Meilės eilės:
Į upę suteka šaltiniai,
Į jūrą teka upės,
Dangaus vėjeliai pirmutiniai,
Kur tik pažvelgsi supas;
Ir niekam vienišam nemiela,
Visur visi po du,
Dvi sielos virsta viena siela.
Kodėl ne aš ir tu?
Salomėja Nėris. Kaip mylimojo laiškas
Baltais balandžiais atlekia,
Juodais varnais išvyksta
Tos mano dienos, naktys tos,
Apvildamos jaunystą.
Rytojus mano tolimas, –
Nežinomas, neaiškus, –
Taip laukiamas, taip norimas,
Kaip mylimojo laiškas.
Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų,
Bangelė bangą glosto;
Sesuo gėlė brolelį brangų
Užmigdo ir apklosto.
Ir saulei mielas žemės vardas,
Ir mėnuo štai virš sodų;
Ko būtų šis švelnumas vertas,
Jei ne mane bučiuotum?
R.Tagorė
Aš pasiilgau tavo akių.. negaliu gyvent be jų..
tu pasiilgai tų bučinių.. nuo kurių mes skrendam abu…
aš pasiilgau žodžių šiltų.. tų kuriuos kartoji tu..
tu pasiilgai rankų švelnių – kai būnam kartu…
Ateik, Tavęs labiausiai pasiilgau. Tarytum šiandien supratau – myliu.
Ateik! Vėl mano skruostus ašara suvilgo. Vėl aš vienas kenčiu.
Meilė – kas ji? Kokia ji?
Tai Hamleto vertieji klausimai.
Gal ji, kaip pasakoj, iš pieno plaukus?
Švelni, kitokia, amžina…
Gal ji trapi, galinga, nekalta,
Kaip žaibo nutrenkta?
Meilė Tėvynei, Dievui, gamtai.
Svarbiausia Žmogui ji yra…
Tai jausmas kur vienu metu
Ir džiaugsmas bus ir skausmas…
Kai skrendi, krenti ir kovą vėl laimi.
Tai jausmas besilaukęs jau visų –
Paveikslų, dėmesio, karų…
Tai jausmas – tvirtas ir stiprus
Kada aplink šviesu, spalvota…
Kada dvi širdys groja tik kartu…
Be jos mes esam niekas.
Tik dulkės amžinam lede…
Atsakymo nebus… nėra… nelaukit
Juk meilė kiekvienam sava. Saulius Baltrūnas
eds. „ne” mano širdy
Tikrasis ne atspindi Tavy
ir tavo širdis jau miega
lyg pavargusi raukšlėta oda.
Tikėk, kad laimė būna…
Tikėk, kad sakysi „taip”
ir nesustabdys net miegas
net liūdesys ir silpnos jėgos.
O tavo svajonė išsipildys
Būkime laimingi…
Būk manyje
Mano amžinoji šviesa, džiaugsmas ir viltis,
te atneša tau laimę
Rufkis.
Šiandien anksti iš ryto
Rausvai dar tekant saulei,
Aš pajutau, kad myliu,
Kad jungias du pasauliai.
Tu man pasėjai meilę,
Tikėjimą ir viltį.
Užuot paslėpus saulę,
Atidavei dar širdį.
Tad atiduok ir mirtį,
Jai liest tavęs neleisiu!
Verčiau du kart numirsiu-
Niekuo tavęs neteisiu!
Jei nori būsiu vergas?
Jei nori būsiu paukštis?
Išskrisiu, jei norėsi,
Ir nieks nebesugaudys?!
Aš tavo jau šiandiena
Ir tu jau mano amžiams,
Atleisk prašau už vieną,
Atleisk, kad myliu amžiams!
Rufkis
– Netylėk, netylėk, netylėk,-
Tik kartoji, kartoji,- kalbėk.
Nepatinka kai liūdnas esu,
Kai myliu, bet liūdžiu ir tyliu.
Bet suprask nesupyk ir atleisk ,
Aš myliu ir mylėsiu tik leisk.
Tik tave taip bučiuosiu karštai,
Geidulingai, saldžiai ir švelniai.
Tu jauna, paslaptinga, keista.
Tu tyra kaip nuo rožių rasa.
Tavo akys kaip naktį dangus
Begaliniais žvaigždynais platus.
Ir į laimę aukštai jis pakils,
Tas kurs tavo meilę patirs,
Savo norus, pavydą nuslėps,
Patylės, paliūdės, bet mylės.
Ar man būt ar nebūti šalia,
Ar kaip ledui išplaukti upe?
Ir ištirpti tavoj atminty
Pasakyk, pasakyk ar myli?!
Rainer Maria Rilke. Meilės daina
Kaip sustabdyt man savo sielą nuo
tavosios palietimo? Kaip turiu
kitur nukreipti ją per trauką tavo?
Mielai sutelkčiau dvasią aš ties kuo
tamsoj paskendusiu: jo rimtį gavę
nekiltų sūkuriai po sūkurių
toliau, kai tavo gelmės susiūbavo.
Bet, kas abudu artins ir laikys,
yra tarytum stryko judesys,
kuriam dvi stygos gieda lyg viena.
Kas glaudžia mudu rankoje kartu?
Ir kokiu grodamas instrumentu?
O dainų daina.
Vertė Jonas Juškaitis