Ineza Janonytė
Vaikystė
Suplaukia tylūs iš kerčių veidai.
Vakaras — jaukus drugys — ant stalo tupi.
Dosnia ranka senelė vėl dalina
gerumo kiekvienam po dubenį.
Ir tvyro prietema kambaryje.
Kartu ir pienu, ir pelynais kvepia.
Vis ima baimė, kad kažkas
patamsyje baugus ir piktas slepiasi…
Senelis džiaugiasi gaidžius pardavęs.
Senelė pirštais narsto juodus karolius:
žodžiai — lyg ištrūkusios iš gardo avys —
gražiai nuo lūpų šokinėja, sklinda į šalis.
Žarsteklis žarsto pelenus ugniakure.
Patylomis nuo stalo sotūs skirstosi.
Naujus ant prieždos džiaustau prakurus
ir gydau seilėmis rankas suskirdusias.
Paskui lendu po antklode. Lėlė akla,
ir katinas teturi vieną koją…
Spėlioju, kol užmiegu, ar žaislam
tas pats Guliveris sapnuojasi…
Kazys Inčiūra
Vaikystės beržai
Ašai, dar mažas, šitame beržote
Sakiau kalbas — ant krūsnies, ui pirties. —
Besparniam — lengva būdavo plasnoti
Nuo mūsų kūdros lig dangaus paties.
Sakiau namiškiam, vargstantiem po lauką.
Tvorom ir tvartam, saulei ir daržam,
Ir debesim, kurie virš girių plauko,
Ir mylimiausiem mano tiem beržam.
Už sulą dėkui. Žemuogę. Už grybą.
Ir žalią veją (mėgsta žąsys jąl).
Ir už skaitlingą tą gandrų sodybą,
Kurie štai kleketuoja danguje…
——————————
Bėgte prabėgo net kapa jau metų.
O visko buvo. Visko! Nemažai.
Daug vėtrų siautė. Daug pirtelė matė.
Beržai — daugiausia. Mylimi beržai!..
„…Pro mus jau pratempė aukštos
įtampos laidus į Viešintas, o vakar
prie pirties nupiovė beržus, kurie kliu-
vo — vos ne visus.”
(Iš namiškių laiško 1969.X.9)
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Vaikystė
Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis! –
Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.
Dabar esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet tu nesikeli… Ir aš dainuot imu.
Nemeikščiai, 1938
Antanas Venclova
Vaikystė
Vakare troboje dega žibalo lempa.
Traška krosny liepsna, ir šviesus pūsterys
Žybsi žiežirbom. Motina nešas į kampą
Sau ratelį, uždariusi nakčiai duris.
Dunda skuba ratelis. Burzgia, sukasi špūlė,
Pirštai juda, kedendami pusnį linų.
Tyliai galvą linguodama, verpia motulė –
Daug priverps ji šį vakarą siūlų plonų.
Ir aš sėdžiu ant suolo. Ir miegas užspaudžia
Man primerktas akis. Kaip ramu ir jauku!
Aš jaučiu, kaip mane šiltos rankos priglaudžia,
Grubūs pirštai šiurena tarp mano plaukų…
Ir ant motinos rankų aš ramiai užmiegu –
O už lango per pūgą bėga vilkas sniegu.
1941
Judita Vaičiūnaitė
Mergaitė su šermuonėliu
Toj cukrainėj po reprodukcijom –
Botičelio ir Leonardo da Vinčio –
Šermuonėlio švelnumą slepia širdy
Tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
vaikystė senamiesčiu skrieja
ant skolinto dviračio.
– Aš tave iš priglostytų lygiai plaukų,
iš keistų akių atpažinsiu…
Cinamonas, vanilė ir saulė.
Sekmadienio tylios spindinčios sienos.
Geria kavą ir sklaido dulkėtas gaidas
tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
pavasario gatvė
ir sielos – susietos.
– Aš tave iš juodų karolių,
iš pirštų virpėjimo atpažinsiu…
Judita Vaičiūnaitė
Per pūgą
Priešaušry per pilnatį,
per pūgą,
per Mėnulio užtemimą
plaukė debesys,
tamsiam mieste mačiau
tik vieną šviesų stoglangį,
dieną užpustytoj gatvėj
sutikau gal klouną,
gal mimą,
gal vaikystės dvasią,
jam iš tolo sušukau – –
palauk, sustok.
Vladas Šimkus
APRAUDOJIMAS VAIKYSTĖS
Gerai pagalvojus –
ir aš juk turėjau vaikystę.
Vaikystę turėjau!..
Ir kaipgi galiu nepraskysti?
Toks mažas buvau,
kad beveik negalėjau paeiti,
net pats nežinojau –
berniukas esu ar mergaitė.
Ir kas patikėtų –
toks visiškai mažas vaikytis…
Kad šiandien galėčiau
drugelį po skverą vaikytis,
pribėgt prie paminklo,
užmaukšlint jam savo beretę!
Nereikia, neguoskite.
Ašaroms leiskit byrėti.
O būdavo – šoki per balą,
o būdavo – basas…
Nemielas diplomas,
nedžiugina užsienio pasas –
vis tiek nebekrykštausiu
ir nebeplosiu katučių…
Nešluostykit ašarų,
leiskite man išsikūkčiot.
O kartą, kai šokau per balą, –
paslydau… Nejaugi
tos dienos negrįš?
Ligi grabo ir liksim suaugę?
Deja! Pinigai tik
sugrįžta į valdišką iždą.
Vaikystė negrįžta.
Prašau nesiginčyt, negrįžta.
Reiks nešt per gyvenimą
širdį sudiržusią, kietą.
Nebent į senatvę
pavyktų šiek tiek suvaikėti.
Robertas KETURAKIS
KURIS TURĖS ATEITI
Už lango debesys sustos, paskui lietus
šnarės ir oš iš jų plačių rankovių.
Bus po vidurnakčio, po miego, po ramaus
alsavimo, po šilumos, po sapno,
kurio neatsiminsi. Bus
nelyg vaikystėj keista, kad esi
pačiam lietaus dugne, ir niekas
nežino, kad esi, ir niekam tu dabar
negirdimas, nejaučiamas, nereikalingas…
Visi žaislai sulūžo — vakar, gal rytoj?
Sulūžo žvaigždės, mėnesienos, medžiai.
Sulūžo viltys, juokas ir laukimas,
kad langą tu atversi, o už jo —
alyvų garbanotos galvos,
ir plūstelės vėsa pakvipusi
dar neišdžiūvusių dumblu
čiurlių namams…
Jau žingsnių nebijau — arčiau, arčiau
prie mano durų. Niekas nesibels,
nes tas, kuris turės ateiti, nesibeldžia.
Sulūžusius žaislus jis apžiūrės,
sulūžusį laukimą, žvaigžde, mėnesieną,
ir pasakys: koks būstas nejaukus,
koks laikinas lietus ir miegas,
koks drėgnas, šaltas tavo veidas,
koks lengvas tu, nors kūnas dar sunkus
ir užsispyręs… Ką paimsime
iš viso apgailėtino gyvenimo?
Vaikystę, pasakysiu aš,
tiktai vaikystę!
[1985]
Vytautas Skripka
vaikystėje
kai miegodavau
senų ąžuolų drevėse
kažkas vis prieidavo
sunkiais kareiviškais batais
ir liepdavo atsižadėti neprisiminti
arba grasindavo prievarta mane atplėšti
nuo laukų kuriuose aš gimiau311 Vytautas SKRIPKA
kuriuose buvo vyturių
besimėtančių gilzių
ir tamsių kaip kraujo banga žibuoklynų
tai buvo atbulas sąžinės balsas
pati Neapykanta
per ją šiandien daug geriau aš
pažįstu paukščius
skruzdėlynus žmones
kepures mūsų krašto snieguotas
ir liūdnąjį dangų aukštaičių
[1985]
Rainer Maria Rilkė
VAIKYSTĖ
Prailgsta mokslo dienos, laukiama
neramumą, ne viskam supratingas.
O vienuma, o dienos sielvartingos…
Ir štai ištrūksti į gatves aidingas,
fontanų srovės aikštėse žaismingos,
ir soduos laisvė neatimama. –
Trumpais drabužiais, ne kaip dauguma
nueidama, visuos išvaikštai vingiuos: –
o aukso dienos, o nerūpestingos,
o vienuma.
Ir viską apžiūrėt akim praleidi:
su vyrais moters; moterys praeiti
ir su vaikais prieis ir prašlamės;
ir namas, šuo kai kur iš panamės,
ir pasitikėjimai su baimėm pasikeitę: –
o giluma be dugno, o sapnai per greitį,
o liūdna be prasmės.
Ir tie žaidimai: sviedinį ir lanką
po sodą rišt pabalusiu taku,
ir susiduodi siausdamas į ranką
suaugusiems kur nors šalia šakų,
bet vakare pareiti vien pakanka
žingsniukais, taip, sakai, aš sutinku: –
o suvokimai, ar suprasti man ką,
o kaip sunku.
Ir klūpot prie laivelio dienai žydrai
klaupies ant pilko tvenkinio krantų;
bet burės lyg jo užmiršimo šydai
ir gražios supas raibulių ratu,
ir atspindys gražus tarytum žydi
prie savo veido pasilenkt kartu: –
o lygint, o vaikyste, kur išslydai,
kur tu? Kur tu?
Rainer Maria Rilkė
IŠ VIENOS VAIKYSTĖS
Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.
Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais.
Kazys Bradūnas
Vaiko eilėraštis
Kai motina vedė mane
Įrašyti mokyklon,
Paklausė:
Kuo noriu būti?
Nesupratau.
Tylėjau.
Juk jau esu,
Kaip tėtis, kaip mama,
Sesuo ir brolis,
Kaip mūs namai,
Akėčios, žagrės,
Šulinys kieme.
Esu,
Kaip tas gandralizdis
Ant kluono,
Kaip sodas,
Jovarų eilė
Ir tolyje laukų laukai,
Kaip saulė,
Vilkavišky tekanti,
O nusileidžianti Virbaly…
Ir motina
Vargu ar nujautė
Šį mažo vaiko
Eilėraštį.