Aidas Marčėnas
neapykantos yra pilnas
žmogus sako vienas
kitas sako žmogus
yra sklidinas meilės
tyli trečias žmogus
yra pilnas žmogaus
jis galvoja
***
– Vaikeli, paukščio širdy
yra labai maži žmonės.
Toli, giedančio paukščio širdy,
tie žmonės gyvena kaip mes:
jie plaukia per mažus vandenynus,
žiūri į atspindį gęstančios žemės
giliai vandeny.
Kartais jie verkia,
bet verksmas toksai negarsus,
kad mes net negirdim.
O kartais jie skrenda iš paukščio
mažais sidabriniais lėktuvais –
pas mus.
Bet ne visi jie sugrįžta
atgal į dainuojantį paukštį.
Vaikeli,
tie žmonės labai jau maži:
jei dar nors kiek sumažėtų,
tai jų visiškai ir nebūtų.
Greičiausiai, vaikeli,
kad jų ir nėra –
tų žmonių
giedančio paukščio širdy.
Greičiausiai, kad jie
yra tiktai mes,
kuriuos matė – tik šiaip sau –
pro šalį praskrisdamas paukštis.
Martinaitis, Marcelijus. Akių tamsoj, širdies šviesoj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
Vakaro prieblanda –
tai gėrimas tau, mano siela.
Svaigsti ir žiūri vis giliau į mane:
lyg kažkas pasilenkęs
per šulinio rentinį siekia
tiesą ir meilę surast
jo dumblėtam dugne.
Rūsčioji sesuo, paklūstu tavo mostui
ir žvelgiu į tenai,
kur pro melą ir tamsą išeis
tartum Kristus
didžiajam Kalno pamokslui
žvaigždė –
lyg aukščiausioji sąžinė
rūbais šviesiais.
Teisuolė jinai,
teisuolė virš žemės pakilus!
Bet parodyk jai
skausmo grimasą nelaimingam veide
ir tyliai ištark:
tik tada ir aukšti mes, ir gilūs,
kai grumiamės,
kylam ir krentam
kartu su žeme –
savo pilkąja žvaigžde.
Vakaro prieblanda –
tai patekėjimas tau, mano siela.
Regiu tavo spindulį
dumblėtam kūno dugne,
nesuprasdamas,
kas mane riša, kas sieja
su tuo, kas aukštai,
su tuo, kas giliai,
su tuo, kas toliau už mane.
vėliau, gerokai vėliau
vaikas bijo savęs, slepias
už serbento, vėl atsiranda,
atkanda obuolio, tik paskui,
vėliau supranti, jog tai tu
tu pats esi čia, už serbento,
už fotografijos, už fasado,
su kažkokių gėlių puokšte
rugsėjo pirmąją
pats dėlioji raides sąsiuviny,
mėgini išsiaiškint, kodėl
jos atrodo mėlynos tokios
ir tikros
tik paskui, vėliau pjauni iš faneros
saulėlydį, nedailų, užtat aštrų,
į kurį lengvai gali įsipjauti
pirštus, rankas, netgi akis
bet tai vėliau, gerokai vėliau
Julius Keleras, vėliau, gerokai vėliau: eilėraščiai. Vilnius: Homo liber, 2013
HENRIKAS NAGYS
Nebijok tylumos. Žiūrėk,
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.
Nebijok tylėti. Tyla –
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.
Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys…
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk –
ir lauk.
ANTANAS A. JONYNAS
SPALIO ŽIBUOKLĖ
Diena išeina klupdama už medžių
šaknų ir vakaras palieja pieną
ant skruzdėlynų – tarsi aukso šapą
skruzdė nusineša dar vieną dieną
diena dienon diena vis neša dieną
ir vakaras palieja žydrą pieną
ir vasaros į rudenis nurieda
ir karvės rudenis ant šlaito ėda
dar spėja pražydėt žibuoklė spaly
bet atsitiesti jau žolė negali
ir tešmenys dangaus brandina sniegą
ir slysta paukščiai bėgantys per ledą
juos šerkšno ašakom žiema subado
žiema kurios taip pat nelieka
54 sonetai, Naujas lankas, Kaunas, 2013
Marcelijus Martinaitis
Meilė ten atsiranda, kur nieko nebūna,
kur negirdėti garsų, saulė retai pasirodo,
kur niekad nesninga, nelyja, negriaudi perkūnai,
kur įsčios dar tuščios ir išvalyti aruodai.
Meilė užmerkia akis prieš patį didžiausią turtą:
pasaulį paniekus – pasaulio kūrimą kartoja.
Arklą iš naujo išranda ir ugnį išmoksta įkurti, –
anksčiau negu įsčiose vaisius – duona pravirksta pirmoji.
Henrikas Radauskas
ORO PAŠTAS
Iš voko mėlyno – tavų akių spalvos –
Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.
Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau –
Už dangų miegantį, už vakarą tykiau.)
O, koks vanduo platus, kokia naktis gili!
O tu nemoki skrist ir plaukti negali.
Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai,
Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.
Dar sunešti pelargonijas
Dar sunešti pelargonijas
į koridorių prie lango,
dar adyti juodas kojines,
kol geltoni lapai sklando,
lyg šedevrą be klastotės
rytą spinduliu nuskaidrinti –
dar pro ašaras šypsotis
prieš apvalų dulsvą veidrodį,
dar kasdien gilyn – į žiemą,
į vienatvės buto žiotis,
dar tą profilį kaip gemą
prie širdies slapčia nešiotis…
Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.
Vienišas su visais
kūnas aptraukęs kaulus,
ir dar ten įdėtas
protas,
o kartais net siela,
ir moterys daužo
į sieną vazas,
ir vyrai per daug
girtauja,
ir niekas neranda to
vienintelio ar
vienintelės,
bet visi ir toliau
ieško,
lenda į lovas ir
lenda iš lovų.
kūnas aptraukęs
kaulus, kūnas
ilgisi daugiau nei
kūno.
tik nėra jokios vilties:
visi mes įkliuvę
į tos pačios lemties
spąstus.
niekas niekad neatranda
to vienintelio ar
vienintelės.
pildosi miestų šiukšlynai,
pildosi automobilių sąvartynai,
pildosi beprotnamiai,
pildosi ligoninės,
pildosi kapinės,
o daugiau nieks
nesipildo.
Charles Bukowski. Sriuba, kosmosas ir ašaros. Vertė Gediminas Pulokas
Julius Keleras
***
lyg nematomu rašalu būtų rašytas diktantas
tavo pirštai paliečia paklodę ir raidės
tampa tuo, ko nedrįstų ištarti burna,
jos pasklinda ir sklaidos tarsi snaigės
senamiesčio parke tada, kai nematomu
rašalu buvo rašytas diktantas
Donaldas Kajokas
ar mums verta keliauti toliau?
pailsai? mirtinai pailsau
būgnai trata tyliau ir tyliau
tartum sau
pėstija kelio dulkėse guli
jaunas vadas kovos vežime
iš akių panašus į mėnulį
o iš nuovargio – į mane
Virginijus Sungaila
šiandieną aš permatomas kaip atidarytas langas
neryškiai apšviestas
paliestas gelmės vienatvės
jaučiu kaip gęsta ugnis mano kraujyje
ir į veną įteka nežinomos sielos pasaulis
šiandieną viešpatauja šviesi liūdesio forma
jos kontroliuojama platuma beribė
paslaptingumas iš jos išsiima paslaptį
aš tampu lengvas ir nepriklausantis niekam
mano gyvenimo galimybės apmiršta
mintys atsimušusios į sieninio veidrodžio vaizduotę
grįžta konfliktu
jis pažadina kūną ir persmelkia jį
ryškia lietaus prasme
aš pažvelgiu į dangų
ir regiu kad saulė lietuje
tarsi kūdikis įsčių vandenyse plaukia
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Sidabras
Aš nuėjęs pajutau, kad sidabru pavirto laukas,
Ir palinkęs jį ilgai žarstau sau tarp delnų,
Kol, pilkam dirvožemy panėręs plaukus,
Užmigau ant sidabru pavirtusių kalnų.
Ir nustebęs pamačiau, kad sidabru pavirto akys:
Taip norėčiau žaist paėmęs tarp delnų,
Nesuprasdamas rudens giesmės, apakęs,
Ten, toli, ant sidabru pavirtusių kalnų.
Tik liūdnai geltonos liko tavo kasos…
Aš žaidžiu jomis, lyg lapais, tarp delnų,
Ir kaip pilkas smėliaplaukis vaikas basas
Tau nešiau sidabro miestus tarp delnų.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus
Epitafija gyvajam
Mirštu ir gyvenu. Kam tuščią akimirką saugot?
Kam beverčiu delsimu rišti likimo gijas?
Urną man pastatyk gražiom gėlėm padabintą,
Kapą supilk ir globok, Meile, per amžius gyva.
Gulintį šiam kape apverk, o atminčiai mano
Šias trumpas eilutes antkapio plytoj iškalk:
Mirštu ir gyvenu. Tik meilėj galėsi, praeivi,
Mirti, kaip aš gyvenu, ir, kaip aš mirštu, gyvent.
Vertė E. Ulčinaitė (Iš rinkinio „Lietuvos XVI – XVII am. poezijos antologija“
Marcelijus Martinaitis
Saulės grąža
O, tos mieguistos, tos lietingos dienos,
Tie debesys žemi – visiems šešėlis.
Pilki stogai, rūdija vinys sienoj –
Net, rodos, balsas samanom apžėlė.
Ir paukščiai neskrenda dar nei į šiaurę, nei į pietus,
Ir dainą piemenys dainuoja tęsiamai.
Pakilę virš tamsių aplytų miestų,
Gal kokią permainą iškranks varnai?
Dabar žolė tokia keista – be kvapo:
Nei laikas gelst, nei kilt aukščiau tvorų.
Nuo vakarykščio – tyliai krenta lapai,
Ant būsimo – nėra dar pumpurų…
Nei šaukti akmeniu, nei gegute kukuoti –
Ir vėl reikės man būti tuo, kuo aš nesu.
Reikės užmiršt, kas sau pačiam- meluota,
Kalbėt be lūpų ir tylėt – balsu.
Julius Keleras
tu esi
kartais tu esi pilna žiemos ir niekas negali
sugaudyt byrančių snaigių, apsnigtų
kažkur miegančių sraigių, niekada nepasieksiančių
uždaram kambary besiilsinčių tavo pėdų
kartais tu esi pilna vasarinių drugelių –
jie irgi primena snaiges, šiltas, judančias,
kabančias vėjuose kaip sniego voratinkliai,
tu – tylus, prislopintas balsas šaltuos jų koridoriuos
kartais tu keliesi su senais daiktais,
dar neatsibudusiais priebuty, prisimeni juos
ir jie valandėlei nenorom atgyja –
kaip trumpam vaiko užsuktas vilkelis
kartais bandai atsimint mano vardą, savo
veidą prie mano lūpų ten, aname laike,
aname veidrody, kur niekad juodai nesnigo,
kur drugeliai galėjo laimingai gyventi ištisas vasaras
tu esi tai, kas negali kartotis, kas nevysta,
bet vyksta šviesoj, kas bręsta prieblandoj
aukštai, viršūnėj kaip niekieno nepastebėtas vaisius
ir prieš žiemą be baimės ramiai nusileidžia į žolę
B. Brazdžionis. 1937. II. 21-2
Per pasaulį keliauja žmogus
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Žydro veido, kaip žydras dangus,
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus.
Buvo draugas šviesaus Apolono,
Buvo brolis jis meilės Safo,
Ir kely begalinės kelionės
Nemačiau aš nuvargusio jo.
Šoko jis, gėrė jis ir dainavo
Su Katulu Dianos laukuos,
Jam Horacijus šaukė: Bis!.. Bravo!
Krito žiedas nuo vyšnios šakos…
Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
Kaip gyvenimas visas nukris,
O jis vienas, jis vienas, jis vienas
Praraston praeitin nebegrįš.
***
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Žydro veido, kaip žydras dangus,
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus.
Eina jis pro karališkus sostus,
Pro muziejus monarchų senų,
Nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
Nuo stabų užmirštų akmenų.
Per marias nemarias ir plačiausias
Ir per kalnus vainikais baltais,
Nei kelių, nei dienų nesiklausęs,
Jis lig Nemuno klonių ateis.
Žengs per girią, kaip eglių ošimas,
Pasipuošęs žiedais kadugių,
Kaip šventosios taurės piligrimas,
Bris per plaukiantį lauką rugių
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Žydro veido, kaip žydras dangus;
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus.
***
Iš atogrąžų girių žaliųjų,
Kaip vienuoliai, suklaupę maldos,
Kaip atodūsis mirt pasmerktųjų,
Amžiais amžinas balsas giedos:
— Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
Imperatoriai miršta seni,
Miršta žiedas balčiausios lelijos,
Tik tu vienas per amžius eini.
Per upelį, per ežerą gilų
Ir per lapą palaukių gėlės,
Iš pakrančių, iš tolimo Nilo
Ir iš tekančios saulės šalies
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Žydro veido, kaip žydras dangus,
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus.
Martinaitis, Marcelijus
***
Tu, lietui lyjant, tyliai pravirksti, –
ir kregždės sukrebžda pastogėje virš lango…
Tie krūpčiojimai – ramūs, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.
Be priežasties verki labiau vis ir labiau,
gal ką suvokus – amžina ir aukšta…
Taip nesulaikomai verki, kod net bijau
lyg kokią laimę tavyje užgniaužti.
Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986
Paul Celan
Corona
Iš rankos man ryja ruduo savo lapą: draugaujam.
Iš riešuto gliaudome laiką ir mokom jį vaikščiot:
laikas sugrįžta į kevalą.
Šventadienis veidrody,
miegam sapnuos,
lūpos kalba teisybę.
Akys slysta žemyn mylimosios kūnu:
mes apžiūrim viens kitą,
mes kalbam kažką neaiškaus,
mes mylimės kaip atmintis ir aguona,
kaip kiaukutuos vynas,
kaip jūra mėnulio rausvam spinduly.
Mes stovim, apglėbę viens kitą lange, jie žiūri iš gatvės,
jau laikas žinoti ir šitai.
Jau laikas, kad akmenys imtų žydėti,
kad nerimas degintų širdį.
Jau laikas, kad laikas ateitų.
Jau laikas.
Vertė Sigitas Geda
Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979
Alis Balbierius
Vienatvė
Vienatvės plėnys krenta ant akių,
tiesų atsiskleidimas neša tik vienatvę.
O toj tyloj vienatvės valandų
tiek pat tu pranašas, tiek pat – tu aklas.
Tau kalba jūros ir kalnai aukšti.
Sena vaizdų kalba – tyra ir begalinė.
Ir visa tai, ko, metams tolstant, netenki,
tau rodos, kad vienatvė sugrąžina.
Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
Robertas Danys
Ne mes Dievop. Greičiau nuo mūsų Dievas…
Ne mes gilyn, o gylis vis mažesnis.
Ne vienišyn… O vis labiau po vieną.
Ir ne tvirtyn, o tik kaip nors iškęsti
Dar vieną dieną, įsigyjant daiktą –
Eilinę dekoraciją, kuria kitiems nušvisim.
Ne mes laike…
O vis nuo mūsų laikas…
Ne mes gėlėm, o laikas joms, nuvytusioms.
Prasidedam nuo žodžio, baigiam daiktu.
Prasidedam nuo meilės. Baigiam liaupsėm.
Keista dienų tąsa: pradėjom… baigėm…
Tad kur tokie, daiktų pilni, keliausim?..
Laima Kreivytė
Šešėlio dalyba
jei galvoji – yra
ir lengvai nepradingsta
virpulys tarsi įrašas
padalinti
iš dviejų neišeis
iš trijų
sudėtinga
mylimoji kodėl
tau ir man taip nutinka?
aš norėčiau netykot
neatrasti slapčia
ką po oda užrašė
kitos rankos
bet ne
negaliu patikėt
tik jaučiu
kaip šalia
užsimerkus alsuoja
aiškiaregė
tamsa
nejudėk
nesakyk
nebijok pakylėta
nesustok pakeliui
neverta gailėtis
virsti druskos stulpu
austi tylą iš lėto
ilgesys kaip šešėlis
nepaliauja
ilgėti
25
Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.
Aš klausiau kunigų ir filosofų –
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?
Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimirsimo smuklę pakely, –
Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.
Vytautas Mačernis
[Šarnelė, 1943.XII.7]
2
Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės
Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus,
Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis,
Dar matos gatvėmis žmonių plaukimas neramus.
Aš sėdžiu, ugnyje burna, liguistai spindi akys…
Už sienos girdisi dainavimas kurtus, tylus
Jaunos sesers… Į langus atsimušdamos plaštakės
Gelsvais milteliais nuberia įtrūkusius stiklus.
Toli už lango pievom vaikšto saulė ir šešėliai,
O dar toliau ant kalno snaudžia ramūs tvenkiniai…
Užmik ir tu, širdie, kuri tiek liūdesio pakėlei,
Kurią praeivių smalsūs žvilgsniai įžeidė giliai…
Ant stalo miega pasmerktos mažytės lauko gėlės,
Už lango dūzgia medumi apsunkę bitės ir vabzdžiai.
Vytautas Mačernis
Ar tu mane palaidosi, ar aš
Tave duobėn be laiko palydėsiu,-
Šlovė tavoji žemėj nesutreš,
Kada grabe miegosiu tarp trūnėsių.
Aš pasmerktas užuomaršai esu.
Dings atminimas mano lyg šešėlis.
O tavo vardas akyse visų
Bus gyvas, lyg iš kapo prisikėlęs.
Tu mano eilėse nemirsi,ne!
Kai tie, kurie alsuoja dar šiandieną,
Bus dingę jau,- kiti skaitys mane,
Ir garsas tavo juos pasieks vis viena.
Tu mielas būsi lūpoms ir širdims,
Kurios šiame pasaulyje dar gims!
Viljamas Šekspyras
Be meilės
Pareiga be meilės- įkyri ir nuobodi.
Atsakomybė be meilės- šalta.
Teisingumas be meilės- kietas.
Tiesa be meilės- negailestinga.
Auklėjimas be meilės- bergždžias.
Išmintis be meilės- silpna.
Draugiškumas be meilės- veidmainiškas.
Tvarka be meilės- smulkmeniška.
Pažinimas be meilės- lėkštas.
Galia be meilės- žiauri.
Garbė be meilės- išdidi.
Valdymas be meilės- grubus.
Tikėjimas be meilės- fanatiškas.
Ž. Vanjė
Aš visiškai tavo –
kaip dangiškas sapnas
per širdį sklendi,
lieti mano mintį,
šauki tavo grožy gyventi.
Aš visiškai tavo –
be laiko ribų.
Aš visiškai tavo,
su liūdesiu ir džiaugsmu,
troškimais ir baime,
gabumais, klydimais,
ir nieko neatmetu.
C.Peikert – Flaspoler
Meilės himnas
Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje.
Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ir išdavystė.
Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti.
Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo;
Jai visagalis Laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima.
Jei tau meluoja posmai šių eilių, –
Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu…
Viljamas Šekspyras
Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus,
Tavo žvilgsnių degančių lietus iš manos sielos
Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.
Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,
Skridau sukdamos pavasario taku,
Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.
Meilė manyje, pabudinus šokėją,
Judesių žiedais švelniais pražydus, skleidės
Ir kasdien naujais pavidalais aiškėjo,
Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.
Vien tik tu ne mano meilės, – dievo ir Nirvanos
Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, –
Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano!
Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.
Vytautas Mačernis 1944.III.2
Iš ciklo „Šokėja ir asketas“
Egenijus Matuzevičius
Duona
Įrudusi duonos spalva.
Ji – stipri ir švari,
Ir truputį šiurkštoka,
Lyg vėjų nugairinta oda.
Mūsų duona.
Šventai pavadinta.
Jinai – kasdieninė,
Kaip darbas,kaip žodis,
Kaip metų laikai keturi.
Ji – gyvybės pradžia.
Ji – genčių ir kartų tęsinys.
Jos prasmė tokia aiški, tikra.
Ir kai rankoje riekę laikau,
Man atrodo-
Ji jungia mane
Su tėvais ir senoliais,
Ir su tais, kur ateis jau po mūsų.
Nes duona – kaip žemė –
Išlieka, kartojas.
Jinai – amžina.
Ji ateina ant stalo
Iš vėjo ir saulės,
Lietaus ir javų,
Iš prakaito lašo,
Kurs bėga pjovėjo kakta….
Palaiminta duonos spalva
Ji stipri ir švari-
Lyg vėjų nugairinta oda.
Vaga. Vilius 1970 m.