Pavasario saulė
J. Jakštas
Kai tik prisimenu vaikystę savo,
Man motina visad iškyla prieš akis.
Štai išbučiuos, kaip kadais bučiavo,
Paglamonės ir žodį šiltą pasakys…
Mama…nerasime žmogaus pasauly,
Kuris netrokštų meilės jos ir šilumos.
Kaip neatskirt pavasario nuo saulės,
Taip neatskirt vaikystės nuo mamos.
***
Motina
Vaikai išaugo. Tu dabar liūdi,
Kaip visos motinos kad liūdi.
Vaikai, vaikai…jie nori būti dideli,
Ir džiaugtis nori jie vieni, ir dirbt vieni,
Ir verkti.
Tu nesisielok ir neklausinėk…
Ateis dar jie, tavi vaikai, kai ras ką gero,
Tikro ir brangaus.
Su tavimi džiaugsmu pasidalins.
Ateis paverkti prie tavos krūtinės,
Net jeigu mirti teks anksčiau, negu savi vaikai
Vėl taps vaikais, rami užmerk akis,
Ko tau nespėjo pasakyt – jie žemei pasakys,
Ir tu vis tiek girdėsi
***
Nuo vaikystės, nuo kūdikio lingės
Iš tavęs vien tik laimę mes semiame.
Amžinai mes tau liekam skolingi
Už gyvybę, už visą gyvenimą,
Už tą meilę – bekraštę ir šventą,
Ir už plauką, be laiko nubalintą.
Žodis „ačiū“ ir mažas, ir menkas,
Atsilygint tik meile tegalima.
***
Gediminas Jokimaitis
Motinos atminimui
Einu į Suvalkiją, Mama, — man palikai
tėvynę,-
ten aukštos dienos ir naktys — jų neužstoja
žemė lygumu
gal tavo pasaką, tą pačią paskutinę,
dar užbaigs kas iš svetimų:
„Aš bandelė bandelė,
iš aruodo sušluota,
pečiun įsodyta,
ant lango ausyta”
… ir nuriedėjo nuo zavolinės ant keliuko.
Galulaukėm pro medžių guotus kaip žingsnių
aidim,
kaip takas vaikystėj: kiek eidavai, švietė
beržai.
Ko tokie tamsūs jie? Žvaigždė gal nusileido?
Šiais metais ne tu grįžai…
„Aš bandelė bandelė,
nuo žvėrių pabėgau,
nuo žmonių išbėgau,
nuo tavęs — nesunku pabėgt.”
Einu per Suvalkiją, Mama, tavo tėvynę,
einu aš dieną ir naktį, tikėdamas javų
daigais,-
juk tavo pasaką gyvi ir želmenys mini,
ją kuris nors užbaigs.
Henrikas Nagys
Motina
Tu niekad nemiegi.
Tu lauki kiekvieno
mūsų.
Tavo lango žiburys pamiršo
kaip užgesti.
Tave žemė masina.
Tu norėtumei visą ją
apsėti, išglostyti, nuravėti.
Tu kalbini ją, sodindama
viską: gėles, daržoves, medžius.
Judvi seserys.
Kraujo seserys.
Judvi nuolat auginat.
Judvi neapkenčiat
speigų ir sausrų,
vėtrų, krušos.
Tu bėgi ir bėgi,
tarytum turėtum
paliesti kas dieną kojom basom
visą smėlį ir juodžemį
nuo Liepojos ežero
ligi Lemonto laukų.
Tu esi kaip paukštė, kuri
nuolat sugrįžta į savo lizdą,
suktą gilioj žolėj,
prie šiltos ir juodos
žemės: taip arti,
kad judviejų širdies plakimo
nebegali
atskirti
vieno nuo kito.
Žemės ir motinos.
Motinos žemės.
Jonas Mačiukevičius
Laikas giedot paskutiniąją giesmę…
Motinos atminimui
1
Laikas giedot paskutiniąją giesmę Motinai savo,
nors ir atrodė — toks laikas niekada neateis.
Tai nejaugi gyvenimas mirtimi man į veidą alsavo
ir net pasiryžo sunkiausia bausme mane teist?
Laikas giedot paskutiniąją giesmę Motinai savo.
Dabar Amžinoji Šviesa jai jau šviečia — TIKIU.
O man amžinoji tamsa užklojo pasaulį,
ir melsvas dangus išplasnojo iš mano akių.
Laikas giedot paskutiniąją giesmę Motinai savo.
Palinksiu prie nemirštančio veido. Amžinai palinkstu.
Ir girdžiu, kaip sustingusios lūpos man sako:
aš sugrįšiu, sugrįšiu, neišeik tiktai tu.
2
Palaimink, Dieve, kalnelį neaukštą —
kiekvieną žiedelį, medelį ir taką…
Prie Motinos kapo gyvenimas aušta.
Gyvenimas temsta prie Motinos kapo.
3
Tik dabar sužinau, kad buvau, kad esu,
tik dabar, tik dabar, tik dabar.
Aš renkuosi dabar iš nelaimių visų
tą — sunkiausią, — kurios neturėjau aš dar.
Tik dabar, tik dabar aš — šios Žemės sūnus,
nes Tave, nes Tave Danguje aš turiu.
Ir žodžius iš maldos — begaliniai senus —
tik dabar Amžinybei tariu.
Ir išgirs tik dabar, tik dabar ji mane
(už bedvasį likimą atleis? neatleis?).
Tik dabar, tik dabar su Nelaimės žyme
galiu eiti ne Žemės keliais.
4
Mama, ateik aplankyti mane,
atnešk šventą kaimo gaidgystę.
Aš šiandien sergu Nežinia
ir, atrodo, jau nepagysiu.
5
Ant mano palangių dar Žydi
Motinos gėlės.
Jos man neleidžia nusižudyti,
liepia ilgėtis
vaikystės slaptingų klojimų,
meilės kertelių,
visų girdėtų šunų lojimo
užu pirtelių.
Ak Mama, Mama, Tu laistei kantriai
žiedą ir daigą,
nors ir žinojai, kad saulė krenta,
o dienos baigias.
Paliko keli vazonėliai,
langas įskilęs.
O už to lango — jau tiktai Vėlinių
susitikimai.