius balsus — tarsi išsekęs šulinys…
Bet aš ir jas, žmogaus nerandančias,
pamėgčiau;
Ir, man panorus, sugirgždėtų paukščio sparnas,
Sušvilptų vėjas smilgose
Ir suskambėtų tolimais varpais
Į ridulius sugurusi vilnis.
Ir nebijau tylos.
Tarp jos krantų pakyla
Ir viską nugramzdina žydras liūdesys…
Ir aš žiūriu į gilią gilią tylą —
Ji nieko neatims,
Nes vis pilnesnė — tarsi potvynio vilnis —
sugrįš.
Sugrįš pro ašaras sakyti žodžiai,
Sugrįš liūdna melodija — rudens skaidri
Ieškota — surasta tiesa, ieškoti bruožai
Kitur ir savyje.
Tu nori būt jauna?
Ateik į šilą tylą!
Į pirmapradės žemės traškančias girias!
Čiurlionio saulės čia — lyg paukščiai
Man nuo delnų pakyla,
Išbudinę šešėlius ir gėles.
JUDITA VAIČAITĖ
IŠ „ZODIAKO”
M. K. Čiurlionio motyvais
II. ŽUVYS
Po ledu — tamsa ir tyla.
Tik nugrimzdusi saulė teka —
lyg seni švyturiai tyra
per vasario aižintį taką.
Po ledu pelekais plonais
plakas žuvys — šešėlių tiesės.
…Jos kartosis keliais planais,
ir žvaigždynas į tamsą liesis.
O žvejų kaimeliuos mažuos
atlydys bus miglotas ir drungnas.
Tylios žuvys laiką matuos,
bus toli ir paviršius, ir dugnas.
IV. JAUTIS
Eina mano jaučiai
per juodą pūdymą.
Baubia nykiai ir skaudžiai,
tolimus kaimus budina.
Balandis. Šilko botagai.
Balandis. Švilpiantys kirčiai.
…Minčiau basa jų taką,
niekad su jais nesiskirčiau.
Muša kanopų dūžiai
pūdymo juodą būgną.
…Ežeras šiauriškai ūžia,
saulė teka iš dugno…
VIII. MERGELĖ
Tos laibos gėlės gal iš pievų, gal iš jūros
dugno.
Tamsiam ir šlamančiam miške
jas glosčiau atsiklaupus…
Čia sklidina dangaus — taip neaprėpiamo ir
liūdno,
suliejančio su plaukiančiais stiebais
rankas ir plaukus.
Ir pamačiau staiga žvaigždes —
rugpiūčio giedrą ženklą.
…Paskendo žalsvume laukai — kalvoti ir
duobėti.
Neliko nei brydės, nei pėdsako, kur buvo
žengta, — tiktai akimirkos naktis, kurioj turiu budėti,
kad šviestų dalgių delčios, džiūstantį žolė
šiušėtų,
kad kaimų tolimuos mažuos salynuos imtų
aušti,
kad, kūnui virtus peršviečiamu augančiu
šešėliu,
kaip augalas vis stiebčiausi į saulę, tylą,
aukštį.
1965
KOMPOZICIJA BE PAVADINIMO
M. K. Čiurlionio atminimui
1
Berniukas groja rytmečio fleita.
Virš tvenkinių, virš ūkanotų slėnių
pilnas liūdesio
pasklinda saulės spinduliais
dar vaikiškas preliudas,
ir žemė jo šviesoj —
pavasarinio dievo rankų paliesta.
Berniukas groja, rytmečio kregždes
išbaidęs iš lizdų,
taip nelauktai ir stebuklingai
kaip viesulas Oginskių parke,
kol balsai pasklinda
dienos triukšmu.
Bet ąžuolų viršūnėse šviesa nebeužges…
2
Dabar nenutilk, mano saulėtas skerco
(pravėriau vartus surūdijusio skersgatvio,
ir tapo erdvu nuo šviesos ir skersvėjo),
dabar tu skambėk (rojalis prie jūros
tuščiam ir vėjingam krante), išsprūdus
smėlynų bangavimu be partitūros,
dabar tu pratrūk, mano saulėta širdgėla
(iš jūros dugno kaip kiaukutą iškeliam
tą spindinčią gaidą), kai žydi lyg šilagėlė
šešėly kaitra. Mano saulėtas skerco…
3
O iš gatvių miglos, nykumos, suirutės
jau lormuojas pamišėliška banga,
ji užgriūna krantinių granitą,
visagalė ir milžiniška,
ji užlūžta, ji krinta —
ant dėmėtų sienos apmušalų
žemčiūgais sužimba didmiesčio srutos,
ir prieš pražūtį žėri žvaigždynu
mano vardas, sudėtas iš purslų,
ir garsai įsižiebia prieblandoj,
jie keisčiausio jūros žalsvumo…
O akimirka, o viršūne, o lūžimo kraupus
svaiguly,— mes buvom,
mes kentėjom,
ištryškom šviesa iš natom
išmargintų puslapių…
4
Iš jūros dugno —
laibi ir šalti žiedai,
prasiskleidę ąsotyje…
(Sofija!)
Paimk juos —
užtvindo tamsa mus abu ir tuščią
gelžkelio stotį.
(Sofija!)
Užgesusių didmiesčių dykvietėj suskamba
gongas,
sudie tau, šypsokis
(Sofija!)
viena po žiemos atšiauriais žvaigždynais
su gniaužiamu mirtinu sopuliu.
(Sofija!)
Bučiuoju nutolstantį siluetą
ir liūdną vaikišką profilį…
(Sofija!)
…Atleisk man, atleisk,
iš jūros dugno drėgnų žiedų Ir žemčiūgų
pažėriau ant gelžkelio bėgių…
Atūžia tamsa, ir priima žemė su džiugesiu…
5
Tyloj nykių Pustelniko palatų
aš nutapysiu dangų — aukštą, platų,
beribį tartum laikas
(matot šviečiant mano dulsvą temperą,
girdit tas spalvas—nebūtą vandenų ir vėjų
tembrą?)…
Pasaulių begalybėje vešlių šakų apglėbtą
aš saulės nimbu apvedu mažytį lizdų —
Lietuvą
(ak, Jūs apstulbot ir įsigeidėt paploti man —
a£ laukiu jūsų užkampio niūriam beprotnamy,
tik paskubėkit).
Jau diena be datos, tarsi
debesys bevardė,
jau plėšos vėjų įsupti varpai
pavasario medinėj
varpinėj.
6
O degančios žvakės šviesa, atsispindinti
vandeny,
o spingsinti dugno tamsoj
po šešėliuose skęstančiom eglėm
žvaigždė ant plonyčio stiebo
(tai šitaip erdvėj mes degėm),
kartok savo ugnį, kartok
(tai šitaip gilyn vadini) —
o skaidrūs fugos balsai, o gelmės, jų
atgarsiams rastos…
Lietinga tėviškės žemė. Nuplaunančios tamsą
Rasos.
VIOLETA PALČINSKAITĖ
RAIGARDAS
Tikiu, kad šį vakarą galima grįžt į prasmegusį
miestą;
Po eglėm, po vandeniu kreivą galvytę atkasti,
Per tamsžalę trobą geltoną ruoželį ištiesti,
Atstumus nuo durų seniai užrūdijusį skląstį.
Tikiu, kad šį vakarą gali paskendusios valtys
Su grįžt atgalios — į užakusį mėlyną uostą,
Kad gali žvaigždė sutirpinti naktigonių šaltį,
Suskilus drobinėj, margoj piemenaitės
prijuostėj.
Tikiu, kad šį vakarą visos legendos — tikrovė,
Kad galima paukščio širdy savo balsą išgirsti,
To milžino slėnio gauruotam šešėlyje stovint,
Taip viską atminti, taip viską pasauly
pamiršti…
Tikiu, kad už kaspino galima būtų į orą
Iš properšos gylio ištraukt nugarmėjusį bokštą,
Kaip tolimą, kvailą, neišsipildžiusi norą,—
Pro bėgantį vandenį — vaikiškai linksmą
pokštą.
SIGITAS GEDA
* * *
Erdvė atsiveria. Astronomų visai užmiršta.
Chaosas šviesėja. Užsibrėžia naujų pasaulių
ribos.
Skamba Čiurlionio Žvaigždžių Sonata.
Čia Mano Aistrų okeanas ir įlanka Mano
Ramybės.
Dar nė į vieną žemėje teleskopą
Nepasibeldė čia gimstančių šviesų atspindys —
Tūkstančiu ir viena paslaptim jas gobia
Mano skydas — mano širdis.
Bet jei audros didelės gema,
Tai ir saulės šviesios tekės!
Susapnuok, nesiūbuojanti žeme,
Mano balsą, sielą, akis.
ANTANAS MASIONIS
* * *
Užkūrė
aukurą Čiurlionis lygumoj:
ir smilksta žvaigždės
keturbriaunėj prieblandoj,
ir dega laikas be aukojimo ugnies
Užkūrė aukurą ir ištiesė rankas,
sakydamas:
pasilypėkite virš lygumų
ir nors bent sykį atsikvėpkit
begalybe…