Jurgis Baltrušaitis. AMŽIŲ ŽVAIGŽDYNAS
Į Kalėdų žilą naktį aš žiūriu —
Daug beglobės žemės žiburių,
Daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau,
Jų stebuklus, žemės kurmi, — tau!
Kur tik žvelgsi, žėri atdarai
Aukso bokštai, arkos, aukurai —
Ar nemoki melstis, negali,
Mano žemės prote, nebyly?
Vien žvaigždžių nakties tyla pilna!
Va, ant žemės veržiasi viena!
Va, kita! Greičiau praverk duris —
Bus, kaip ji, ir tavo žiburys . . .
Kazys Bradūnas. Skambučiai miške
Baltieji eglynai palinksta
Ir klausosi džiaugsmo užgimstant
Atbėga skambučiai atbėga
Per baltą kalėdinį sniegą.
Iš tolo artėja artėja.
Pro šalį!.. Ir pralenkia vėją!
Ir tuoj ten už mėlyno šilo
Tyliau, vis tyliau… ir nutilo…
Kazys Bradūnas. Toli šiaurėje
Man vis atrodo,
Jog Tu gimei
Gruodžio šaltoj pabaigoje
Ant neobliuotų grindų
Toli toli šiaurėje
Ir mudviejų lopšius teskyrė
Tik apsnigta giria.
Dieve, kokios buvo Kalėdos!
Kokios Kalėdos!
Kai saulės lanką rideno
Kūdikio ranka.
Vytautas SIRIJOS GIRA. KALĖDŲ PASAKA
Taip sukas snaigės! Ir rytoj vėl snigs.
Valiutom, ordenais ir paktais.
Kalėdų senis brenda per pusnis
Šią tylią šventą naktį.
Seneli geras! Visad tau užtenka,
Tau nepristinga tų vertingų dovanų. . .
Kiek tų žaislų žaislelių!—bombų, dujų, tankų
Ir ant eglaitės — šovinių dum dum!
Tavęs šią naktį lauks vaikai maži.
Seneli, duonos! — jie prašys ir verks.
Ir tėtę iš Aksumo mum namo grąžink!
. . .0 tu jiem duosi gražų fejerverką. . .
Padangėj ugnys sušvitęs ir kais,
Ir šoviniai raitysis kaip gyvatės.
Suklupę melsis alkani vaikai
Taikos žmonijai bonae voluntatis.
Taip sukas snaigės! Ir rytoj vėl snigs.
Bažnyčių bokštuos varpas dali dan.
Meilus senelis skuba per pusnis
Ir neša dovanų labai geriem vaikam.
[1937]
Kazys Inčiūra. PIRŠTINĖS
1.
Apsnigta sodyba
klūpo pusnyje.
Visos žvaigždės žiba
meldžiasi už ją.
Atkeliauja Kūčios
kloniais apsnigtais.
Tiktai neramu čia —
šviečia pazarais.
Viesulas papurtė
eglę prie svirties.
— Kur gi tu, vienturti,
iš namų veržies?
— Kas užsės laukus tuos?
Kas slaugys mane? —
Tiktai vėjai rūstaus,
ūkaus kamine.
— Neraudok, motuše.
Čionai eglė ūš.
Po lemtingo mūšio
grįšiu į namus. —
Motina žegnoja,
kniumba pusnyje. —
Lydi mylimoji
ir naktis su ja.
Liūdnai mėnuo žiūri
aukštame skliaute,
lyg pilnavidurė
lelija balta.
— Po šia obelėle
krykštavom kadais.
Imk. Atmink, kai sunkios
valandos užeis.
— Pirštinės! — Pravers tau.
Tavęs lauksiu vis. —
Juos sniegais apžarsto
lauko obelis.
Pūga pasikėlė
ir išskyrė juos —
liko obelėlė
tolimuos laukuos.
Zvimbia kaip bitelės
kulkos už kalvos. —
Ten už gimtą šalį
jaunikaitis stos.
2.
Praūžė žiema jau
su šiurpiais speigais. —
Vėl upeliai alma —
vasara ateis.
Varnos virš arimų —
nėr kam dirbt laukuos
Liūdni kryžiai rymo —
gegės tik kukuos.
Vasara nebarstė
žydinčių gėlių —
atgulė į karstą
už kalnų tolių.
Nėr ramumo dar vis,
gal negreit ir bus.
Virtinėmis gervės
grįžta į pietus.
— Grįžkite sau ramios
tolimuos kraštuos.
Čia nė pėdos žemės
nieks neatiduos.
— Čia krauju aplaistėm
kalvas ir girias. —
Pazarų pašvaistės
tėviškėj užges.
— Paskutinį kartą
pūgos mums pritars.
Laisvė jau už vartų,
už tėvynę — marš!
Šaukia jaunikaitis.
Nebe vienas jis. —
Žengia gretos greitos,
brenda pusnimis.
Jie iš viso krašto,
iš daubų skaisčių
eina parsinešti
laisvę ant pečių.
Zvimbia kaip bitelės
kulkos už kalvos. —
Čia pradžia ir galas
kruvinos kovos.
Taiklūs šūviai trata
vis tolyn — toliau.
Irsta priešo gretos,
krinka pagaliau.
— Kas tau? — Kur brendi tu?
— Sulaikyti jį!
— Už tėvy . . . — ir krito,
alpsta jis pusny.
Pirštines arčiau jis
glaudžia prie šalies, —
jas aptaško kraujas
iš pačios širdies.
— „Aš tave mylėjau.
Tavęs laukiau vis“.
Kas čia kalba vėjuj? —
Lauko obelis.
Dangų ji parėmus
stiebiasi rami —
žydi žydi žiemą
augdama pusny.
Kas taip meiliai kelia?
Tai motulė! Ne. —
Apsnigta eglelė
artinas sapne.
Iš gimtos sodybos
žengia pusnimis,
žvaigždėmis apkibus —
žvaigždėmis apkris.
Kas ten dunda skrieja
ant žirgų eiklių? —
Raiteliai baltieji
užneštu keliu:
— Jau Kalėdos džiugos
artinas pas mus.
Jau nurimo pūgos —
rimki neramus.
Salomėja Nėris. KALĖDOS
Ei, Kalėdos! Šventė ši —
Nuotaka baltoji!
Šiandie tu pas mus vieši,
Su visais kvatoji.
Platūs vieškeliai — balti.
Žirgai pusnį spardo.
Eglių bokštai apsnigti, —
Tai pilis be vardo.
Ko šarmoti taip žirgai?
— Nuotaka važiavo!
Ko rausvi jaunų veidai?
— Nuotaka bučiavo!
Kas už šydo — paslaptis?
Už to balto šydo — —
Saule teka ateitis?
Ar krauju pražydo?
Ei, Kalėdos! Laimė mūs —
Tolima, miglota!
Kaip varpelis neramus,
Kaip išbalę plotai.
Tomas Veclova. MELCHIORAS PASAKOJA APIE ŽVAIGŽDĘ
Trumpėjo diena ir didėjo atstumai.
Plokštikalnė baigės, ties perėja pustė.
Stovyklose plaikstės ugniakuro dūmai,
varovai rytais neskubėjo nubusti.
Artėjant prie marių, viduržiemio rūstį
gesino atodrėkis. Kloniuos gyveno
kitokia gentis. Žaižaravo šukėti
apnuoginti akmenys. Liūtys teškeno,
kapojo žvarbiu botagu karavaną,
šukavo datulę ir taršė erškėtį.
Žinojom, kad gėris šioj žemėj nelaimi.
Prie kelio ant kryžiaus kabėjo lavonas.
Čia valdė, įkvėpdamas motinoms baimę,
imperijos tarnas, o šiaip jau tironas.
Nedraugiško miesto staigus bastionas
pranyko už posūkio. Milžiną kedrą
prarijo tamsa. Mes bijojom sugaišti,
bet smėlžemio lygumą persmelkė vėtra,
ir debesys plyšo, žadėdami giedrą,
ir vėl paregėjom pažįstamą žvaigždę.
Ji nutvieskė visa, kas priemiesty būna:
sukrypusią užeigą, troškų jos orą,
šiukšles ir valkšnas, dilgėlyno karūną,
pastogėj po balkiais apsnūdusį vorą,
duobes grindiny palei trupančią tvorą,
kur piemenys trypė ir bandė apšilti.
Bet nuo spindulių visata užsimerkė,
pašvaistė apakino dangų ir smiltį,
ir niekas iš mūsų nedrįso prabilti,
ir kūdikis verkė, kaip kūdikiai verkia.
Jis matė šešėlius virš ėdžių ir savo
vargingas valdas – karalystę iš molio,
kur jautis ir asilas kaitriai alsavo
ir švietė žvaigždė iš toliausiojo tolio,
ir spindesiui atliepė jo aureolė.
Taip artinos gaidgystė, pildės troškimas,
o kūdikis tilo ir pilnas ramybės,
dar nesusapnavęs, koks bus jo likimas,
gulėjo ant motinos kelių, užgimęs
tą naktį, kai miršta netikros dievybės.
Mes atnešėm smilkalus, auksą ir mirą.
Dvi dovanos dera valdovui ir šventei,
trečiąja bus pateptas kūnas, kurs mirė
vienatvėj, kaip mes, bet išmokė gyventi.
Tiek buvo man tarta. Palikom tą gentį,
kitonišku vieškeliu grįžom į kalnus,
idant išsiskirtume. Augančios dienos
lydėjo link Medijos. Suposi balnas,
pavadis brūžavo įdiržusius delnus,
ir degė žvaigždė, ir sunkėjo blakstienos.
2010
Eilėraštis priskirtinas „kalėdiniam žanrui“, kuris dailėje, muzikoje bei poezijoje
buvo ir tebėra populiarus (Josifas Brodskis to žanro eilių parašė bent keliolika, Borisas
Pasternakas jį taip pat praktikavo). Melchoras – vienas iš Trijų Karalių. Pasak tradicijos,
jis atvyko iš Medijos (Persijos). Trijų Karalių istorija aprašoma tik Mato evangelijoje.
Gal pridera pasakyti, kad ta istorija man turi ir asmeninių „virštonių“: Melchioras
buvo mano senelis, o Matas yra vaikaitis.
Judita Vaičiūnaitė
Elnias devyniaragis
Iš tūkstantmečių gūdumo elnias devyniaragis
Kalėdų dainoj ir sūduvių kunigaikščio kape –
jis grįžta, sutirpus ledynams,
pirmykščio dangaus neberadęs,
pritrenkęs kanopų bilsmu ir ragų galybe kraupia.
Iš tūkstantmečių gūdumo atbėga,
šviečiant akmens
amžiaus mėnuliui –
apkaustytas žalvariu ir sidabru
geriamas ragas ant mirusiojo krūtinės –
sakmes
skleidžia taurės apkalai,
ir vidurnaktį vėl skaidru.
Iš tūkstantmečių gūdumo elni mėnuli,
ne šiam
pavasariui švietęs –
lyg būtų baltų dangus atsidaręs,
didžiulių ragų spinduliai mus apgobia,
ir spindi iš žemės
mėlyno stiklo akis,
šuoliuojančių elnių sidabras.
Jonas Mekas
Dvidešimt ketvirtoji idilė. Sniegas ir vienų Kalėdų prisiminimas
Vėlavosi tais metais sniegas, ir ruduo
lyg laukė ko, lyg gaišo vis,—
ir dar ir lapkričio gale, ir gruody trinko
ant laukų lietus,
ir rėkdami ir šaukdami botagais ūkininkai
pliekė arklius,
traukiančius patvinusiais, išskydusiais
keliais vežėčias.
Ir mėšlini laukai, ir krūmų plotai,
kiemai ir daržai, išurbiotų bulvienų ežios —
vienas tik vanduo, vienas begalinis liūnas,
vienas nesibaigiantis vanduo.
Bet tada, kai niekas jau nesitikėjo sniego,
kai ūkininkai ėmė apsiprast su lietumis,
staiga, prieš pat Kalėdas, vienąnakt pradėjo
šalti.
O kitąryt, kai vienkiemiai, pravėrę
paryčiui duris,
žiūrėjo su liktarnomis į kiemus —
vienas debesis, viena bespalvė masė
krito ant laukų, ant tvartų, šulinio.
Ir tada pradėjo šalti. Naktį. Antrą.
Ir speigas — kaip dantim. Sunkiais
dangčiais
saugojo užgulę šuliniai vis senkančius
dugnus,
ir kai naktim išėję klausėmės, kai
paryčiais —
girdėjom, kaip poškėjo upės ledas,
kaip neramiai, sugrubusiai, toli sodybose
spragėdamos judėjo tvoros.
Ir tyla, tokia skardi, tokia šalta tyla —
virš žu vų perkalu, viršum laukų, sukritusių
sniegynuos
sodžių — tokia šalta, tokia speigi tyla,—
tik tiesiai, taip aukštyn, tik mėlyna,
vingiuota srovele
į dangų rūksta dūmai.
Dalia Jazukevičiūtė
Kalėdos iškrito mėlynas sniegas Aušros vartuose
kuprotas žmogelis meldžiasi pats sau Dieve duok
pinigų ramybės ir malkų šiai žiemai duok
sveikatos pabaldoms mano vaikams taip gražu
bet šaltas gražumas už matinių langų eglutės ir
groja nematomas stiklinis rojalis Dieve duok
verkia kuprotas žmogelis snaigės leidžiasi tiesiai
j širdį ir neištirpsta kiškinė kepurė lazda maišelis
reikia grįžti į tamsią palėpę ten mėnulio šviesoj
žydram langely stovi mirusi motina lyg gyva ir
kvepia lajinėm žvakėm Dieve duok šiai žiemai
ramybės ir malkų
Kazys Inčiūra. PIRŠTINĖS
1.
Apsnigta sodyba
klūpo pusnyje.
Visos žvaigždės žiba
meldžiasi už ją.
Atkeliauja Kūčios
kloniais apsnigtais.
Tiktai neramu čia —
šviečia pazarais.
Viesulas papurtė
eglę prie svirties.
— Kur gi tu, vienturti,
iš namų veržies?
— Kas užsės laukus tuos?
Kas slaugys mane? —
Tiktai vėjai rūstaus,
ūkaus kamine.
— Neraudok, motuše.
Čionai eglė ūš.
Po lemtingo mūšio
grįšiu į namus. —
Motina žegnoja,
kniumba pusnyje. —
Lydi mylimoji
ir naktis su ja.
Liūdnai mėnuo žiūri
aukštame skliaute,
lyg pilnavidurė
lelija balta.
— Po šia obelėle
krykštavom kadais.
Imk. Atmink, kai sunkios
valandos užeis.
— Pirštinės! — Pravers tau.
Tavęs lauksiu vis. —
Juos sniegais apžarsto
lauko obelis.
Pūga pasikėlė
ir išskyrė juos —
liko obelėlė
tolimuos laukuos.
Zvimbia kaip bitelės
kulkos už kalvos. —
Ten už gimtą šalį
jaunikaitis stos.
2.
Praūžė žiema jau
su šiurpiais speigais. —
Vėl upeliai alma —
vasara ateis.
Varnos virš arimų —
nėr kam dirbt laukuos
Liūdni kryžiai rymo —
gegės tik kukuos.
Vasara nebarstė
žydinčių gėlių —
atgulė į karstą
už kalnų tolių.
Nėr ramumo dar vis,
gal negreit ir bus.
Virtinėmis gervės
grįžta į pietus.
— Grįžkite sau ramios
tolimuos kraštuos.
Čia nė pėdos žemės
nieks neatiduos.
— Čia krauju aplaistėm
kalvas ir girias. —
Pazarų pašvaistės
tėviškėj užges.
— Paskutinį kartą
pūgos mums pritars.
Laisvė jau už vartų,
už tėvynę — marš!
Šaukia jaunikaitis.
Nebe vienas jis. —
Žengia gretos greitos,
brenda pusnimis.
Jie iš viso krašto,
iš daubų skaisčių
eina parsinešti
laisvę ant pečių.
Zvimbia kaip bitelės
kulkos už kalvos. —
Čia pradžia ir galas
kruvinos kovos.
Taiklūs šūviai trata
vis tolyn — toliau.
Irsta priešo gretos,
krinka pagaliau.
— Kas tau? — Kur brendi tu?
— Sulaikyti jį!
— Už tėvy . . . — ir krito,
alpsta jis pusny.
Pirštines arčiau jis
glaudžia prie šalies, —
jas aptaško kraujas
iš pačios širdies.
— „Aš tave mylėjau.
Tavęs laukiau vis“.
Kas čia kalba vėjuj? —
Lauko obelis.
Dangų ji parėmus
stiebiasi rami —
žydi žydi žiemą
augdama pusny.
Kas taip meiliai kelia?
Tai motulė! Ne. —
Apsnigta eglelė
artinas sapne.
Iš gimtos sodybos
žengia pusnimis,
žvaigždėmis apkibus —
žvaigždėmis apkris.
Kas ten dunda skrieja
ant žirgų eiklių? —
Raiteliai baltieji
užneštu keliu:
— Jau Kalėdos džiugos
artinas pas mus.
Jau nurimo pūgos —
rimki neramus.