Pradžia
(…) Girdžiu, kaip tėvas priemenėje daužo nuo klumpių sniegą – grįžta, pašėręs gyvulius. Neskubėdamas uždega žiburį, ištraukia iš po balkio kantičkas ir sėdasi užstalėje. Motina bulves lupa. Visa tai be galo panašu į kažkokias apeigas, pilnas gilios prasmės.
Dabar tėvas pašaukia vaikus, ir mes sėdamės šalia jo aplinkui stalą. Tėvas kvepia tvartu ir dobilais, aš glaudžiuosi prie jo šilto šono ir svajoju apie tą kitą pasaulį, kuris yra už gryčios sienų — apie tvartą, kuriame dūsauja karvė, kur stovėdamas miega arklys.
Tėvas ilgai varto kantičkas, paskui atsikrenkščia, persižegnoja ir užveda giesmę. Gryčia tartum netenka sienų ir lubų — į ją nusileidžia žilabarzdis Dievas tėvas,
mušamas ir stumdomas, ateina su savo kryžium Kristus, mažais sparneliais plazda angelai, tartum kaimynai, ant ilgo suolo susėda visi apaštalai ir šventieji. Man be galo gaila Marijos — ji labai panaši į mano mamą. Tėvas gieda iš senų kantičkų, kuriose pilna keistų ir nesuprantamų žodžių, krūpčioja palubėje lempa, kada, kartodami posmą, mes visi užrinkame:
Matė kalną Kalvarijos,
Graudžias ašaras Marijos…
Ir aš viską matau. Ant molinės aslos vyksta pirmoji mano drama, sodrus tėvo balsas pasakoja pirmą mano epą, plonais seserų balseliais skamba pirmoji mano poezija (…).
„Dienoraštis be datų”, 1981, p. 11-12
Autoanalizė
Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
ar dar verta, ar iš tikro verta
vandenį laikyt pažinimu.
O tokia nežemiška didybė
žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
nes kiekvienas pilnas savyje.
Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
o visi — su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
jeigu jis tik buvo savimi.
Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
kas už mintį atsakingas?
Kas?
O mįslingi amžiaus labirintai,
peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit —
jau, atrodo, švinta,
o kažkas vis ieško pats savęs.
1962
***
Tu, kursai praeini,
aš matau ir girdžiu tave,
jaučiu tavo baimę ir nuovargį,
nes tavo dulkėtas kelias
eina per mano širdį.
Kada nors,
saulei leidžiantis,
aš norėčiau tavęs paklausyti,
kokias dykumas, prarajas, kalnus,
kokius miestus ar jų griuvėsius,
kokias pievas, dirvonus, pasėlius
tau teko praeiti.
O gal visa, ką tu matei,
buvo tuščias, liepsnojantis, nusiaubtas
įnirtingų grumtynių laukas…
1967
Tėvo žiema
Iš aukštųjų mano tėvo medžių
jau seniai išskrido visi paukščiai.
Ir dabar į juodas jų šakas
visą žiemą krinta šaltos žvaigždės.
Ilsisi seni laukų padargai:
arklas, dalgis, rankos ir akėčios.
Rodos, kad jau nebėra kur eiti.
Rodos, kad nėra jau kuo stebėtis.
Sunkūs jo gyvenimo stebuklai
neįrėminti, neaprašyti liko —
kas įrėmins vandenį ar žolę,
aprašys pavasarį ar žiemą?
Kai gerai įsiklausai, tai naktį
iš netolimo tvartelio girdis,
kaip giliai ir sunkiai atsidūsta
persenus, ištikima žalmargė.
Viskas sutelpa į vieną mintį…
1966
Vaikiškas peizažas
Išvaikščiotas basom peizažas,
išartas, išmylėtas,
toks artimas, jaukus ir mažas,
toksai graudus ir lėtas.
Pro gluosnius, jovarus ir liepas,
kalneliais, pievom, kloniais
jis tarsi žalias lengvas lieptas
nusiveda svajonę.
Nusiveda, nesugrąžina,
tolyn išsivilioja.
Vingiuoja takas pro beržyną,
kaimyno šunes loja.
Lydžiu svajonę ligi vartų,
o ten, užvertęs galvą,
toli toli – už dėdės tvarto
matau pasaulio galą.
1966
Pasiilgau arklio
Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
arba šiaip — pasiganyt sykiu.
Jau seniai neglosčiau aš jo strėnų,
kvepiančių pavasario žeme,
ant kurių, net pavalkus nuėmus,
lieka doro prakaito žymė.
Vis galvojom, kaip žadėjo dainos,
kackiujosim vienąsyk vėlai,
kur pro langą ilgos kasos dairos,
kur nenuganyti dobilai.
Taip ir liko — tik daina ir godos,
tik žebuklio rūdys dantyse,
tik ilgų, sunkių vagų golgotos
ir kaip darbas paprasta tiesa.
Ji tarytum pavalkai mus jungia
su praeitimi ir ateitim.
Į gyvenimą — saldžiausią jungą —
žiūrim jau suprantančiom akim.
Bulviakasis
Sunykusios, pajuodusios ražienos.
Minkštoj bulvienoj gilios pėdos.
Nematomo augimo pilnos dienos.
Žemėtos rankos. Kojos nuklūpėtos.
Prie bulvių Lietuva palinkus.
Prie amžinojo savo maisto.
Pakyla moterys, priglusta linksmos
akimirkai prie pilno maišo.
Palaiminta esi, kuklioji bulve,
suteikus amžiną augimo galią,
kovojus atkakliai už mūsų būvį,
už mūsų lopšį ir už mūsų stalą!
Štai tu ir vėl karšta kaip įkvėpimas,
kaip žemės grumstas, tirpstantis tarp lūpų.
Pro sodą temstant girgždina vežimas.
Vėl vakarienei bulves lupa.
1966
Rudens auka
Kai vieną rytą pro gryčios langą
saulė į aslą jau nenupuola, —
vyras į slenkstį peilį galanda,
moteris tyliai užkaičia puodą.
Metas atėjo auką sudėti:
žemė jau šąla. Ji reikalauja,
kad į jos įsčias imtų lašėti
šiltas šiųmečio ėriuko kraujas.
Lapai nukrito. Paukščiai išskrido.
Liko tik žemė, žmonės ir duona.
Kojos nutirpo. Rankos suskirdo,
berenkant visa, kas buvo duota.
Darbą ir meilę žemei aukojom,
kaip į šventyklą ėjom į dirvą.
Vyras ant kelių puola ir kojom
auką suspaudžia. Jaučia, kaip virpa.
Tvarte tarp durų švysčioja nuogos
moteries kojos. Puodas jau laukia.
Krinta raudonos putino uogos.
Saulė pakilo. Priėmė auką.
1966
Kirvis
Pakyla girių gausmas
lyg devinta banga,
lyg atgaila, lyg skausmas,
lyg glostanti ranka.
Ten žilabarzdis krivis
gyvena ligi šiol,
išmokęs plieno kirvį
kaip nuodėmę nešiot.
Ir aš iš to ošimo,
ir aš iš tų namų:
iš mėlyno pušyno,
iš girių tolimų.
Žalioj būties pastogėj
ir amžių tankmėse
girdžiu aš augant blogį
kaip kirvį širdyse.
Kas valandą, kas dieną
apstulbina žinia,
kad — kirvis į kamieną,
o blogis — į mane.
1968
Močiutės mūsų
Sulinkusios bulves kasa,
augina vyrų vaikus.
Vyrai išeina į karą,
medžioja vieni kitus.
Paskui, jei sugrįžta, geria.
Ilgam užtenka kalbų.
O moterims strėnas gelia
nuo gimdymo ir darbų.
Jos meiliai žiūri į lopšį,
kur klykia nauja burna,
ir sėdasi verpt ir lopyt
po rūkstančia balana.
O kai jau visi sumiega,
kai gieda gaidžiai pirmi,
suklūsta ūmai jos: nieko —
vėl spurda po širdimi.
O kiek reikėjo apverkti,
į sierą žemę užkąst.
Ir vėl – gimdyt ir verpti
linus ir pašukas,
ramstyti griūvančią gryčią,
milą austi ir velt,
kol vieną syk} netyčia
nugriuvus neatsikelt.
Kaip žemė grubiai mylėtos,
pavirsdavo jos žeme.
Visa Lietuva išpenėta
išdžiūvusia jų krūtine.
1966
Miško kirtimas
Krauna šakas iš dangaus,
ir lieka duobė.
Prie kelmo susirenka žvėrys
ir iš jo rievių – lyg iš papirusų
miško istoriją skaito.
Dega laužas.
Pjuvenos kvepia.
Kruvinas kirvis.
Spalgenos lašas.
Nekirskim šitos drebulės —
ieško joje mano vaikystė
laukinio balandžio lizdo.
Pieno puta.
Kraujo puta.
Per samanas šliaužia žaltys –
didelis
nugenėto medžio kamienas.
Toli mano pasaka ir namai.
Į vakarą atlėkė paukščiai.
Apkabino šakas nagais
ir laikė medžius –
kad negriūtų.
1967
Sena abėcėlė
Taip supa lopšį.
Taip duoną minko.
Taip geldą tašo
iš medžio minkšto.
Taip rankom kulia.
Taip girnom mala.
Taip dega vopną.
Taip verda smalą.
Štai šitaip verkia.
Štai šitaip juokias.
Taip audžia juostą.
Taip juosta juosias.
Taip kala arklą.
Taip kardą kala.
Taip apšarvuoti
eina į karą.
Šitaip iš karo
grįžta negrįžta.
Šitaip prie kapo
epušė girgžda.
1967
Epo pradžia
Netikėtai iškilo žodis
ir įstrigo gerklėj kaip ašara.
Apverksim save, apverksim.
Akmuo.
Ant akmens ugnis.
Virš ugnies —
vanagas ir balandis.
Amžina ugnis.
Amžini vanagas ir balandis.
Neamžinas tik akmuo —
jį pakeitė žalvaris ir geležis.
Ežerai dar vardų neturėjo.
Visos upės dar buvo dunojėliai.
O vaikai žaidė su žalčiais
ir kaip šiandien — kvepėjo pienu.
Vyrai skynimus ugnimi leido.
Vakarais jie sunkiai galvojo
apie visa, ką matė per dieną,
ieškodami priežasties ir tikslo.
Šią vasarą atkasė pilkapį
ir visa, ką rado,
antrą kartą muziejuj palaidojo.
Kai niekas nematė,
aš senu papročiu
apverkiau juos —
antrą kartą.
1967
Liepsnojantis krūmas
Stoviu sumišęs – kaip Mozė — prie liepsnojančio krūmo.
Virpa raudonos lapų liepsnelės. Ruduo.
Dar nėra pašaukimo. Vis dar nėra tikrumo,
kad, sudavus lazda į uolą, ištrykš gyvybingas vanduo.
Reikia tikėti. Reikia labai tikėti,
kad, ranką iškėlus, iš dangaus imtų krist mana.
Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti —
savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.
Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas
atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu.
Gal ir visas gyvenimas—vienintelis, vienas, didžiausias
mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.
Štai ir dabar, prie liepsnojančio krūmo sustojęs,
supratau netikėtai, jog viskas yra liepsna.
Tad ištiesiau ranką. Ir stebuklas pasikartojo:
ėmė krist pirmas sniegas. Baltas, švarus kaip mana.
1966
***
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: Lietuva.
1974
Rugiapjūtė
Pareik nuo kaino, rugeli,
pareik, žiemkentėli, pareik!
Jau vaikšto mėnulio ragelis
lyg pjautuvas pabariais.
Klojimų tyla dulkėta.
Gaivi priemenių vėsa.
Likimo dalgiu pažymėta
visa ši diena. Visa.
Į duoną, į maldą, į dainą
ilgi, vai ilgi pradalgiai…
Pareina nuo kalno, pareina
baltieji broliai — rugiai.
1971
Važatkiemis
Panemunių paukšteli žalias,
čiulbėk senąja išmintim,
giedok visais vargų kryželiais,
visais karais, visom mirtim.
Mįslėm, dainom, raudom rypuoki,
į margą skrynią viską dėk,
prie linksmo stalo — garsiai juokis,
prie liūdno — tyliai pasėdėk.
Žodžius kaip vadeles laikyki,
suspaudęs juos kietais delnais.
Apjuoski rankšluosčiais senais
kiekvieną marčią ir jaunikį.
O mano galvą pabarstyki
šiltais vaikystės pelenais.
1972
Kalba
Vedė, palikdama
peizaže ir istorijoj pėdas.
Iš motinų lūpų išdygo
ir mumyse pasisėjo.
Koks džiaugsmas pašaukti medį,
kalną, ežerą, upę!
Ačiū, kartoju, ačiū
už žodžio skonį burnoj.
O kartais ji stovi,
juoda skara apsigobus,
prie pustuščio
prūsų kalbos kapo.
Sunku ir tylėti,
ir verkti.
1975
Kraštovaizdis
Su vėjais eini, su Nemunu,
į kalną kyli su rugiais,
su ežeru nukrenti,
puolį nuo skardžio,
šaknų apnuogintom gyslom
per byrantį smėlį
kopi į paviršių, kalvelėm
ir kloniais banguoji,
spalvom pasiliejęs,
į girią atsiremi,
pagire bėgi,
žiūri į akis man
ir kalbini sielą,
kol ima ilgėti šešėliai, parausta
dangus, ir bėgimas lėtėja, ir spalvos
susilieja į vieną, ir krenta
į juodą arimą
dainuojanti
tavo dvasia —
vyturys.
1975
Rudens medis
Tėvui
Jau atima paukščius, lapus ir dangų
apmėto liūdesio akmenimis.
Lietaus dulksme aš aklas ir bebalsis.
Kam taip dažnai užmirštate mane?
Ar mano šakos atviros nebuvo
džiaugsmingam čiulbesiui? Deja, deja —
vienatvės grumstai krinta ant krūtinės,
šaknų glėby tyla ir tuštuma.
Klausau ir negirdžiu, kaip teka laikas,
kvepėdamas medum. Tik praeitis
apšviečia langą, prie kurio aš rymau.
Tylu ir tuščia nieko nebelaukt.
Vėlyvo vėjo vėliavos. Vijoklio
virpėjimas. Sakau, kažkas yra
tenai, kur saulė leidžiasi, kur žydi
ugnies žiedais nematoma giria.
1974
***
Sesuo tylioji, rudenine žole!
Tenai, už miško, dunkso tie namai,
kuriuos prisiminimais glamonėju.
Palikit nakčiai praviras duris.
Sesuo tylioji, rudenine žeme!
Prilytos telkšo avinėlio pėdos,
ir tu jau nieko man nebesakai,
kai, gert ištroškęs, aš prie jų klaupiuosi.
Sesuo tylioji, žvaigžde rudenine!
Padėki man iš visko, kas yra,
surinkti savo veidą, balsą, sielą,
kad vėl sugrįžčiau toks, koks išėjau.
1974
O tėviške..
O tėviške, laukų drugeli margas!
Jau tavo pieva — mano atmintis,
kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga,
kaip atlaidų skarelės parugėm.
O tėviške, nuvirtęs vartų stulpe,
nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų,
takeli, dingstantis vaikystės soduos,
kur šviečia motinos graži galva.
O tėviške, suskilus tėvo klumpe,
puodeli šilto pieno vakare,
sesers maldaknyge, elementoriau,
į dilgėles nukritęs obuoly.
O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,
ligonio kosuly nakties tamsoj,
nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki,
komunija, prilipus gomury.
O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
praplyšus kojine, rugių šlitie,
kuodeli pakulų, sulos puodyne,
dūmeli, vinguriuojantis dangun.
O tėviške, kukuojantis beržyne!
Po tavo giliašakne širdimi
lyg po užkeiktu akmeniu palindo
vaikystė mano — tas baikštus žaltys.
O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių turbūt jau niekam nebereiks.
1974
Poezija
Iš mano tylėjimo
tu moki daryti žodžius
ir prakalbini tai,
ko aš nežinau, jog turiu
Ir geraširdiškai leidi
vadinti tai mano daina.
Mėnuo, sakau,
saulužę vedė, sakau,
pirmą pavasarėlį.
1975
Gyvenimas
tarytum ranka palytėjo
tarytum sukluso manim
viršūnėm viršūnėm nuėjo
sugrįžo sugrįžo šaknim
1977
Eilėraštis
Mano eilėraštis
klupdamas bėga
paskui tave.
O kai atsisėda
šalikelėj pailsėti,
tai tiek daug atsimena,
kad net pasakyti nemoka:
pažiūri į dangų,
pažiūri į žemę,
pasisemia smėlio saują
ir mato, kaip jis teka.
Dieve tu mano, — sako.
Taip rašė eilėraščius
beraštis mano senelis.
1977
Poeto gyvenimas
Per mišparus išgiedojo.
Per linamynį išdainavo.
Po rugių šlitim išgulėjo.
Kamaroj po marška rado.
Eik, sako, kai žmogų sutiksi,
nusiimk pirmas kepurę.
Tai šventas darbas
kepurėlę kilnoti —
visi palabinti būkit, visi:
tavo — duonelė,
tavo — ašarėlė,
o atsidūksėjimas — tavo.
Jau ir nepakeliu visko,
ką duodat,
jau ir sunku.
O kaip reiks pargrįžti,
o kaip reiks pareiti
tenai, kur dar nebuvau?
1976
Kūryba
Pasiėmė mane laukai.
Aš negalėjau nepaklusti.
Ėjau ir dainavau be žodžių:
žaliai, melsvai, rausvai, pilkai.
Tiek atspalvių ir tiek spalvų
tą dieną manyje dainavo,
tiek daug žaliavo, mėlynavo,
rusvai tekėjo nuo kalvų!
Žinojau pats, jog dar nesu
dainavęs taip gerai lig šiolei:
visa gamta, visu balsu,
visais dangaus ir žemės toliais.
Ir buvo jie manęs pilni,
ir manyje pasikartojo,
ir mano lūpomis giedojo
kūrėjo mirtį kūriny.
***
Krūtinė prisipildė gervių klyksmo.
Žemele mano, ak, sieroji mano,
ak, po žvaigždynais margas akmenėli!
Ranka pakyla tolstančių palaimint.
Jau taip tylu, kaip iš kapų parėjus,
kai atdūsiais įpučiama ugnis
kalbėti ima. Klausom ir suprantam.
Netekdami suprantam. Imk tą plunksną,
kad jaustum gyvą paukščių lizdo kvapą,
kad žvėrys eitų prie tavęs numirt.
Kažkas lyg reikalauja tavo žodžio,
kažkas jį dar neištartą sulaiko.
Mylėdamas laikykis. Kad vis būtum.
Kad neiškristum kaip aštrus akmuo
iš laikančių tave šiltų gyvybės rankų.
***
Saulele mano, vakarop eini.
Laukų atsidusimas šešėliuotas.
Gyvenimo švelnus prisiglaudimas.
Iš meilės šitas graudulys, iš meilės.
Vis negaliu atplėšt tavęs nuo lūpų,
rugių kalneli vidury dangaus!
Gražus tas žemės laikymas per amžius:
darbų žydėjimas, lietaus laukimas,
žiūrėjimas į saulę. Arba vėl—
tas paėmimas artimo už rankos.
Ir neišverksi, ir neišdainuosi,
gal tiktai ištylėsi tą gerumą
prieš savo veidą vienas. O boružei
gal sušnibždėsi: dievo vabalėli,
paimk mane į dangų su žeme.
1976
***
Neši mane arčiau savęs, žemele.
Buvau visai užmiršęs, kad esi.
Bet vis labiau tave dabar man skauda.
Atleiski mano neprotingom rankom
išsiskyrimą su žagre — matai,
kaip jos dabar tave apsikabino?
Ten stovi baltas baltas mano brolis.
Rugių baldakimas virš jo galvos.
Sodink mane jo dešnėje: broleli,
ir tavo rankom gyvenu, ir tavo.
Taip sėdim ant kalnelio prie namų.
Lyg jau nudirbę darbus. Lyg jau žemė
padėjus būtų galvą mums ant kelių.
Regiu, kaip amžinybė atsiklaupus
nuvaikščiotas artojų kojas plauna.
***
Toli toli,
seniai seniai:
žali žali
panemuniai.
Aukšti aukšti
tenai klevai.
Anksti anksti
tenai buvai:
su mėnuliu,
su saulele,
su tėvuliu,
su žemele,
su savimi,
su grauduliu,
su votimi,
su skauduliu,
ir su rauda,
ir su daina,
kaip su žaizda
sena sena.
1976
Kelias į namus
Rausvos molžemio kalvos
artėja — kaip lūpos — artėja,
ir smėlio grūdeliai
sugrikši tarp mano dantų:
pabučiavau tave
ar tavo duonos atsikandau?
Tavo miškai kaip delnai
uždengia mano akis
ir laiko užėmę,
laukdami kol atspėsiu, kas laiko.
Žinau, bet tyliu —
noriu, kad tau būtų gera.
Giliai tavyje
mano dievas gyvena.
Jo pėdsakais basas
į kalnelį kylu
ir kojų tarpupirščiuos
nešuos į tenai savo žemės.
1976
Žodžio tėviškė
Stovi prie mano žodžio,
kad vėjas jo neužpūstų.
Ak, svirtie virš mūsų kalbos,
girgždanti vis ir girdanti.
Žodžio ten tėviškė. Vaikas
ant motinos kelių jį randa.
Iš verksmo jį išima. Čiulba
paukščio dvynys burnoj.
A ta ta sako: saulė.
Y gaga sako: arklys.
Žiūri į kraujo lašelį
ant piršto ir sako: aš.
1977
Linų daina
Kai, motule mano,
prie ratelio —
tai, lineli,
čiutela čiutyta.
Kai, motule mano,
staklelėse —
tai, lineli,
tatato tatato.
Kai, motule mano,
skrynelėse —
tai, lineli,
rytelio lingo.
Kai, motule mano,
kalnelyje —
tai, lineli,
amžiną atilsį.
Esi
Atsimena kojos, atsimena:
dainuodamos — tavo keliais,
raudodamos — tavo kapais,
tavo arimais — pavargę.
Nedidelė tu — o kaipgi
didelė tiesa,
kad esi!
Kad galėtum gyventi —
reikia tavęs.
Dar daugiau tavęs reikia,
kad numirti galėtum.
Kad nesumažėtų tiesa,
jog esi.
1976
***
Sugalvojo mane tokį:
šitaip – gražų, taip – negražų,
šitaip — gerą, taip — negerą,
šitaip — didelį, taip — mažą,
šitaip — linksmą, šitaip — liūdną,
šitaip — jauną, šitaip — seną,
dar gerai, kad man pridėjo
šitiek — paukščio, šitiek — medžio:
tai žaliuoju, tai siūbuoju,
tai, savy nutūpęs, čiulbu.
1976
Nemiga
Įauga kūnas tamsoje į mus.
Buvimo šaknys pasiekia jo dugną.
Ai, skauda skauda gyvastį nakčia.
Prisiminimų staltiesė ant stalo.
Palubėje — atsidusimų lempa.
Dvasia tarp lūpų — ai, saldi saldi.
Kas brenda ten dainuodamas į upę
Žalia šviesa jį uždega kaip sapną,
ir atminties šaltiny skęsta rankos.
Tau ašaroje – ai, gilu gilu.
1977
penkios meilės elegijos
pirmoji meilės elegija
Su ta gėle per žemę bėgti.
Dienoja tavo veidas prie manęs.
Glamonių paukščiai atskrenda ir gieda.
Ar jau buvau toje šaly anksčiau,
ar jau sakiau: palaima rankoms tavo?
Pasaulio medis ošia. Ant šakų
lėtai ir sunkiai noksta meilės žodžiai.
Neskink jų, užmarštie, — jau taip toli
širdies viršūnėj žalios džiaugsmo šakos!
Ten jau praėjo mūsų ateitis.
Ten mūsų praeitis dar neatėjo.
Ak, skrendanti! Ar j tenai neši
mane lyg baltą praradimo gėlę?
Su ta gėle per žemę bėgti.
1976
antroji meilės elegija
tada kaip niekada buvau
kad į pavasarį rėmiausi
tavim kaip žydinčiu sparnu
kad augdamas aušrojo kelias
tada kaip niekada buvau
per lietų einant ir žalumui
kaip kraujui pliūptelint — bėgte
į vasarą tarp tavo lūpų
tada kaip niekada buvau
galvodamas nakties trumpumas
mylėt praeinantį… tikrai
mylėti krintantį — o laimė
tada kaip niekada buvau
išėjęs keliais aplink žemę
kaip ašarą gerklėj nešuos
neišverktą buvimo džiaugsmą
tada kaip niekada esu
1976
trečioji meilės elegija
Pašauk ramybę man: pavargo rankos,
širdis pailso, apsiniaukė akys.
Aš nematau ir negirdžiu tavęs.
Pašauk man tylų vandenį ir duoną,
ir žiburį arba nedrąsią ugnį.
Rankas į stalo vidurį pašauk.
Tai mano žemė. Jeigu nori — imk,
tik neatskirk manęs nuo dieviškumo,
kurio esi pilna, gyvybės upe!
Jie siūlys tau visai ne tą pasaulį,
ir bus sunku atsisakyti. Bėk
čionai, į mūsų žemę, Euridike!
Rasa ant tavo lūpų ir širdies —
dangau, koksai švarumas! Prieš mane
graudi tu stovi ir tiesi, kaip žvakė.
1976
ketvirtoji meilės elegija
Dabar aš protingesnis jau esu
Vienu gyvenimu ir viena meile:
tenukrenta, kas jau nereikalinga,
Kuo mes maži, juokingi ir negražūs.
Ar daug bereikalingo žolėje,
gėlėj ir paukšty? Mūsų viskas, mūsų,
ko atsisakome ir ką paliekam.
Taip grūdas peržengia save daigu.
Taip sparnas perkelia save į skrydį.
Dar gyvas tas tikėjimas, vaikeli,
Kad galima į spindulį įeit.
Ties tuo slenksčiu ir pakylėk mane,
kur aš, gyvenimo apakintas, vis giedu:
ten dega šviečia aukštas meilės langas,
ir baltos rankos atidaro jį.
1977
penktoji meilės elegija
Čia būta mano lūpų ir akių.
Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais
ir po tyla gyventa. Atminties
gyva žieve priaugau aš prie jūsų.
Norėsit nusiplėšt — labai skaudės.
Atėjus lapų išėjimo metui,
tą vakarą, kada manęs nebus,
brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!
Ar girdite, kaip suplaka sparnais
nepasakyti žodžiai? Meilės kalnas,
tas žemės kauburėlis, kur žolės
žalia malda per vasarą švyluoja.
1977
***
Dainuoti – tai užmiršti mirtį.
Bet argi ne jinai įsako:
dainuok! dainuok! Baikšti mergaitė
basa sustoja ant žarijų.
Kaip virpa jos liesi petukai
ir kaip aukštai jos akys regi!
Ar ji dainuoja, ar tik verkia?
Tai tavo siela. Duok jai kūną.
Gėlės gyvenimą parodyk.
Prie vakaro privesk. Prie riksmo.
Prie kraujo paguldyk ją – veidu
į meilę – viešpatie, į mirtį!
Tenai visa ta begalybė.
Ir niekas jos geriau nemato
už tavo sielą. Ji pravirksta,
bet jau pro ašaras įžiūri
gyvenimą, kurs jai atrodo
ne toks gilus. Ir ji užgieda.
1979
Dabar su Nemunu gilyn
dabar su Nemunu gilyn
dainuoja pilnos meilės rankos
radau tave radau radau
tu lopšio medi karsto medi
žarijom apverkiau namus
rankas po pamatu padėjau
o tie kurie kapų neturi
vis vaikšto dar panemuniais
ar tu akmuo po jų kaklu
ar tu gėlė iš jų akių
krūtinėj auga Kryžių kalnas
o lopšio medi karsto medi
panemuniais panemuniais
nuėjo nubangavo vyrai
aš taip tikrai visus sapnuoju
kai lopšio medyje verkiu
gimtoji tavo ta ranka
po mano galva
kai nubusiu
visi bus Nemunu gyvi
1978
Kalbos namai
Daiktavardžių stogas,
veiksmažodžių durys,
būdvardžių langai:
įkirstas, kaip į kaladę kirvis,
ligi penties suvarytas čia.
Aslos vidury
kaip stalas
įvardžiai: aš tu jis ji.
Kabo lempa apkaišyta: mes.
Žaidžia skaitvardžiai —
maži daugiausia.
Ant palangės
žydi mūsų esamasis laikas.
Niekaip negaliu ištart: buvau.
Lopšį supam,
ir ugnelė dega.
Pažiūrėk pro langą,
kas ateina,
kas ten veržias pro duris?
Vargeli,
kur tas mūsų būsimasis laikas?
Imkit jį ant rankų ir laikykit,
kad nenusimestų,
neprapultų.
Sesuo viltis
Paskui renkiesi spindulį – kaip kardą.
Sveika, sesuo — kovojanti viltie!
Ant stalo tavo žiburys ir žodis.
Girdžiu, kaip tu meldiesi manyje
ir kaip šviesos vardu mane užkeiki,
kaip dangumi prausiesi, kaip gaubaisi
languotąja Žemaitės skarele.
Jau eik, šviesioji. Dar giliau, saldžioji.
Iš rojaus išvaryta obelie,
palenk šakas, kad griūdamas pasiekčiau.
Styga tu iš Kudirkos violončelės.
Labiausiai įtempta. Kaip ašmenim
einu. Duok, panėšėsiu tavo lazdą,
tą spindulį. Kaip kardą, ant kurio,
praradę kalbą, viltį, garbę, — krinta.
1979
Namų psalmė I
Keliu, kuriuo namo šaukiu,
skaudėdamas atbėga slenkstis,
prie sielos glaudžiasi—paglostyk
namų ir žemės baltą vardą.
Langais, kurie pilni akių,
užsigula ant sapno tavo
namų ir žemės lėtas veidas,
ugnies ir vandenio šventumas.
Gyvenimo šiltu snukiu
dūsuoja vakarienės stalas.
Lyg nuotaką per širdį veda
namų ir žemės baltą vardą.
Giliau, negu galiu, tikiu.
1978
Namų psalmė II
— už mūsų širdžių: spinduly,
toli taip, kad galo nėra:
žali želmenėliai, žali,
gera Žemynėlė, gera.
Balti ėriukėliai, balti.
Greiti rūpestėliai, greiti.
Žiūrėk: ir tie paukščiai į mus,
į mus tie dangaus augalai!
Turi iškentėti namus,
išverkti juos privalai.
Pašauk — iš kertės kaip žaltys
atšliauš užmiršta atmintis.
Prie lango prašvinta galva.
Prie durų lengvėja našta.
Užkalbini duoną — gyva.
Paglostai ugnelę — aukšta.
Pakyla vanduo šuliny.
Pareinantis, tu gyveni.
1978
***
Per mano širdį ėjo tas peizažas
ir atsispaudė mano atminty:
slėnys, kalva, pušis — kaip šluotos ražas,
tamsus eglyno mostas — ir jauti,
kaip karštą kaktą gaivūs pirštai liečia:
ar tu esi gyvenimas? — šaukiu.
Kaip langas Lietuvėlė nusišviečia,
prigludusi prie mylinčių akių.
1976-1979
***
nežinau bet žino kelias
negirdžiu bet girdi miškas
nematau bet mato laukas
tavo mintį
tavo žodį
tavo sielą
kad tik kelias nesibaigtų
kad tik miškas neapkurstų
kad tik laukas neapaktų
kol suprasiu tavo mintį
kol tikrai išgirsiu žodį
kolei sielą pamatysiu:
baltas kelias
žalias miškas
lygus laukas
1978
Vasaros psalmė
Šaukia ir šaukia griežlė rugiuos.
Akys virš visko. Klauso ir klausia,
Į rugiapjūtę tyliai rengiuos:
laikas į dainą pačią sunkiausią.
Žodi, į duodančią ranką įeik,
būk ir palaimink sakančią burną.
Valandų medis pilnas beveik
to, kas jau buvo. To, kas dar būna.
Ak, žiemkentėli, ko tu drebi —
dalgis pamokys, dalgis parodys.
Štai aš jau visas vienam glėby:
žemė ir grūdas, lūpos ir žodis.
1978
Rugio žmogelis
Į darbą tu netelpi.
Į poilsį — netelpi.
Ak, rugio žmogeli,
tai kur tavo žemė?
Jeigu ji ant stalo —
kokia ji maža!
O kokia ji didelė,
jeigu širdyje!
Ant visų didžiausios
supkim žmogų, supkim.
Gegučių vainikas
jau ant jo galvos.
Meilės palytėtas,
šviečia jo gerumas.
Spindi kaip noragas
po dienos orės.
Vaikšto po jo širdį
lyg žmogus, lyg Dievas,
padeda į vietą,
kas ne taip padėta.
***
Kai įsilipi į rugį,
tai labai toli matyti:
ligi žodžio, ligi duonos,
ligi stalo, lig širdies.
Vėjo pučiamas, ant kalno
kaip gyvenimas siūbuoji.
Atlekia drabni paukšteliai,
atneša dangaus rasos.
Kai diena neapsiniaukus,
tai matyt net ligi meilės:
kelia ten kažkas kaip kryžių –
žmogų. Rodos, kad aukštyn.
1978
***
Ne žemę po liepa radau,
o švintančią motiną: dangų
ji laikė ant kelių ir glostė.
Guldyk jį į savo skarelę,
į žydinčią savo skarelę,
ir meilės mazgu surišk.
Kai eis pro šalį gyvenimas,
pavargėlis gyvenimėlis,
jam ryšulėlį įduok.
Tegu jis visiems padalija,
tegu padalija po lygiai,
sujungdamas mus dangum.
1978
***
kalnai kuriais lėkiau
klanai kuriais bridau
darbai kuriuos laikiau
sparnai kuriais skridau
tegu sakau tegu
ne mano manyje
rugelis po dalgiu
ugnis akmenyje
nukritusi šalia
gyvybės valanda
žalia žalia žalia
juoda juoda juoda
1979
Gryčia
Skundies langais ir durim,
kad menkai bematai:
žiūrim, sakai, ir žiūrim,
o pasirodai retai.
Maža, sena ir taiki,
lyg iš paveikslėlių spalvotų:
nežinai, kur save laikyt,
kad atėjęs kas nepavogtų.
(Dabar eina ir eina visokių —
ir blaivių, ir girtų,
iš kalėjimų ir iš šokių,
iš vakarų, iš rytų.)
Gal jau paskutinis ruduo…
Gal paskutinįkart matom.
Girdėjau — žadat parduot.
Ar nukėlimui, ar malkom?
Jaugi šiemet langų akyse
ne prieš gerą buvo taip žalia…
Ar ne mano liūdna dvasia
geria miesto naujam kvartale?
1981
Pavasario sonetas I
Vėl žemė su mumis – prie mūsų – mums
kalneliais bėganti į grūdo šventę.
Kaip kosulys nusirita dangum
griaustinis vieną rytą švintant.
Žvaigždė prie grumsto — grūdas. Po lietaus
ištrūksta jo dvasia — gyvybė — daigas,
ir kaip visų stebuklingiausias daiktas,
į mirtį atsispyręs, ima augt.
0 šalia jo — žmogus, atsimenantis viską,
tik nesuprantantis pradžios ir pabaigos.
Pagrok, daigeli gležnas, jam pagrok,
kaip, niekieno neraginamas, vyksta
gyvenimas, kaip dygsta, žydi, vysta
prie niekad nesibaigiančios vagos.
1981
Pavasario sonetas II
Žaluma nedrąsi dar —
įsidrąsins ryt poryt.
Gelsvą purienų sidrą,
sustojęs, akim geri.
Pasveikina, ant, kiekvieną,
kleketuodami, du gandrai.
Kažką — lyg spygliuotą vielą
išlupt iš savęs bandai.
Įsiūbuoji save kaip varpą,
pagraužtą žiemos rūdžių.
Klausaus — atrodo, girdžiu
džiaugsmą, viltį, vargą:
tai žodžiai atšilę varva
iš pačių paširdžių.
1981
Mirtis kaime
Burna neiškalbėta.
Neišžiūrėtos akys.
Rudens naktis ant kojų,
išeinančių kitur.
Tamsoj pravirksta duona.
Ji čia visus pažįsta.
Tai jau dalinas žmogų
geri blogi darbai.
Vidurnaktį pašoka
iš pelenų ugnelė
ir krūpčioja kaip siela,
išgąsdinta tamsos.
1980
Rudens rožė
Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo —
ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.
1981
Paskutiniai stebuklai
Kada paskutini kartą
žydėjo rugiai manyje
ir putpelė šaukė,
rugiapjūtei artėjant?
Kada paskutinį kartą
manyje verkė vaikas
ir kaip ašaros per akis
bėgo laukai?
Kada paskutinį kartą
žemė rankose mano
duona pavirto
ir stalas dainavo —
lyg pasaulio centre būt stovėjęs?
Tai buvo jau paskutiniai
mano stebuklai,
kurių dar iš tėvo
buvau išmokęs.
1983
Išvada
Čia nieko mūsų nėra,
o viskas — mūsų vardu.
Bespalvė laiko skara
kaip kaukė ant mūs veidų.
Nuplėši — ir tik tamsa
lyg didelis grumstas užkris.
Neklauskit: kieno tiesa?
Ir nespėliokit: kuris?
Tamsa atsakytų: visų.
Tyla sušnibždėtų: visi.
O tavo nedrąsų: esu
patvirtintų mano: esi.
1982
Meilės sonetas
Žvaigždžių upe vis leidžiamės žemyn.
Ir mūsų kūnas pirmas tai supranta —
užtat jis taip kabinasi į krantą:
dar – vieną pėdą žemėje įmint,
dar – sutalpint save į vieną žodį
ir persižegnot juo — kaip kryželiu.
Lyg paskutiniam kąsniui prasižioti
tam žodžiui nesibaigiančiam: myliu.
Ak, ar ne jis apšviečia mano lemtį
ir visa, ką iš jos kasdien imu?
Tarytum tėvas budi prie namų,
kad spėtų prie kiekvieno pasilenkti
ir perkelti per žmogiškumo slenkstį
mūs kūną, sergantį laikinumu.
1981
Pasigailėjimo arba vėlinių sonetas
Pasigailėjimo rudens laukams,
seniems žmonėms ir einantiems per lietų.
Pasigailėjimo vaikams. Bet kam
ant atsisveikinimo lieptų.
Ir pasmerktiems, ir apverktiems,
išėjusiems be sugrįžimo —
pasigailėjimo visiems! — ir tiems,
kurių net motinos neatpažino.
Pasigailėjimo langų šviesa —
visų šviesa. Visų ranka ją laiko:
ir moteries, ir vyro, ir to vaiko,
neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa-
ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,
kuri gyvybę su mirtim sutaiko.
1981
Žodžio sonetas
Daina nepasiremsi kaip lazda.
Eilėraščiu pasaulio nesutversi.
Bet mūsų žodžiai dega kai kada,
įsiliepsnoja kai kada jie, tarsi
graudus ugniakuras prie ešafoto,
kad, ir myriopi pasmerktas, kažkas
sušildytų sugrubusias rankas
ir budeliui tamsoj nusišypsotų,
kad nevilty parkritusiu žmogaus
bent jau eilėraštis pasigailėtų,
kad žodis tartum sparnas suplazdėtų,
kad virš galvos lyg varpas imtų gaust,
lydėdamas mus vieškeliu dulkėtu
kaip angelas: nuo žemės lig dangaus.
1981
***
Turėtum jaust, kad liečiamas esi
čiulbėjimo įvairiabalsių rankų,
žydėjimo įvairiaspalvių pirštų,
žaliavimo, siūbavimo, augimo
ir viso to, kas net neturi vardo.
Turėtum jaust, kad liečiamas esi.
Turėtum jaust, kad mylimas esi,
žmogau, pasaulio augale ir paukšti,
kad mylimas esi vandens ir oro,
dienos ir vakaro, nakties ir ryto,
visų viršūnių savo ir bedugnių.
Turėtum jaust, kad mylimas esi.
Turėtumei žinot labai nedaug.
Žinot turėtumei, kas tavo oda,
o kas tik rūbas tavo. Kad pasaulis
mylėdamas paliestų tavo esmę,
kad, jo šviesos apakintas, nustebtum
matau!
1982
Amžiaus pabaiga II
Spygliuota viela vainikuota,
išraižyta apkasais,
atlekia žemė, atlekia
su mumis, su visais.
Surūdijus visatos rožė,
dangaus atvira žaizda,
širdį ir gerklę plėšianti
tautų priešmirtinė rauda.
Krūpčioja, dreba, virpa
tas lašas ties bedugne…
Kaip kumštį iškeliam žmogų,
šaukiantį: ne!
Tiek amžių, o Dieve, šaukta
dangui, žemei ir sau!
Gyvenimas — ne gyvenimas: kalnas
šauksmo baisaus.
Kančios ir smurto Pompėja
po osvencimų pelenais.
Tamsėja, žmogau, tamsėja,
kur tu gyvenai.
Kur siautėjo tavo pyktis,
melas, baimė, jėga.
Išlikti, šnibždi, išlikti:
nejau — pabaiga?
Žaliuoja, o gal jau merdi,
palinkęs ties bedugne,
didysis Gyvybės medis?
Sakykit, kad ne.
1981-1983
***
-nedalyvaut jėgos pasauly,
jo prievartos ir melo šūviuos,
visų jo sąmokslų tamsybėj… –
Bet kraujas, kuriame esu?
Bet šauksmas, aimana, dejonė?
Bet ištiesta ranka – pakelti,
paglostyt, palaikyti — o,
esu joje! Čia dalyvauju.
— tikrai, aš vis dar pasirodau
naujagimio klyksme. Jei reikia,
nesudėtingu ir spalvotu
galiu pabūti jo žaisluos.
Norėčiau suskambėti žody,
kuriuo jis pavadins pasaulj,
šviesoj, kurią jisai ištars,
mielai sutikčiau dalyvauti.
– ir tavo žaizdoje, man rodos,
pajėgčiau būti. Tavo knygoj
galėčiau skaitomas sušnekti,
tarp lūpų tavo atsiklaupt… –
Tiktai išleisk mane iš kulkos,
iš kardo ašmenų, iš kumščio,
neversk budėt prie neteisybės,
jos pūvančias akis valyt.
1962
Hamletas: liga
Jau baigės vasara. Jurgino žiedas
iš lauko vis priglusdavo prie lango:
giedojimas! Bet kosulio ranka
nulauždavo jo čiulbesį spalvotą.
Paskui sutemdavo. Ir ant krūtinės
sunkias rankas uždėdavo naktis.
Eilėraščiai nėra nepavojingi,
galvodavo jis atsibudęs. Žodžiai,
brangusis Rozenkrancai, žodžiai, žodžiai…
Sakykite verčiau, jog tai liga.
Pasaulio kosulys. Atsikrenkštimas
sukepusiu krauju arba tiesa.
Dabar jau taip: lyg būtų paskutinis
kiekvienas žodis, Klaudijau… kiekvienas!
Ar du melai — daugiau už vieną tiesą?
Ar du melai — mažiau nei trys melai?
Pašaukite mane, kai jau žinosit
atsakymą. Tuo tarpu aš sergu.
Ir jis žiūrėjo, kaip iš lėto švito
rytinis langas, pro kurį kas naktį
praeidavo jo tėvo šmėkla. Bandė
užkalbint ją, tačiau kiekvieną sykį
jį kosulys parblokšdavo. Suprato,
kad jo liga nėra nepavojinga.
1981
***
Likime, angele kuprotas
su vakaro gėle sparnuos:
matai mane: kaip gyvas fortas
nuo negyvenimo ginuos
tuo, kas yra: šviesa ir vėju,
mintim, veiksmu, spalva, garsu
žinau, kad aš tik tiek esu,
kiek pamatyt, paliest suspėju.
Ak, neviltie! — ir tu mane
patvirtini — ugnie juodoji,
galinga savo krūtine
tuštybės spindesį užstoji,
paliudydama savimi
dar vieną paslaptingą šalį,
kurią žmogus pasiekti gali
tiktai drauge su mirtimi.
1983
***
Sudie, sudie – aš jau kalbu ne tau.
Kieno ranka atgręžtų tavo veidą
į mėnesienos gedulingą šviesą,
kur plyti mūsų šešėliuota žemė,
kur aklą žvaigždę patekant matau.
Sudie, sudie — aš jau kalbu ne tau.
Tenai, aukštai, kur jau nėra kaltų,
kur skleidžiasi galaktika kaip žiedas —
ką reiškia mūsų žodžiai, mintys, gestai,
kas renka mūsų ašaras ir juoką,
kas ištaria „sudie” — gal aš, gal tu —
tenai, aukštai, kur jau nėra kaltų.
Deja, sudie! Sudie, nes gyvenai.
Auksiniai pelenai nuo mūsų sielų
į dangų byra — kuo dabar pridengsim
nuogybę savo? Laidoja mus kūnas.
Tušti tie maldai sudėti delnai.
Deja, sudie… Sudie, nes gyvenai.
1982
***
Ar girdit spindulį einant:
benamis, ieško širdies,
kad perverti ją galėtų.
Ir kalba, keistuolis, kalba:
gyventi šita kryptimi,
gyvenimo augalą supant,
galvojant: meilė — kaip dievas
turėtų į žmogų išaugti,
išaugti į žmogų.
Ak, mano lakstančios rankos,
ieškančios akys: palaiko
ilgiau ar trumpiau, palieka.
Nesyk pasiimti bandžiau
žaizdą ir šypseną tavo.
Sakiau, kad nešiojuos lig šiol
tavo žvilgsnį, prisilietimą.
Bet vėjyje mano namai,
namai mano vėjy.
Grąžinti žodžius į save
ir mokyt šviesos juos – ne šitos,
o tos, kur iš meilės. Sesuo,
uždenk man akis.
Jau matau:
esu tik žodžio šešėlis,
spindulio temstantis kelias,
laimingas regėjęs, lietęs
pasaulio veidą ir tavo,
pasaulio ir tavo.
1983
Lopšinė gimtinei ir motinai
Laukai gražiai sugulę,
miškai žaliai sužėlę,
baltoji mano gulbe,
juodų arimų gėle!
Kiek rovė – neišrovė.
Kiek skynė – nenuskynė.
Todėl, kad tu — šventovė.
Todėl, kad tu — tėvynė.
Vienų namie mylėta,
kitų svetur vadinta —
mamos skara gėlėta,
muziejuj pakabinta.
Atrodo, kad lig šiolei
per lietų, vėją, sniegą
visi mes, tartum broliai,
po ta skara užmiegam.
Užmik ir tu, motule,
juodų arimų gėle!
Vaikai gražiai sugulę.
Rugiai žaliai sužėlę.
1981
Mes
Tai ir yra mes.
Čia mes atrasti.
Žemė čia su mumis
vis kyla ir kyla į kalną.
Ant kalno rugiai-
apsikabinam ir laikomės.
Atrodo, kad jau iš krūtinių
čia pateka saulė.
Ar paukščių lizdai,
ar žmonių namai
tenai, kur ant slenksčio
sėdi sena kalba?
Atbėga mūsų vaikai,
sukrinta jai į prijuostę
ir žiūri į kruvinas lūpas,
garsiai tariančias: mes.
1980
***
giliai
taip giliai
kad net negali
išimt ir parodyt
toli
taip toli
kad net negali
prisišaukti
vienas
su Nemuno kilpa ant kaklo
išlups
iš po kojų kalnelį
vaidensies
su Nemuno kilpa ant kaklo
su žodžiais
ir niekiu kitur
tiktai čia
1983
***
Šventai taip žydėjo šermukšnis.
Žiūrėjau į jį ir verkiau.
Lyg būčiau atėjęs numirti,
sutaikytas ir susitaikęs.
Arba sekmadienio rytą
įbėgęs į švarią seklyčią,
kur dūzgė senolės dvasia,
įskridus pro atdarą langą.
Vaikeli, kol pereisi žiedą,
gyvenimas ir pasibaigs.
Amžiaus pabaiga v
Apkabink mane, kad būčiau gyvas,
lūpomis išnešk iš tos tamsos,
kur dvasia, netekusi drąsos,
suka pustuštes vienatvės girnas,
atsiskyrusi ir atskirta.
Nepažinęs, bet ir nepažintas,
pačiame gamtos viduryje —
mąstymas: vienintelis žibintas,
vis dažniau užgęstantis, deja,
beprotybių skersvėjuos — o, amžiau!
Būsena, kai pats save ryji.
Kai bejėgiškai rankas nuleidi,
pamėginęs apkabinti jį –
šitą savo amžių daugiaveidį:
staugiantį Apokalipsės žvėrį.
O, kaip auga vėliavos — ir kaip
jų šešėlyje žmogus mažėja!
Dirvonuoja apleisti laukai:
širdys, neapykantos prižėlę,
protai, baimės paukščių nutupėti.
Vakarėjantis dienų medus.
Gal net praregėjimas vėlyvas.
Laimė, jeigu spėjai atsidust:
apkabink mane, kad būčiau gyvas,
lūpomis išnešk iš tos tamsos.
1984
dvi bendratys
1. tylėti
kalba
yra tylėjimas
tylėjimas yra kalba
kuria kalba nenoras
pasakyti
netiesą
tylėti
tačiau taip
kad sudrebėtų
žodžiu nepasiekiamas
melas
2. kalbėti
garsiai kalbėt o girios
noriu į medžio kamieną
balsą kaip metinę rievę
ošia ir eina per kaulus
paukščiai atsineša tylą
lesa iš mano kurtumo
tuščias gyvenimo bokštas
varpas ištirpęs varva
gyvybė mano sekundė
vertas ar ne kalbėti
neviltį tamsą kraują
šaknį maitinančią širdį
štai jis vidurnakčio riksmas
lūžtantis medis o niekas
be galo tik niekas o gal
1984
Giedantis strazdas
nežinodamas tartum žinodamas
savo virpantį kūną kaip stygą
įsitempusią savo gyvybę
plunksnų žvilgesį pavasarinį
gerklės ir visatos vienovę
nežinodamas tartum žinodamas
užsiverčia giesmę kaip akmenį
snape nenuryjamas grūdas
neužgesinama žarija
bet žemės žalia amžinybė
didesnė leidžiantis saulei
nesutalpinama akyje
tad giesmę pražydusį peilį
į pasaulio krūtinę suvaro
nežinodamas tartum žinodamas
1986
***
Po vasaros atvėstančia kakta.
Sekmadienio tyla, šventoji saulė.
Šešėliai, atrajojantys galvijai.
Buvau čia amžinas. Bet jau niūrus,
negeras paukščio klyksmas. Vakarėjant
tylus ir baltas brolis pasitinka.
Sulyginama duona su krauju.
Vis ta pati žvaigždė — tarytum tėvas
Į dangų eitų vakare su lempa.
Grėsmingai šniokščia ištuštėjęs sodas.
Pažįstama, bet nenugalima,
užlieja širdį baimė — o, bedugnė!
Vidurnaktį karščiuojančioms akims
šviesos rate vaikystė pasirodo
ir siekia apkabint pasaulio žvėrį.
1986
Baltų žemė
I
Teisinga yra tavo sena šviesa.
Baltas balandis virš degančio miško
yra tavo meilė,
ir graži prie namų plevėsuojanti
amžino rūpesčio pieva.
O, rūdynų gėlele, geležinis vanduo,
gyvenimo geluonie, gimtoji:
kad tik neužmiršus,
kaip juokiasi kūdikis,
kaip virsta verksmu kalba.
II
Virš girių nušvinta
balti dienos marškiniai
ir laukų darbuose,
saulės atrastas, žydi
baltų žemės aštrus likimas.
Nekaltas yra gyvenimas mūsų,
į Baltiją tekančios mūsų akys.
Tik vieno maldaujam:
kad kūno namai
su dvasios namais sutaptų.
III
Šventumas iš žemės.
Iš galvojimo apie ją.
Įvairiaspalviai istorijos paukščiai
drasko viens kito lizdus.
Ak, šešėliai
didžiųjų upių pakrantėse, ak!
Kartais per sapną mes kalbam
jau nesuprantamais žodžiais.
Lyg dėliotumėm seno sudužusio indo šukes.
Jau nežinom jo formos.
Bet kalbam, nes bijom nutilti.
1985
Paskutinis prūsų poetas
Jis dar turėjo žodžių,
bet laužas jau buvo užgesęs.
Jo šuo
tupėjo šalia ir kaukė.
Tad ėmė žodžius iš savęs
ir į staugiančią ryklę juos mėtė.
Šuo kaukė jo žodžiais.
Žmogus gėrė iš Priegliaus,
gesindamas degančią gerklę,
galvodamas:
tai gal amžinos yra upės?
Atsiminė brastą.
Įbrido,
ir šaukė iš vidurio Priegliaus
Į abi jo puses:
tou ni tur
kittans deiwans turryetwey!
Lietuva apsimetė mieganti —
ji nežinojo,
ką atsakyti turėtų.
Ir lig šiolei nežino.
1985
***
Palinkusį, gęstantį medį mąstau.
Gyvybė jame susigniaužus į kumštį,
nes tai, kas artėja, yra mūsų priešas.
Jo veidą matau tamsiame vandeny:
tylos toluma, virpesys iš gilybių,
nukritusi paukščio ar angelo plunksna,
aiman! — kruvina. Ir šiurpu be žmogaus
sėdėt prie vandens. Lyg iš kito pasaulio
garsai ir saulėlydis. Gęstantį medį
paglosto širdis. Ak, palinkusį medį.
Nevėlu, mano meile, niekada nevėlu
ištiesti rankas. Neapykantos sodai
apmėtys tave sukirmijusiais vaisiais,
kai liūdintį laiminsi, įpūsdama
gyvybės kaktoj amžinybės leliją.
1986
Namie I
Gęsta namai.
Tėve, gęsta namai.
Skraido virš jų,
kaip išgąsdintas paukštis,
tavo išblukus kepurė.
Neskaudėjo,
kai langą išdūrė.
Tik gyvenimas ištekėjo —
medus pro avilio landą.
Ir siela suspigo
atminties tekėlo
negailestingai galandama.
Surūdijusią skląstį išlupo.
Su krauju.
Svirtis maldingai lankstės,
kai iš Saldžiausios Jėzaus širdies
ištrauktu kalaviju
kapojom prakurams slenkstį.
Gęsta, tėve, namai.
O tokie amžini,
kad užmiršom,
kas pirmą ugnį įkūrė…
Tavo veidas — giliai šuliny.
Aukštai danguje – kepurė.
1986
Namie II
Tas laukas jau ne mano.
Ne mano jau tas laukas.
Juo tiktai kankinu save.
Saldu, kai, širdie, ten bėgi
nepažįstama, o pažįstanti
sesuo, — parugy užmiegi.
Sapnuoji spygliuotą vielą,
vis gaudančią tavo rankas.
Nubundi, atsargiai paliesta:
a, tai kūnas,
nebylys tavo brolis,
jau grįžo.
1985
Vakarienė
Atviri laukai, ir jau tylu.
Žiemkentys ten keliasi ir griūna.
Rankos glamonėja prie stalų
vasaros auksinį kūną.
Viešpatie, gyvenime, rugy-
koks dienos trumpumas! Vėjo gūsis.
Lango tamsoje save regi
pasilenkusį prie žvakės: tuoj užpusi.
1986
***
Baltoji lelija, namų dvasia pražilus!
Ant amžių surišai rankas rugių grįžte
ir griūvančion senos genties tvoron įtvėrei.
Kaskart tu vis sunkiau pasiremi į ją,
visa praeitimi užsiguli ant mūsų,
po saule pilkus laiko pelenus išpylus.
Klausais, kaip graužia krantą praradimo upė.
Štai žiūrim į tave suskilusiom akim
ir perplėšta gentystės staltiese mėginam
uždengt į žemę grimztantį gyvybės stalą.
Sunkieji lietūs rudenio. Ak, žilagalve,
tik nepaleiski mūsų rankų, atitrink jas,
užgėlusias. Pamokyk amžių tamsoje
užčiuopt ir užsitraukusią, ir gyvą žaizdą,
prie savo kryžiaus mus gyvenimui prikalk.
1986
Paminklas Tėvui (Velykos)
Tos kalvos švietė kaip bažnyčios
sekmadienių spalvom švariom,
kai tėvas eidavo basnirčias
atšilusiom jų keterom.
Pasiraitojęs milo kelnes,
jis amžinai ten atsiklaups
ir melsis tam, kurs tyliai kelias
iš grūdo darbo atkaklaus.
1985
***
Tegul tas paukštis vis dar gieda man.
Dabar jis graudžiai glaudžiasi prie žemės,
užklodamas ją šiurpstančiais sparnais.
Saulėlydžiu pasruvusios jo akys
atsimena saulėtekio viršūnę,
giesmė jo virpa, glostoma nakties.
Krūtinėj tyliai šylasi gimtinės
dar gyvas trupinys: saldžioji duona,
kraujuojanti po peilio ašmenim
ant nepasotinamo amžių stalo:
giedokim, paukšti, vis priklaupdami
prie ašaros ugniavietės, prie džiaugsmo
apleisto kapo. Šviečia tamsoje
nekaltas kraujo lašas – žiburėlis,
ak, nepasiekiamam tiesos lange.
1985
***
Paklupdytas prie žydinčių vasaros kojų.
Atleidimo, be žodžių meldžiu, atleidimo —
ir mušuos į krūtinę rugių kalneliu.
O žemelės kvepėjimas — viešpatie mano!
Kraujo rankomis glostau laukinę aguoną:
už gyvus ir mirusius, gyvus ir mirusius.
Virš pasaulio atsiveria ašaros langas:
ak, tylioji žvaigždė, ak, teisioji sesuo,
ak, erškėtrožės žiedas ant pavargėlių duonos,
Dievo pėdsakas per vakarėjančią širdį.
Čia pasėti rankas, kad jos glostytų žemę,
kad laikytų ją mums, kol delnuos atsivers
meilės stigmos negęstančios. Rūpesčio medis
seka lyg šuo iš paskos: ant sausų jo šakų
tartum paukščiai per naktį numirėliai gieda.
1987
***
Tiesioginė, laisva žmonių kalba.
Stipriau suveržk tą mazgą, kurs mus riša,
laikyk jį kalbančios burnos šviesoj,
liepsnojančiam lizde. Tikrovės kalnas
užgriūna kaip naktis nebylią dvasią,
pasaulio melas iškreipia jos veidą.
Girdi, kaip skauda vakaro dangus
ir kaip isteriškai kvatojas žemė?
Kalbėk, nes jau baisu: man reikia brolio,
kuris kalbėdamas tiesus stovėtų
ir žodį glostytų, kad būtų šventa –
lyg pievoje — tarp raidžių ir garsų —
per knygos pakylėjimą — kai gieda
ieškodama sau lizdo tarp mūs lūpų
tiesioginė, laisva žmonių kalba.
1986
***
Kur, gyvenime, bėgi — žvėrie,
juoko upėmis, verksmo krantais:
atrajoji, ryji, kramtai,
aimanuoji, tyli, giries.
Kaip, gyvenime, klausiu, kaip?
Kam, gyvenime, klausiu, kam?
Kas dainuoja stiebely menkam,
kurį tu tarp dantų laikai?
Pokaris
Lakstė po kaimus
ginkluoti būriai,
Dievo galvos reikalaudami
žemėje ir danguje.
Laisvę įsiuvom į škaplierius.
Ką turėjom — ant stalo padėjom.
Bet vis tiek žmogų nuvežė
ir paguldė miestelio aikštėj.
Paskui sušaudė leliją
Dievo motinos rankoj.
Prie jos kojų pastatėm gilzę
ir pamerkėm rugiagėlę.
Iš avinėlio gerklės
liejosi broliškas kraujas.
Už miško lėtai, iškilmingai
nusileido Dievo galva.
Ilgai neprašvito
išbuožintų žodžių naktis.
Prie šulinio angelas skalbė
sukruvintus savo sparnus.
Lig mirties įklimpau, lig mirties tame moly.
Amžinai paskendau, amžinai toje kalboje.
Pirmoji, bet jau paskutinė ta meilė pirmoji:
Lietuva (aguona šimtaakė) — ak, mano sapnas po ja:
iškirstos obelys, iškirstos, rodos, aplanko.
Verpia, sapnuoju, keista, — jos verpia motinos rateliu.
Lauke, rodos, aš, lauke prisiplojęs prie lango.
Beldžiu į stiklą, beldžiu — ir prisibelst negaliu.
Sakysite: sapnas tatai. Atsakysiu — tikrovė:
prie išdaužto lango, prie išdaužto — šitiek veidų…
Sukrovė gyvenimas žiedą man, keistą žiedą sukrovė.
Prabudęs, nuskinu jį ir džiūti į knygą dedu.
Kai džiaugsmo diena su liūdesio vakaru šoka:
juodas, purvinas vėjas ieško mano gerklės,
ir tai, kas dainavo many, dusdamas tilsta.
Ir tolsta, ir tolsta. Vakarėjant} skliautą
perkirto paukštis. Sunkus debesynas
užgriuvo ant kalno. Jau lyja ten, lyja.
Duok žiburį sielai, žvaigždelę akims,
duok stalą alkūnėms ir pakurą ugniai:
kad meilė išteisintų žmogų. Tik meilė:
ji dangų atsimena, ten jos tėvynė.
Už lango siūbuoja visatos gėlė:
raudonas, nugairintas vakaras. Žodžiai!
Jie dar groja manim. Atšilę, dar groja.
Ir ką tu girdi, ir ko jau negirdi —
yra apie meilę.
***
Virš musų gyvas žvaigždynas —
lietuvių kalbos žodynas.
Žiburys per pasaulio priemenę.
Skalsink, Dieve! — prieš vakarienę.
Ak, tu, rūpesti, ak, tu, varge —
tiek vaikų! Ar visi pavalgę?
***
Amžius, sudraskytas į dalis.
Dalys, tariamai draugėn suaugę.
Gerklėje skausmingas graudulys –
kraujo mazgas — užveržia ir smaugia.
Bet už ką, gyvenime, už ką
šitą išmėginimą mums skyrei—
Vėlek pokši sunkūs pykčio kirviai:
nukirsta atleidžianti ranka.
***
Dangau, tavo tylą – žvaigždėtą tavo drobulę –
karališką juokdario mantiją – vos velku.
Ak, nendrę, ak, mąstančią, lanksto vėjai užgulę,
amžinybės vėjai akli iš tavo, dangau, akių.
Leisk man kalbėt, kad nesu nei prakeiktas, nei šventas.
Kalbėti šaknim, viršūnę kelti dangun:
ar kaltas gyvenimas, kad nori būt išgyventas,
kad nendrė atsitiesia ir pasivadina žmogum?
LDK
1990 m. liepos 15-oji
Pašaukite Vytautą
nuo marių Juodųjų:
teapgręžia žirgą,
tegrįžta — į dvasią.
Prie gęstančio laužo
snaudžia mano senolis.
Laikas — kaip alkanas šuo
graužia jo kalaviją.
Pašaukite Vytautą —
ką jis ten veikia?
Praneškit: sudygo rugiai,
o raštas nedygsta.
Ant lokenų tvarsosi
paleistuvė istorija.
Jos išdžiūvusią krūtį
gaudo tautos ir gentys.
Pašaukite Vytautą:
mūs kraujas nenori
tekėt paskui jį
lig marių Juodųjų.
***
Gyvenime, kuo tu, pilkasis, vardu?
Kur vedasi mus tavo takas gėlėtas?
Tikriausiai aš įveiktas jau, nugalėtas
bet, atleisk, dar krebždu.
***
iškalbėtas
išsemtas jau
galima būtų
užversti akmenimis
žvaigždėtas dangau
tavo tyla
peraugo visą
mano kalbą
kaip kriauklę
pridedu ją prie ausies
tolimas nesuprantamas
ošimas
***
Pieva, motinos pilnoji! Pasimelsk
už paukščius danguj ir žemėje, už jų lizdus.
Pažiūrėk, kokie išvarginti laukai ir mes —
už laukus ir mus ant lauko atsidusk:
kad nedideli užaugom, kad maži,
žolę ištrypėm, kai lakstėm šen ir ten.
Žeme, motinos pilnoji! Ak, pražysk,
būk sekmadieniu ir santaikos švente.
Tavo žiedą baltą galvą vis regiu,
meilės skarą be pradžios be pabaigos.
Kiek čia mūsų prie ugnies ir prie rugių:
nuramink, sutaikink mus, atleisk, paguosk!
***
Iškeliu bažnyčią savyje,
įeinu ir uždarau duris.
Ir, deja, gyvenimui, deja —
tik dvasia ir menkas žiburys,
tiktai aidas tolstantis,
kuris vis dar šaukia ją.
***
Liūdinčio ir liudijančio rankos tuščios,
tuščios rankos matančio ir mąstančio:
nelaimingas nelaimingas vargšas turčius
prie brolybės aukso gęstančio.
Jau nebėr jėgų ką nors pasmerkti,
atsakyt pykčiu į pykt j.
Užsimerkti, užsimerkti, užsimerkti:
turgus didelis — nėra ką pirkti.
***
tyloje įsitempęs
klausydamas ir girdėdamas tyloje
ar aš tau skauda
ar aš tau sunku
toks mažas bet ligi dangaus
tavo klausimas lig širdies
atsineši ir atriši jį
lyg elgeta tuščią terbą
trupiniai trupiniai
žodžiai žodžiai
ar aš tau skauda
ar aš tau sunku
nepakeliančio
pasigailėk
Epigrama
Yra išmanių: nors neturi, bet šviečia,
save tartum pinigą vis valo, vis šveičia
ir paleidžia spindėti į turgaus rankas —
kaip sakė Maironis: ne vienas kai kas.
Ant prekystalio žiba, ir kursas gan aukštas.
Na ką gi, galvoji, jeigu auksas — tai auksas…
Nemėginsi dantim, nepasiūlysi keist.
———————————-
Rodos, buvo stambus – o pabiro smulkiais.
Laiškas
parašysiu kaip niekad nebūna
tik iš krintančių lapų suprasi
jog tai buvo žemėj
skaitysi
ir galbūt tarp eilučių regėsi
sunkiai einančias mano akis
parašysiu kaip būna kai nieko
iš alsavimo gal ir pažinsi
jog tai aš
kai skaitysi
apkabink jį – tai viskas
ką turiu
Antikinė baladė
Pirmajam Sąjūdžiui
Tolyn j žemės vakarą, gilyn į žodžio duobę.
Išausk, tėvyne, juodą juodą drobę.
Teiškelia Tezėjas juodą burę:
taip grįžta nugalėję arba žuvę.
Į atkovotą, išvaduotą krantą
nereikalingi argonautai krenta
akmenimis. Jų žydras laivas tolsta.
O rūmuose kažkas pasiūlo tostą,
pakeldamas raudono vyno taurę
už tuos, kur nugalėjo Minotaurą.
Tačiau svečiai, nematę Labirinto,
tuos akmenis atgal į jūrą rito,
dainuodami. Vynuogienojuos radę,
nutraukė meilės siūlą — Ariadnę.
Ji spėjo dar ištarti: tai Tezėjas.
į Kretos pusę pūtė lengvas vėjas.
Juodoji burė horizonte balo.
Svečiai dėl vietų grūmėsi prie stalo.
O septyni laimingi jaunikaičiai,
išgelbėti, paleistuvavo skaisčiai,
ant kranto pasitiesę baltą burę:
jie nekalti, Labirinte nebuvę.
***
Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta.
Pažvelk į gamtos besikeičiantį mostą,
į pritilusį paukštį, į augalo rimtį,
į viską, ką galima skint arba rinkti:
o, vargšas pasauli, o blunkančios spalvos —
kaip dygo, kaip kilo, žydėjo, sūpavos!
Kaip žaidė gyvybė, kaip nokdama brendo,
ieškodama ryšio — visuotinio, bendro!
Ir kaip ji apstulbo pajutus, supratus,
kad buvo tiktai įviliota į spąstus — _
į formą, kuri kas akimirką trupa,
į vasarą (varge!) begėdiškai trumpą.
O, vystantys, gęstantys broliai! Tai kerštas
už mūsų žydėjimo valandas karštas,
už beprotišką mūs nužengimą į žemę:
nužengę — vadinasi, ir nusižengę.
Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta.
***
—gėlą kaip gėlę nuskyniau ji tvoskė tamsa ir
drungnu vasaros karščių dumblu
—ji vyto tarytum dainavo bet jau savo balsu
tik savo nors pritarė jai kažkas
manyje nenutildamas keistas paukštis
kurs krinta jau kildamas toks beakis
jis neskiria žemės
jis neskiria jos nuo dangaus ir gelmės
nuo aukštybės
—beribės
jo akys nes neturi akių
sunkių koks jis pilnas sunkių mano nuojautų
saulėtekių ir saulėlydžių mano tavo
švelnumo benamio ak neliūdėk nelydėk
to kurs negrįžta
kaip girgžda pasaulis kaip gyvenimas
girgžda lyg eitų per žvirgždą iškėlę
nuskintą kaip gėlę
nenumarinamą gėlą
***
nieko nenoriu iš šito lėto
leisgyvio vakaro
bejėgiškai įsikibusio
į žvaigždėtą nakties parankę
užmigo gerklėj kalba
aš jos nežadinu
prieina kartais koks medis
prišoka nuskuręs krūmokšnis
sakytum šuo bet per didelis
tako nėra
viskas yra takas
tą žino upė
***
Užmik, apdulkėjusi pakelėje vakaro žole,
kad susapnuotum praeivių žingsnius —
ir sunkius, ir lengvus,
kad vėl suskambėtų balsai, priartėtų, užgestų nutolę,
kad lyg Dievo alsavimas pažadintų rytmečio
dvelksmas gaivus.
Sutrypta ir apskainiota žalioji žemės žvakele:
iš ko tu gyva, amžinoji, iš ko tu kas rytą kelies?
Kaip man gelia tave, kad žinotum, kaip tave gelia!
Pasistiebk, jeigu netiki, ir praeinančiam kojas paliesk.
Kad pajusčiau pasaulį: kaip indą dvasiai supilti,
kaip sparną, kuris skaudėdamas nešasi pats save,
į dangų netilpdamas, bet lengvai įgrimzdamas smiltin.
Ak, paliesk mane, žole, sulaikyk arba amžinai nusivesk.
***
senas išblukęs dangus svaiginasi žemės spalvom
iščiulpdamas kiekvieno lapelio gyvybės auksą
ak ištuštėjusios taurės amforos lūpos ir širdys
į kokią šalį dabar išsineša jus ruduo
atsiklaupti prie jūsų ir apverkti apverkti
atlekia lietaus raiteliai trypia dar gyvą gausą
vienspalvės jų purvinos vėliavos pergalę švenčia
bet liūdnos jų moterys nepastoja ir nepagimdo
apniukusiose jų akyse nematyt džiaugsmo šokio
kantrybė sėdi su manimi ji tiki ir laukia
virpteli kartais iš skausmo bet vėl susitvardo
aš tai žinau tai ir yra: mylėti
žinau kad sapnuodamas kartais šaukiuosi tavęs
prabundu tavo pirštą ant lūpų pajutęs
auksinė esi kantrybe su manim prie manęs po manęs
***
Žinoma, jis tiktai čia, kur yra. Jis neturi fantazijos,
jis vietoje eina, nesukurdamas nieko — ruduo.
Nesulaikomas, įnirtingas griovimas, nykstanti forma yra
keistas jo turinys. Atrodo: jis buvo many,
slapstėsi, apsimesdamas kuriančiu, mąstančiu arba kuo
kitu – einančiu, kylančiu, skrendančiu.
Kaltas – nepažinau.
Lietuje, žolės parklupime, rūke, lapo nusižeminime —
ieškokit, ieškokit. Nesakykit:
tai mūsų neliečia. Aklas,
kurs regi sieną tarp savęs ir to, kas yra ir kas yra,
kurs net nemėgina jos peržengt.
Šiandien staiga pasenau: vienu rudeniu, vienu
krintančiu lapu, vienu sakiniu,
vienu eilėraščiu pasenau.
Situacija
išsidėstėm tarytum mūšiui
viens prieš kitą tartum gyvenimui
lyg senoviškam šokiui
gražiai sustojom
laukiam muzikos ženklo mosto
spindulingo trimito
būgno trenksmo
kažkas vaikšto nuo vieno
prie kito
tikras esi ir vertas jei turi priešą
tartum kokį partnerį šokiui
štai ir dieviška pykčio melodija
aidus pavydo tamtamas
šokio skonis varva nuo lūpų
putos mielieji putos
Papasakoti gyvenimą
su medžiais buvo lakstyta
su žole kalbėtasi buvo
esi miegojęs po tėvo kailiniais
po motinos skara glaudęsis
teko staugti vilko gerklėje
iš bado žiemos vidurnaktį
mėnesiena ir speigas spigino
būdavo ligi ašarų
kai kas mėgsta prisiminti
žydėjimą šilto lietaus
saulė praplėšdavo debesis
prasidėdavo šokiai be dievo
su broliu buvo skraidyta
kraujo sėkloj po Lietuvą
šaudyta vieno į kitą
bet po vienu grumstu sugulta
Angelo plunksna
Nusileisk, baltoji, žiemą, nusileisk,
kad sniege ilgiau išliktumei nepastebėta.
Ieškančių pilna naktis. Visais keliais
ieškančių jau apibėgta.
Gal aušra uždegs tave ugnim staigia,
gal ir balsas bus, tau vienai taręs,
kad poeto rankos nevedžiojama sniege
parašytum: mane thekel phares.
***
Upe žemyn, mažai ką teatspindint.
Gal tik rudens žvaigždes. Ir slepiant dugną
nuo visa reginčių dangaus akių.
Jaunystės vandenys pilni skenduolių:
supuvusių svajonių, kito šlamšto.
Dar nepažįstami jauni veidai
jaunų narcizų (praskrendantis paukštis
sparnu sudrums jų atspindį).
Koks dievas
užtvenktų meilės ir kūrybos upę!
Saulėlydžio dvasia niūniuoja tyliai —
taip tyliai, jog, atrodo, vos alsuoja
sukruvintom rudens peizažo lūpom.
Nepajėgiu atplėšt akių nuo žemės
(dangus tiktai apsimeta, kad kenčia).
Bejėgiškai sukniubusi žolė —
lyg rūpesčio raukšlė per kantrų veidą.
————————
Aš veltui mėginu ją aprašyti.
Nebaigtas eilėraštis
lyg būtų iš manęs baugi nakties gaida
girdėta kažkada regėta kažkada
suskambus tamsoje karščiuojančioms akims
yra yra yra tik negali apimt
tiktai iš visko tik viliojanti grėsmė
saldumas gomury kalėdinė giesmė
mėginimas pakilt kritimas vėl ir vėl
ne lempa palubėj liūdna liūdna vėlė
baugi tamsos gaida artyn artyn artyn
atrodo kad myliu ir suprantu mirtim
bet ne gyvenimu
***
Kokia prasmė eilutėje,
kurią rašau žvaigždėtam vakare?
Kas pateka joje, kas nusileidžia,
ką atstumia jinai arba ko geidžia?
Galbūt ji tikisi, kad ištarta nulems
gyvenimą žmonėms ir gyvuliams,
bus vieškeliu, taku, lieptu ar tiltu,
stalu, aplink kurį visi sutilptų?
Ak, varge, varge! Ak, dangaus ugnie,
klajojanti! Many, bet ne namie.
O koks bejėgis, koks naivus ir menkas
žmogus virš savo žodžio pasilenkęs,
vis ieškantis prasmės eilutėje, kurią
rašau žvaigždėtam vakare.
***
Gyvenimas yra tai, kas greitai praeina.
O, paslaptingas keleivi! Ant tavo peties
sučiulbo žvaigždė. Pagalvojai: iš ten ji, iš sapno.
Sunkumas paleido tave. Galėjai žvelgti į dangų
kaip į pažįstamą veidą — be smalsumo, be baimės:
auksinis jis buvo, į vakarus parausvėjęs.
Bet kas juos atsimena, tavo sapnus, kas juos
suskaičiavo,
kas pilstė iš saujos į saują kaip spindinčias sėklas
dar nežinomo javo ir, pakėlęs prieš šviesą,
žiūrinėjo kiekvieną svarstydamas, sėt ar nesėti.
O, paslaptingas keleivi, kurs sapnuoji dabar,
atsirėmęs į akmenį — atrodo, tarsi mėgintum
jį ant nugaros užsiversti
ir neštis kaip sapną, žiūrėti į jį prisimerkus,
kaip į Tai, kas niekados nepraeina.
Dainos parafrazė
Oi, žiba žiburėlis,
kaip aukso liktorėlis:
ten stovėjo vargęs pavargęs
vienas gyvenimėlis.
Ar suvisai pavargęs,
ar suvisai sustojęs?
Ar ant lauko viešpaties margo
nieko neužgiedojęs?
Rodos, buvo sumąstęs,
rodos, buvo girdėjęs:
vieną radęs, kitą pametęs,
trečią pusiau pradėjęs.
Užsidūmojęs pilną —
užsigiedojęs tuščią,
klausinėjo vargęs išvargęs:
viešpatie, ar tai tu čia?
Aš čia
buvau kažkur ne čia
ir tai mane kankino
nežinojau
galėjau pasiklaust protingesnių
paimti laikraštį
ar įsijungti radiją
jie žinoma žinojo
tačiau o prakeikimas
jie tiktai didino
tą mano nežinojimą
ne čia tai kur
rytais atsibundu ne čia
labai aukštai
arba labai žemai
nors rodos žemėje
pro langą pažiūriu
matau ne gatvę
takelį iš kažkur
dar jauną moterį
ateinančią tačiau
praeinančią pro šalį
mama!
aš čia
Nėra
pašaukė
nuėjo
išgirdo nereikia
grįžo
nerado tos vietos
iš kurios išėjo
ten jau buvo kitas
tiek to sako būk
kas nors visados turi būti
pasiieškosiu kur nėra
bet kad nėra
kur nėra
Artimas (Tautietis)
negirdėtas nematytas
atsistoja šalia ir vaiposi
vožti jam į dantis
pasemiu žiupsnelį žemės
lietuviškos aha tos vienintelės
įpilu pražiodinęs
pakramto pamąsto išspjauna
mėšlas sako
atleisk sakau
kai aš kramčiau
buvo lyg ne
Atsakymas
šįryt
už lango
sunerimę ir išsigandę
saulei tekant
virpa
nugeltę
lėtai skausmingai
lyg šaukdamiesi pagalbos
krinta
matau kaip krinta
matau
kaip
bet viešpatie
kurs krenti nuo medžių
kurs skrendi
gervių virtinės priešaky
kur tu išsivedi
lapus ir paukščius
nesitikėjau kad atsakys
bet jis
gervių šauksmu
lapų virpėjimu
mano liūdesiu
atsiliepė
nigo
Snigo, ir buvo gera
skaityti eilėraštį,
galvą pakėlus nuo knygos
pažvelgti pro langą
ir pagalvoti sninga
eilėraštis buvo kaip sniegas
vakaras jo baltume kaupėsi
į vienišą eilėraštį
vienišas krito sniegas
kaip eilėraštis
kaip kūdikio verksmas
vienišas
tirpo kažkam ant veido
ritos ant lūpų – lyg iš tikrųjų
ašara būtų
Teisybė
ateis
būtinai ateis
jau ateina
pastačiau krėslą
atsisėsti
jau ateina
nedrąsiai maža mergaitė
užkėliau į krėslą
nesiekia kojom žemės
kokia čia teisybė
jei nesiekia kojom žemės
gal tamsta galėtum
pabūt atrama jos kojom
gal tamsta
nesuprantu
atsiknisk
Augalėlis
nežinau net jo vardo
o jis pasirodo žydi
nedidelis kuklus
originalus savarankiškas
atsiklaupiu
apžiūrinėju
rodos niekam nekliudo
bet kodėl žydi
taigi kodėl žydi
lyg negalėtų
būtent lyg negalėtų kitaip
nors gal ir nieko
nedidelis kuklus
originalus savarankiškas
lyg sau
lyg ne sau
ir niekas neturi
jo daugiau
nei jis pats
Epigrama sau
Dairosi dievas nuo kalno — kažko
jam mano gyvenime trūksta:
ieškok, reikalauja, ieškok!
Nejaugi bus veltui triūsta?
Nejaugi nerasiu kažko svarbaus,
sunkaus nežemišku svoriu.
Na ką gi, – sakysiu jam, – viešpatie, bausk:
gyvenau. Ir dar noriu.
Poezija?
šiaip ar taip:
ji vis tiek įsikirtusi
į tikrovę
nors ir nežino
kas yra ji pati
ir kas ta tikrovė
2007
***
vakarinė šviesa atminties
medžio viršūnėj užkibus
laikykis gyvybe laikykis
diena nesibaigė dar
atmintis gyvenimą aria
vaga po vagos
vaga po vagos
kažkas turėtų eiti
turėtų kažkas iš paskos
sušukti:
laikykis gyvybe laikykis
2005
***
kiek sykių aš jau miriau
nežinodamas nesuprasdamas
gal tik jausdamas
kad nuo manęs kažkas pasitraukia
kad aš nuo kažko nutolstu
bet vis dar pasiseka
atidėti didžiąją mirtį
kaip įsisenėjusios skolos grąžinimą
palūkanas apmoku
ligom nelaimėm nesėkmėm
skausmu
turbūt ir meile
2005
***
išgelbėjau
ačiū dievui šį tą išgelbėjau
bent jau nedidelę dalį
nerodau jos niekam
kad neatimtų bijau
kad nenusavintų neprivatizuotų
kad kaip kitaip nepražūtų
išgelbėtas (turbūt) pats didžiausias
mano mažumas
2003
***
prašau, kad netrukdytų man tylėti
žolė ir skruzdėlė, taip pat žuvis,
prašau visus, kurie neturi balso,
visus, kurių aš negirdžiu-prašau-,
neverskite mane ką nors ištarti—
turiu aš savo rūpestį—po jo našta
švintu ir temstu – pervertas pasaulio
regiu arba girdžiu, mąstau arba geidžiu.
Ir tai yra sunkiau negu kalbėti.
2007
***
Ko jūs taip garsiai kalbate, gyvieji?
Ko jūs taip šaukiat?
Mes viską girdime. Tačiau, deja,
suprantame ne viską.
2006
Naktį užkluptas žaibo
naktį užkluptas žaibo nustėrau
suakmenėjau aštrios šviesos pervertas:
kas tai – meilė, neapykanta, pyktis, min
ar viename smūgyje—viskas?
pagalvojau — gal taip eina Dievas
gal tai jo žingsnis, jo eisena,
jo pastanga išsilaisvinti
ištrūkti iš visumos, pasirodyti,
nustebinti ir apakint?
buvo galima pulti ant kelių prieš tai,
kas liejosi iš pilnatvės
nesutilpdamas nei danguje, nei nakty..
betgi tilpo many, –
naktį užkluptas žaibo nustėrau
2006
Mažoji elegija
– argi į tamsą? taip, argi į tamsą
išsivedė tave? bet aš regiu
kaip švintant virš banguojančių rugių
balkšvam rūke skarelė tavo plaukia.
Ir netikėtai kartais išgirstu
lyg tavo balsą. Ką ir kur jis šaukia?
Paklust jam noriu. Bet juk tai ne tu?
Balkšvam rūke skarelė tavo plaukia.
2005
***
pasiimkit tą medį
atiduodu
grąžinu ką gavau
man jau nereikalingas
geras gražus vešlus
vasarą paukščių pilnas
ten kažkur tarp šakų
įstrigę tarp šakų
mano akys
sakau tegu kabo
jei niekam nekliudo
2006
Regėjimas
Ir plaukė danguje apvirtę bokštai.
Tomas Sternsas Eliotas. „Bevaisė žemė”
Tavo ugnies liežuviai kyla iš mano žaizdų,
dūstu po pelenais tavo, liepsnojantis mieste.
Griūva kilnios šventyklos, trupa sotūs paminklai,
Aižėja grindinys, nuo ratų ir kojų įkaitęs.
Gotika ir barokas, nuogi begėdiškam šoky,
Krinta aistros išsekinti, krinta ir nepakyla.
Staugia prospektai ir aikštės, akligatviai dvokia
miesto dvėseliena. Varpas mėgina kalbėti
vario varvančiom seilėm, jo niekas negirdi:
pasakykite jam, kad jis jau neištaria nieko.
Raitosi ant žarijų manuskriptai, iškabos, knygos.
Amžiai išaukština kenčiantį, herbą ant jo pakabina,
paskui išdegina viską: lytį, istoriją, kalbą.
Bėgantį žvėrį regėjau. Tiško iš jo ryklės
giesmės ir dainos, keiksmažodžiai, šūksmai nešvankūs.
Tartum uogaudami, rinko jaunuoliai jo mėšlą,
uostė ir svaigo, ekstazės palaimoj nugrimzdę.
1998
Kapinės žiemą. Elegija
Žemės grumstas – tarsi juoda
didelė ašara. Gal rauda
sušalusi, užpustyta.
Suradai — priėjai — suradai, —
šnabžda kryžiuos vardai,
prakalę granitą.
Manei išgirdęs kažką.
Sunkiai pakilo ranka
pasakyt ar parodyt.
Įsisiautėjo tuštuma.
Lėkė debesys — ak, žiema
kapinėse ir žody.
Nueita. Pėdos pusny —
atrodė prie kapo eini,
bet praėjai pro šalį:
ten lyg sušalus vėlė
bejėgė skausmo gėlė
virpa pakilt negali.
Gyvenimas pūgoje
visas — dabar — į ją —
į užmaršties narkozę.
Nuo atminties akmenų
susigraudinęs skinu
baltą pūgos rožę.
2003
Monsinjoras
1.
jis ėjo paukščių apsuptas: tai buvo žodžiai
ir jo gerklė margais garsais klegėjo
sparnuotas linksmas dievas veržėsi iš jo
kaip karšty čiulbantis šaltinis pilnas gėrio
2.
sykį atskrido
nedidelis kuklus paukštelis
snape jis laikė Monsinjoro balsą
sučiulbo ir dingo
daugiau jo nemačiau
bet čiulbesys tai juk liko?
2OO5-2OO7
***
Dar sykį atvert tas duris, peržengt slenkstį, sulytą
kepurę pakabint ant vinies, vandens kibire pamatyt
savo veidą ir, pažvelgus į ugnį, tyliai ištarti: jau
vakaras.
Visi jūs susėdę prie stalo. Visi — ir gyvieji, ir mirę.
Pažįstu visus, bet kodėl gi jūs tylit, kodėl atskirai jūsų
rankos.
Jie tyli ir žiūri į tuščią vietą prie stalo. Aš sėduos,
ir ant abiejų savo rankų juntu, mylimieji, jūsų rankas.
Gyvenimas eina ir eina. Tai vienas, tai kitas tam-
soj atsidūsta: jau vakaras. Ugnies atspindžiai šokinėja
ant sienų, ant mūsų veidų, susikibusių rankų.
Sakytum, kad nieko nevyksta.
„Pažadėtoji žemė”, 2009, p. 108
***
Kaipgi aš galiu sakyti, kad jau pažįstu gyvenimą, jeigu aš nematau jo dugno? Gal dugnas — mirtis? Taip, kažkiek jo pažįstu, bet net negaliu pasakyti — daug ar mažai. Kadaise viename eilėraštyje esu parašęs: „Bet neatimk, dangau, vilties /išsemti jūrą šaukštu.” Tai semiu. Gyvenimo pažinimas yra pats Gyvenimas. Poezija — tai toks nedidelis šaukštelis, kuriuo mėginu išsemti jūrą savyje ir šalia savęs. Lyg iš dviejų susisiekiančių indų.
„Pažadėtoji žemė”, 2009, p. 262
***
Gyvenimas susideda iš atradimų ir praradimų. Nepasversi, ko daugiau. (Nejaugi viskas lygu nuliui? Tai kam tada viskas?) Vaikystėje, be jokios abejonės, daugiau yra atradimų: kiekviena žolelė, lapas, vabzdys, akmenėlis, paukštis, besimainantis
debesynas arba koks negirdėtas žodis ir mano besikeičianti nuotaika—džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė ir kančia. Viską juk teko atrasti. Ir visa tai buvo poezija. Iš esmės ten jos pradžia, nesvarbu, kad ji liko neužrašyta. Poezija yra gyvenimas.
Arba — poezija yra visas gyvenimas, o užrašoma tik nedidelė jos dalelė. Žinoma, labiau nudegina praradimai, todėl jie ir ryškesni. Poezija, o ir apskritai visas menas savo prigimtimi yra noras, mėginimas sustabdyti nykimą, siekimas parodyti, kaip gražu, gera arba bjauru yra tai, kas yra. Aplink ir viduje.
„Pažadėtoji žemė”, 2009,p. 323