SKRISK!
Skrisk, drugeli…
Skrisk link savo svajų,
Įsiklausyk į savo sielos giesmę,
Būk savo liepsnos atšvaitu.

Skrisk, drugeli, skrisk,
Nelytėdamas saulės,
Nepaleisk savo laimės!

Vietoje jonvabalio ir laumžirgio,
Išgirsk pelėdos ūksėjimą;
Taip pamirštama, jog būnama,
Taip pamilstama, kas atsiskleidžia.

Skrisk, drugeli,
Skrisk link paties pagrindo,
Kad saulė viešpatautų tavo širdžiai,
Kad džiaugsmas tavyje nurimtų.

VOLE!
Vole, papillon…
Vole au gré de tes illusions,
Écoute le chant de ton âme,
Sois le reflet de sa flamme.
Vole, papillon, vole,
Et surtout ne t’approche pas trop du sol,
Écoute le chant de ton cœur,
Ne laisse pas s’échapper ton bonheur !
De même que la luciole et la libellule,
Écoute la chouette qui hulule,
C’est en s’oubliant qu’on se trouve,
C’est en aimant qu’on s’ouvre.
Vole, papillon,
Vole au gré de ta raison.
Qu’un soleil gouverne ton cœur,
Que la joie soit ta demeure.
(Florence Saillen)

Gruodis

Žmonės, atverkite, atverkite duris,
Beldžiu prie slenksčio ir nerimstu ,
Žmonės, atverkite duris, aš ,vėjas,
Vilkįs kritusiais lapais.

Tamsta vėjau, užeikit,
Prie židinio,
Ir jo dažytos angos,
Tamsta vėjau, užeikit.

Žmonės, atverkite duris, aš – lietus,
Esu našlė pilka suknele,
Skubanti šmėžuojančioje,
Purvo spalvos migloje.

Našle, užeikite pas mus,
Šalti ir balzgana, užeikit,
Ant drėgnosios sienos driežai,
Apsistoja tik dėl jūsų.

Žmonės, atkelkite vartus,
Žmonės, atidarykite, aš – sniegas,
Mano baltasis apsiaustas ištirpsta,
Senos žiemos keliuose.

Tamsta sniege, užeikit,
Užsėkite lelijų lapais lūšnas,
Iki pat žaizdro, alsuojančio ugnimi.

Esame nekantrūs žmonės,
Gyvenantys niūriuose šiaurės kraštuose, kuriuos mylime,
Tad pasakykite, svečiai,
Kiek gi laiko mes jau nuo Jūsų iškentėjome?

Décembre
(Les hôtes)

– Ouvrez, les gens, ouvrez la porte,
je frappe au seuil et à l’auvent,
ouvrez, les gens, je suis le vent,
qui s’habille de feuilles mortes.

– Entrez, monsieur, entrez, le vent,
voici pour vous la cheminée
et sa niche badigeonnée ;
entrez chez nous, monsieur le vent.

– Ouvrez, les gens, je suis la pluie,
je suis la veuve en robe grise
dont la trame s’indéfinise,
dans un brouillard couleur de suie.

– Entrez, la veuve, entrez chez nous,
entrez, la froide et la livide,
les lézardes du mur humide
s’ouvrent pour vous loger chez nous.

– Levez, les gens, la barre en fer,
ouvrez, les gens, je suis la neige,
mon manteau blanc se désagrège
sur les routes du vieil hiver.

– Entrez, la neige, entrez, la dame,
avec vos pétales de lys
et semez-les par le taudis
jusque dans l’âtre où vit la flamme.

Car nous sommes les gens inquiétants
qui habitent le Nord des régions désertes,
qui vous aimons – dites, depuis quels temps ? –
pour les peines que nous avons par vous souffertes.

Émile Adolphe Gustave Verhaeren „Les douze mois“

 

“Tai čia, tai ten
Linksta žydinti šaka vėjyje,
Kilnojasi vis aukštyn, žemyn,
Mano širdis tarsi vaiko širdis,
Ji plyti tamsiose ir šviesiose dienose,
Tarp troškimo ir neigimo.

Kol žiedai nenužydėjo,
Tol šaka aplipusi vaisiais,
Kol soti vaikyste širdis rami,
Tol ji pripažįsta: „Neveltui gyvenimo žaidimas pilnas džiaugsmo“.

Immer hin und wider
Strebt der Blütenzweig im Winde,
Immer auf und nieder
Strebt mein Herz gleich einem Kinde
Zwischen hellen, dunklen Tagen,
Zwischen Wollen und Entsagen.

Bis die Blüten sind verweht
Und der Zweig in Früchten steht,
Bis das Herz, der Kindheit satt,
Seine Ruhe hat
Und bekennt: voll Lust und nicht vergebens
War das unruhvolle Spiel des Lebens. (Hermann Hesse, „Der Blütenzweig”)

Alfred de Musset (1810-1857 m.)

GĖLEI

Ko trokšti iš manęs, brangi gėlele,
Meilios, žavios tu atminties?
Pusiau nugeibus, iš dalies kokete,
Ar buvo kas atėjęs šičia be manęs?

Apgaubta pumpure savam tu augai,
O prieky tavęs laukė ilgas kelias.
Kur tu buvai? Ką gi regėjai?
Nuraškė tave kas ranka?

Ar esi tu ta žolė sudžiūvus,
Kuri tuoj mirs?
Ar vėlei sužydės tava krūtinė?
Ar užsiskleis savoj minty?

Deja, tu tik gėlė! Baltume
Sielvartingos tu skaistybės;
Betgi baugšti viltis,
Išlaiko spalvą savo žalumos.

Ar tu turi savy ką nors man pasakyti?
Gali ištart – tuo tikras aš esu!
Ar žaluma tava slapta?
Ar kvapas yr tava šneka?

Jei taip yra – prabilk,
Šaukly slaptingas!
Jei to nėra – neatsakyk;
Užmik, širdie, gaivi, lengva.

Pažįstu pernelyg gerai aš šitą ranką,
Kupiną malonės ir kaprizų,
Gudrumo gijos ir klastos daigelį,
Blyškioj taurelėj užmegztą tavoj.

Gėlele, rankai šiai,
Nei Fidijas, nei Praksitelis,
Surasti negalėjo jai sesers,
Kai Venerą lipdė.

Balta, švelni, graži ji,
Tariant nuoširdžiai ji esti dar daugiau:
Kas ją atspėt mokėjo,
Atrasti lobį sau galėjo.

Griežta ir išmintinga ji,
Kelias piktybes man iškrėtus.
Gėlele, bijom tavo pykčio,
Nieko nesakyk – leisk man svajot.

Originalus eilėraščio tekstas iš rinkinio: „Poésies nouvelles“:
À une fleur
Que me veux-tu, chère fleurette,
Aimable et charmant souvenir ?
Demi-morte et demi-coquette,
Jusqu’à moi qui te fait venir ?
Sous ce cachet enveloppée,
Tu viens de faire un long chemin.
Qu’as-tu vu ? que t’a dit la main
Qui sur le buisson t’a coupée ?
N’es-tu qu’une herbe desséchée
Qui vient achever de mourir ?
Ou ton sein, prêt à refleurir,
Renferme-t-il une pensée ?
Ta fleur, hélas ! a la blancheur
De la désolante innocence ;
Mais de la craintive espérance
Ta feuille porte la couleur.
As-tu pour moi quelque message ?
Tu peux parler, je suis discret.
Ta verdure est-elle un secret ?
Ton parfum est-il un langage ?
S’il en est ainsi, parle bas,
Mystérieuse messagère ;
S’il n’en est rien, ne réponds pas ;
Dors sur mon coeur, fraîche et légère.
Je connais trop bien cette main,
Pleine de grâce et de caprice,
Qui d’un brin de fil souple et fin
A noué ton pâle calice.
Cette main-là, petite fleur,
Ni Phidias ni Praxitèle
N’en auraient pu trouver la soeur
Qu’en prenant Vénus pour modèle.
Elle est blanche, elle est douce et belle,
Franche, dit-on, et plus encor ;
A qui saurait s’emparer d’elle
Elle peut ouvrir un trésor.
Mais elle est sage, elle est sévère ;
Quelque mal pourrait m’arriver.
Fleurette, craignons sa colère.
Ne dis rien, laisse-moi rêver.

PAUL VERLAINE (1844-1895m.)
Tu blondinė ar brunetė?

Ar tu blondinė ar esi brunetė?
Ar mėlynos ar juodos,
Tavo akys?
To nežinau, bet myliu jų gelmės vaiskumą.
Dievinu tavo netvarkingus plaukus.

Ar tu švelni ar esi rūsti?
Ar jautri ar pašaipi,
Tava širdis?
To nežinau, bet gerbiu prigimtį,
Padariusią tavo širdį mano mokytoja ir nugalėtoja.

Ar tu ištikima ar nepastovi?
Ką gi tai lemia,
Beje,
Mano uolumą visad patraukia,
Tavo grožis, kuriam aš nuoširdžiai lenkiuosi.

Originalo tekstas iš Paul Verlaine eilėraščių rinkinio: „Chansons pour elle“:
Es-tu brune ou blonde ?
Sont-ils noirs ou bleus,
Tes yeux ?
Je n’en sais rien mais j’aime leur clarté profonde,
Mais j’adore le désordre de tes cheveux.

Es-tu douce ou dure ?
Est-il sensible ou moqueur,
Ton coeur ?
Je n’en sais rien mais je rends grâce à la nature
D’avoir fait de ton coeur mon maître et mon vainqueur.

Fidèle, infidèle ?
Qu’est-ce que ça fait,
Au fait
Puisque toujours dispose à couronner mon zèle
Ta beauté sert de gage à mon plus cher souhait.

Émile Verhaeren (1855-1916m.)
Geidulingai

Jausmais, širdim ir smegenim,
Tarsi liepsna stiebiuos visa būtim
Link tavo gėrio, link tavo labdarybės
Be paliovos atplūstančių,
Dėkodamas myliu ir šlovinu tave
Atvykėle, taip paprastai dienos metu,
Atėjusią keliais atsidavimo,
Mano gyvenimą paimk į kilnias rankas savąsias.

Nuo šios dienos,
Ach ! Žinau, kokia ta meilė
Tarsi rasa skaidri ir nekalta
Ji byra nuo tavęs ant mano nurimusios sielos.

Tau aistrą aš jaučiu,
Ji riša savas liepsnotas žarijas ugniniais saitais;
Visu manuoju kūnu, visa siela
O polėki neilstantis, kopiu aš prie tavęs;
Ilgai aš nepaliauju prisiminti
Kerų tavųjų ir tavo įkarščio gilaus,
Nors pajuntu akimirką, kai akys prisipildo,
Neužmirštamų rinktinių ašarų.

Laimingas, susikaupęs einu aš prie tavęs,
Kaip niekad karštai trokšdams būti šičia
Kad skruostus aš tavus bučiuočiau ir kad tu čia būtum.
Aplinkui liepsnoja mūs glamonės;
Manos būties kievienas atbalsis atliepia tavo šauksmui;
Tą ypatingą metą – ekstazę iškilmingą
Drebėdami manieji pirštai tavo kaktą čiupinėja,
Tarsi lytėdami minčių tavųjų sparną.

Iš prancūzų k. vertė Žilvinas Vareikis
Originalo tekstas iš rinkinio: « Les heures d’après – midi « (1905m.)
Avec mes sens

Avec mes sens, avec mon coeur et mon cerveau,
Avec mon être entier tendu comme un flambeau
Vers ta bonté et vers ta charité
Sans cesse inassouvies,
Je t’aime et te louange et je te remercie
D’être venue, un jour, si simplement,
Par les chemins du dévouement,
Prendre, en tes mains bienfaisantes, ma vie.

Depuis ce jour,
Je sais, oh ! quel amour
Candide et clair ainsi que la rosée
Tombe de toi sur mon âme tranquillisée.

Je me sens tien, par tous les liens brûlants
Qui rattachent à leur brasier les flammes ;
Toute ma chair, toute mon âme
Monte vers toi, d’un inlassable élan ;
Je ne cesse de longuement me souvenir
De ta ferveur profonde et de ton charme,
Si bien que, tout à coup, je sens mes yeux s’emplir,
Délicieusement, d’inoubliables larmes.

Et je m’en viens vers toi, heureux et recueilli,
Avec le désir fier d’être à jamais celui
Qui t’est et te sera la plus sûre des joies.
Toute notre tendresse autour de nous flamboie ;
Tout écho de mon être à ton appel répond ;
L’heure est unique et d’extase solennisée
Et mes doigts sont tremblants, rien qu’à frôler ton front,
Comme s’ils y touchaient l’aile de tes pensées.

Émile Verhaeren (1855-1916m.)
Ta pačia meile

Kaip ir kadais myliu tave
Šiame sode, kurio ūgliukai mirga ir siūruoja
Šešėliu pasidengia ilgos vejos ir nuolankios rožės,
Tamsiu metu tu man esi rami, saugi pastogė.

Ir tavo įkarštį ir tavo šviesą
Ir tavo judesius jungia žiedai tavojo gerumo,
O viskas susikaupę harmonijoj gilioj
Apsaugotoj nuo vėjų veriančių žieminį svietą.

Sušyla mano laimė ant tavųjų rankų sudėtų
O tavo žodžiai naivūs, artimi ir džiugūs,
Ašoklių ir baltų lelijų metą
Jie visad gieda gyrių mano ausiai.

Och! Jaučiu tavoji nuotaika giedra, žvali,
Metų našta diena dienon ji džiaugias,
O tu pati šypsais sidabro gijoms, kurios blizga
Banguotame tinkle tavų lygių plaukų.

Galva tava palinksta nuo mano bučinio bedugnės,
Tada nesvarbios man nei raukšlės, kurios vagoja tavo kaktą
Nei tvirtųjų venų išraizgytos tavo rankos
Nesgi tavas rankas išties laikau savom!

Tu niekad nesiskundi ir tvirtai tiki
Jog nieks nemiršta, jei myli jį tikrai,
Ir kad gyva ugnis maitina mūsų sielą
Ją sekina iki mirties auginanti liepsna.

Originalo tekstas iš rinkinio: „Les heures claires (1896m.)
Comme aux âges naïfs, je t’ai donné mon coeur,
Ainsi qu’une ample fleur,
Qui s’ouvre pure et belle aux heures de rosée ;
Entre ses plis mouillés ma bouche s’est posée.

La fleur, je la cueillis avec des doigts de flamme,
Ne lui dis rien : car tous les mots sont hasardeux
C’est à travers les yeux que l’âme écoute une âme.

La fleur qui est mon coeur et mon aveu,
Tout simplement, à tes lèvres confie
Qu’elle est loyale et claire et bonne, et qu’on se fie
Au vierge amour, comme un enfant se fie à Dieu.

Laissons l’esprit fleurir sur les collines
En de capricieux chemins de vanité,
Et faisons simple accueil à la sincérité
Qui tient nos deux coeurs vrais en ses mains cristallines
Et rien n’est beau comme une confession d’âmes
L’un à l’autre, le soir, lorsque la flamme
Des incomparables diamants
Brûle comme autant d’yeux
Silencieux
Le silence des firmaments.

Émile Verhaeren (1855-1916m.)
Tarsi naivaus amžiaus

Tarsi naivaus amžiaus aš atiduodu tau savo širdį,
Kaip platų žiedą,
Kuris atsiskleidžia tyrai ir dailiai kylant rasai;
Tarp josios žiedlapių drėgnų burna manoji nusileidžia.
Šią gėlę nuraškiau liepsnotais pirštais,
O jam tu nieko nesakyk, juk visi žodžiai pavojingi
Tik akimis dvasia išgirsta dvasią.

Gėlė – mana širdis ir mano prisipažinimas,
Kurį taip paprastai pavedu tavosioms lūpoms
Jos ištikimos, tyros, geros – aš jomis pasikliauju
O meile nekalta, kaip vaikas kad pasitikiu Dievu.

Talentui leiskim žydėti kalvose
Aikštinguos vieškeliuos puikybės,
O mes tiesiog priimkim nuoširdumą
Kurs laiko mūsų širdis abejas skaisčiuos delnuos
Tad nieko nėr gražiau už išpažintį sielų
Viena kitai, kai vakare
Padangės tyluma
Ugnis tyliai akis užžiebia
Neprilygstamų deimantų liepsna.

Originalo tekstas: « Les heures claires » (1896m.)
Comme aux âges naïfs, je t’ai donné mon coeur,
Ainsi qu’une ample fleur,
Qui s’ouvre pure et belle aux heures de rosée ;
Entre ses plis mouillés ma bouche s’est posée.

La fleur, je la cueillis avec des doigts de flamme,
Ne lui dis rien : car tous les mots sont hasardeux
C’est à travers les yeux que l’âme écoute une âme.

La fleur qui est mon coeur et mon aveu,
Tout simplement, à tes lèvres confie
Qu’elle est loyale et claire et bonne, et qu’on se fie
Au vierge amour, comme un enfant se fie à Dieu.

Laissons l’esprit fleurir sur les collines
En de capricieux chemins de vanité,
Et faisons simple accueil à la sincérité
Qui tient nos deux coeurs vrais en ses mains cristallines
Et rien n’est beau comme une confession d’âmes
L’un à l’autre, le soir, lorsque la flamme
Des incomparables diamants
Brûle comme autant d’yeux
Silencieux
Le silence des firmaments.

 

Kurt Tucholsky
Idealas
Taip, to norėčiau:
Vilos didele terasa paskendusios žalumoj,
Priešaky Baltijos maria, užpakaly Friedrichštrasė;
graži panorama, svietiškai biurgeriška,
matyt Cugšpicė iš vonios –Iki kino vakarais toli eit nereikia.

Visuma paprasta, kupina kuklumo:
Devyni kambariai – ne, vistik geriau dešimt!
Apželdintas stogas, kur ąžuolai viršun šauna,
Radijas, centrinis šildymas, eteris,
Gerai atrodanti tarnaitė, nebyli anei mur mur,
Miela žmona ji stuomeninga ir dvasinga –
(ir dar viena savaitgaliui, taip sakant, atsargai) –
biblioteka, o aplink-Vienatvė, tik kamanės dūzgia.
Garde: du poniai, keturi žirgai,
Aštuoni automobiliai, motociklai – žinoma, visi save vairuoja – ot juokinga būtų!
Taip pasiruošęs ir žvėriaut gali.
Taip, vos nepamiršau:
Puiki virtuvė – klasiški patiekalai,
seni vynai iš šaunaus rūsio ir nesvarbu, ar liksi kūds kaip ungurys.
Pinigai. Iš jų svari dalis papuošalams.
Ne vien milijonas, ne vien jis.
Dar kelionės. Džiugus gyvenimo margumas. Žymūs vaikai. Sveikata amžina.
Taip, to norėčiau!
Vistik kaip tai būdinga žemei šiai:
kartais, regis, atrodo šiek tiek kuklutė laimė žemiška.
Vis stinga to ano.
Turi tu pinigų tuomet tu neturi mašinos;
turi tu žmoną tuomet monetų jau nebeturi –
turi tu geišą tuomet tau reikalai vis šaibom eina:
tai vyno trūksta, tai taurių.
Visad ko nors būna. Kas paguodžia. Kiekviena laimė turi savą spyglį.
Norėtume daug. Turėti. Būti. Būti sėkmingi. Visa tai būna, tai būna retai.

Ja, das möchste:
Eine Villa im Grünen mit großer Terrasse,
vorn die Ostsee, hinten die Friedrichstraße;
mit schöner Aussicht, ländlich-mondän,
vom Badezimmer ist die Zugspitze zu sehn –
aber abends zum Kino hast dus nicht weit.

Das Ganze schlicht, voller Bescheidenheit:

Neun Zimmer – nein, doch lieber zehn!
Ein Dachgarten, wo die Eichen drauf stehn,
Radio, Zentralheizung, Vakuum,
eine Dienerschaft, gut gezogen und stumm,
eine süße Frau voller Rasse und Verve –
(und eine fürs Wochenend, zur Reserve) –
eine Bibliothek und drumherum
Einsamkeit und Hummelgesumm.

Im Stall: Zwei Ponies, vier Vollbluthengste,
acht Autos, Motorrad – alles lenkste
natürlich selber – das wär ja gelacht!
Und zwischendurch gehst du auf Hochwildjagd.

Ja, und das hab ich ganz vergessen:
Prima Küche – erstes Essen –
alte Weine aus schönem Pokal –
und egalweg bleibst du dünn wie ein Aal.
Und Geld. Und an Schmuck eine richtige Portion.
Und noch ne Million und noch ne Million.
Und Reisen. Und fröhliche Lebensbuntheit.
Und famose Kinder. Und ewige Gesundheit.

Ja, das möchste!

Aber, wie das so ist hienieden:
manchmal scheints so, als sei es beschieden
nur pöapö, das irdische Glück.
Immer fehlt dir irgendein Stück.
Hast du Geld, dann hast du nicht Käten;
hast du die Frau, dann fehln dir Moneten –
hast du die Geisha, dann stört dich der Fächer:
bald fehlt uns der Wein, bald fehlt uns der Becher.

Etwas ist immer.
Tröste dich.

Jedes Glück hat einen kleinen Stich.
Wir möchten so viel: Haben. Sein. Und gelten.
Daß einer alles hat:
das ist selten.

Poezijos menas

Žvelgti į upę sutvertą iš laiko ir vandens
bei prisiminti, kad laikas – tai kita upė,
žinoti, kad klajojame tarsi upė
Ir kad veidai pradingsta kaip vanduo.

Jausti, kad pabudimas – tai dar kitas sapnas
kad sapnai nėra sapnavimas ir kad mirtis
mumyse, kurios bijome – tai mirtis
Kiekvieną naktį pažadinanti  sapną.

Kasdien ar kasmet matyti simbolį
žmogaus  dienų ir jo metų,
perkeisti metų užgaulę
į muziką, garsą ir  simbolį,

Matyti mirtyje sapną, saulėlaidoje
rūškaną gelsvį, kaip ir poezija
nemirtinga ir paprasta. Poezija
Sugrįžtanti  tarsi  aušra ir saulėlaida.

Retkarčiais vakarais pasirodo veidas
žvelgiantis į mus  iš veidrodžio gilumos;
menas turėtų būti tarsi anas veidrodis
Kiekvienam iš mūsų atveriantis savitą veidą.

Pasakojama, kad Ulisas pavargęs nuo stebuklų
verkė iš meilės regėdamas Itakę
žalią ir paprastą. Menas yra Itakė
Žalia amžinybė, o ne stebuklai.

Lygiai taip pat menas yra begalinis kaip  upė
kuri praeina, pasilieka tarsi tas pats krištolas
nepastovusis Heraklitas, kuris iš tiesų yra tas pats
Ir kartu kitas tarsi nesibaigianti upė.

Arte poética

 

Mirar el río hecho de tiempo y agua
y recordar que el tiempo es otro río,
saber que nos perdemos como el río
y que los rostros pasan como el agua.

Sentir que la vigilia es otro sueño
que sueña no soñar y que la muerte
que teme nuestra carne es esa muerte
de cada noche, que se llama sueño.

Ver en el día o en el año un símbolo
de los días del hombre y de sus años,
convertir el ultraje de los años
en una música, un rumor y un símbolo,

ver en la muerte el sueño, en el ocaso
un triste oro, tal es la poesía
que es inmortal y pobre. La poesía
vuelve como la aurora y el ocaso.

A veces en las tardes una cara
nos mira desde el fondo de un espejo;
el arte debe ser como ese espejo
que nos revela nuestra propia cara.

Cuentan que Ulises, harto de prodigios,
lloró de amor al divisar su Itaca
verde y humilde. El arte es esa Itaca
de verde eternidad, no de prodigios.

También es como el río interminable
que pasa y queda y es cristal de un mismo
Heráclito inconstante, que es el mismo
y es otro, como el río interminable.

Jorge Luis Borges

PAVASARIS

Štai tau – pavasario juokas !
Pražysta lelijų  žiedynai.
Meilužiai, kurie tave brangina
Paleidžia savo plaukus pavėjui.

Žėrint auksiniams spinduliams
Seni vijokliai džiūva.
Štai  tau – pavasario juokas !
Pražysta lelijų  žiedynai.

Prigulkim prie tvenkinių krašto,
Kad mūsų karčios blogybės pagytų !
Tūkstančiai  nuostabių vilčių   maitina
Mūsų  dideles ir spurdančias širdis.
Štai tau –  pavasario juokas!

Iš prancūzų k. vertė Žilvinas Vareikis

LE PRINTEMPS

Te voilà, rire du Printemps !
Les thyrses des lilas fleurissent.
Les amantes qui te chérissent
Délivrent leurs cheveux flottants.

Sous les rayons d’or éclatants
Les anciens lierres se flétrissent.
Te voilà, rire du Printemps !
Les thyrses de lilas fleurissent.

Couchons-nous au bord des étangs,
Que nos maux amers se guérissent !
Mille espoirs fabuleux nourrissent
Nos coeurs gonflés et palpitants.
Te voilà, rire du Printemps !

Théodore de Banville

TROŠKIMAS

Ach ! Jei tik turėčiau žodžių,
vaizdinių, simbolių,
Nutapyti tam, ką jaučiu!
Jei tik mano sujaukta šneka
Pakylėtų  mąstymą,
Tuomet galėtų sutverti žodžius !

O šventas mistikos dėsni!
Plevenanti siela,

Gaivinanti visą visatą;
Kiekviena būtybė pasižymi derme,
Kiekviena žvaigždė dvasia,
Kiekvienas gaivalas koncertais.
Tai  tik balsas, betgi tyras,
Tvirtas kaip gamta,
Įstabus kaip Dievas,
Ir nors visuomet būtų toks pat,
Viešpatie, šis nuostabus balsas
Suvokia visa kita.

Kada vėjai pučia virš bangų,
Kada jūra dejuoja ir griaudi,
Kai nuaidi žaibas,
Niekas nežino, kad esame,
Kas iš mūsų, žmonių  vaikų,
Klausia to, kas buvo ištarta ?

Vienas pasakė: « „Puikumėlis ! «
Kitas : « Begalybė ! Galia ! «
Dar kitas : « Siaubas ir rūstybė ! «
Vienas spruko jį išvydęs,
Kitas ištarė : Jo šešėlis praeina :
» Dangūs ir žeme, nutilkit ! «

Vis dėlto žmogus, tavo tvarinys,
Jis, kuris suvokia gamtą,
Nebegali kalbėti,
Negyvais žodžiais, sparnuotais žodžiais,
Iš jo nemirtingo mąstymo
Sklinda pražūtingi aidai !

Jo siela tarsi audra
Griaudžianti iš debesies
Vistik ji negali sprogti,
Tarsi įkalinta banga
Plauna ir plaka krantą
Bet negali jo nugalėti.

Ji susidėvi, susivartoja
Tarsi ereliukas, kurio plunksnos
Dar nėra pakankamai didelės,
Jo  akis smarkiai geidžia savo sferos,
Nors jis šliaužia žeme
Tarsi sustingęs driežas.

Ach! Pavydžiu angelams
Bet ne amžinojo gyvenimo,
Ne jų šlovingo likimo :
lyros,  vargonų
O pavydžiu širdies
Galinčios giedoti begalinius himnus !

Kažkas many atsidūsta,
Švelnus  tarsi Vakaris
Kurį iškvėpia  naktis
Nuostabi tarsi banga,
Griaudžiant dunduliui;
O mano širdis prabilt negali !

Vandenyne, prie tavų krantų
pasklidusios aimanuojančios  bangos,
Medžių šnarančios šakos,
Plikas žaibas visu pajėgumu,
Pailsę upokšniai,
Ach ! Kad prabilčiau jų balsu!

Jeigu tik, o mano siela,
Dievas, kurio meilė įsiliepsnoja,
Tarsi ugnis karštai apglėbianti šiaurį,

Ekstazėje suteiktų,
Nors vieną žodį ištart jo vardą !

Jo vardas toks, kokia ir jo prigimtis
bežodis šnabždesys,
Kurį žino tik keli;
Šis vardas, kuris  plevena aušroje,
Ir kurį perduoda žvaigždė žvaigždei
Melodingu aidu;

Uraganai, griaustinis,
Jūros, ugnis ir žemė,
Nutyla, kad jį išgirstų ;
Orai geidžiantys jį suprasti,
Nuščiūva tam, kad jį suvoktų,
Tam, kad pakartotų.

Šis vardas nepaliaujamai mažtantis,
Sužadino manyje liūdesį
Šiame skausmų slėnyje ;
Ir ištariau nesiskųsdams :
« Mano paskutinė diena gali užgęsti,
Išsakiau šlovę ir mirštu ! »

 

Iš prancūzų kalbos vertė Žilvinas Vareikis

 

Désir

 

Ah ! si j’avais des paroles,
Des images, des symboles,
Pour peindre ce que je sens !
Si ma langue, embarrassée
Pour révéler ma pensée,
Pouvait créer des accents !

Loi sainte et mystérieuse !
Une âme mélodieuse
Anime tout l’univers ;
Chaque être a son harmonie,
Chaque étoile son génie,
Chaque élément ses concerts.

Ils n’ont qu’une voix, mais pure,
Forte comme la nature,
Sublime comme son Dieu ;
Et, quoique toujours la même,
Seigneur, cette voix suprême
Se fait entendre en tout lieu.

Quand les vents sifflent sur l’onde,
Quand la mer gémit ou gronde,
Quand la foudre retentit,
Tout ignorants que nous sommes,
Qui de nous, enfants des hommes,
Demande ce qu’ils ont dit ?

L’un a dit : « Magnificence ! »
L’autre : « Immensité ! puissance ! »
L’autre : « Terreur et courroux ! »
L’un a fui devant sa face,
L’autre a dit : « Son ombre passe :
Cieux et terre, taisez-vous ! »

Mais l’homme, ta créature,
Lui qui comprend la nature,
Pour parler n’a que des mots,
Des mots sans vie et sans aile,
De sa pensée immortelle
Trop périssables échos !

Son âme est comme l’orage
Qui gronde dans le nuage
Et qui ne peut éclater,
Comme la vague captive
Qui bat et blanchit sa rive
Et ne peut la surmonter.

Elle s’use et se consume
Comme un aiglon dont la plume
N’aurait pas encor grandi,
Dont l’œil aspire à sa sphère,
Et qui rampe sur la terre
Comme un reptile engourdi.

Ah ! ce qu’aux anges j’envie
N’est pas l’éternelle vie,
Ni leur glorieux destin :
C’est la lyre, c’est l’organe
Par qui même un cœur profane
Peut chanter l’hymne sans fin !

Quelque chose en moi soupire,
Aussi doux que le zéphyr
Que la nuit laisse exhaler,
Aussi sublime que l’onde,
Ou que la foudre qui gronde ;
Et mon cœur ne peut parler !

Océan, qui sur tes rives
Épands tes vagues plaintives,
Rameaux murmurants des bois,
Foudre dont la nue est pleine,
Ruisseaux à la molle haleine,
Ah ! si j’avais votre voix !

Si seulement, ô mon âme,
Ce Dieu dont l’amour t’enflamme
Comme le feu, l’aquilon,
Au zèle ardent qui t’embrase
Accordait, dans une extase,
Un mot pour dire son nom !

Son nom, tel que la nature
Sans parole le murmure,
Tel que le savent les deux ;
Ce nom que J’aurore voile,
Et dont l’étoile à l’étoile
Est l’écho mélodieux ;

Les ouragans, le tonnerre,
Les mers, les feux et la terre,
Se tairaient pour l’écouter ;
Les airs, ravis de l’entendre,
S’arrêteraient pour l’apprendre,
Les deux pour le répéter.

Ce nom seul, redit sans cesse,
Soulèverait ma tristesse
Dans ce vallon de douleurs ;
Et je dirais sans me plaindre :
« Mon dernier jour peut s’éteindre,
J’ai dit sa gloire, et je meurs ! »

 

Alphonse de Lamartine de recueil «Harmonies poétiques et réligieuses »
 

Vertė Žilvinas Vareikis