Paul Valéry
(1871-1945m.)
KAPINĖS PRIE JŪROS
Rami pastogė kur balandžiai zuja,
Tarp pinijų kur virpa ir kapų,
Vidur ugniakuro, kur liepsną telkia,
O jūra, jūra, vėlei kildama,
Atlygink man už mintį,
Žvilgsniu į poilsį dievų.
Koks rafinuotas triūsas ties smulkmenom, kurios praeina,
Kurios vartoja akmenis brangius vos regimos putos,
Kokia ramybė apima tatai suvokiant!
Kai ties bedugne saulė nusileidžia,
Pirminės priežasties gryna kūryba,
Sušvyti laikas, o pažinimas sapnu pasirodo.
Pastovūs turtai, Minervos šventykla eilinė,
Ramybės kolosas šičia pasilikęs,
Akis vis žiūrinti tavin, vanduo stebuklų,
Kol miegą gaubia ugnies šydas,
O, mano tyla! Sielos statiny,
Pastoge aukso tūkstantplyte!
Laiko šventove, kad tave imtų ir išreikštų atodūsis vienintelis,
Kopiu link šios šventovės ir prie kopimo priprantu,
Žvilgsniu aprėpdamas jūros horizontą,
Dievai tuo tarpu aukščiausią mano dovaną priėmę,
Dangišką šviesą žemėn beria,
Iš savo valdoviškai orios aukštybės.
Kaip vaisiui nėra džiaugsmo kito tokio,
Kaip saldumu pavirst,
Jisai atsiduria burnoj ir dingsta,
Taip aš įkvėpiu dūmo, kuriuo pats būsiu,
Gieda dangus iškankintai sielai,
Krantų triukšmingų kaitoje.
Teisus, gražus dangau,
Pažvelki į mane – aš prieš tave!
Atsisakau puikybės, keistumo,
Ir atsiduodu erdvei nuostabiai,
Mano šešėlis slenka mirusiųjų plytom,
Mokindamas išvyst judėjimo trapumą.
O, siela, saulėgrįžos fakelų akivaizdoj,
Remiu tave, negailestingų šviesos ginklų šaltini,
O, teisingume tu puikus!
Tapk vėl pirmine, tapk vėl gryna,
Išvysk save! … Bet šviesą skleisdama,
Dalies blausaus šešėlio reikalauki.
Tik man ir dėl manęs,
Širdy – eilėraščio versmėj,
Tarp niekio ir grynos būties,
Tikiuos mana didybė aidu vidiniu,
Graudžiai liūdnos skardžiosios citros atsilieps,
Vis skambėdama sieloj ir ateity laisvoj!
Lapijoj pasislėpęs kaliny, ar tu žinai,
Įlanka graužia grandines menkas,
Manųjų užmerktų akių puikiąsias paslaptis,
Kurios mane į lengvą tinginystę traukia,
O gal jųjų kakta kaulėta siekia žemę?
Mintis apie išėjusius vis neužgęsta.
Apgaubtas švento šieno forma,
Žemiška atplaiša aukojas šviesai,
Kur viešpatauja šitos vietos žiburiai,
Čia viskas sudaryta iš akmens, granito, aukso,
Čia marmuras šešėly kruta,
Ir jūra miega ten ištikimai ant mūs kapų!
Tu, kale nuostabi – varyk iš čia pagonį!
Kada bastausi vienas – piemeniškai šypsaus,
Ilgai ganau avis slaptingas,
Ganau ramių kapų aš baltą bandą,
Čia apdairiems balandžiams būt nereikia,
Ir angelų smalsumas tuščias!
Čia ateitis tingi.
Sausumo jos nedrumsčia jokia cikada.
Čia viską paglemžė žara ir graužatis,
Ir man nežinoma kita rūsti būties esmė…
Čia atvira platiesiems toliams nebūtimi apgirtusi gyvybė,
Kartėlis čia saldus,o protas – aiškus.
Čia paslėpti velioniai šitoj žemėj ilsis,
Kuri juos šildo ir jų paslaptis džiovina,
Ten, apačioj, nejudrus vidurdienis,
Mąstąs apie save ir tik save atitinkąs,
Viršūne tobula ir nuostabiąja diadema,
O aš metamorfozės – tavoji paslaptis.
Nesu aš tu, kad tenkinčiau godas tavąsias,
Manoji atgaila, manoji prievarta ir abejonės,
Tavojo didžiojo deimanto yda!..
Betgi nakty prislėgta marmuro,
Tauta netekus kūnų medžių šaknyse,
Sprendimą tavo palengva jau pasirinko.
Ištirpus nebūty tankioj,
Substancija balta raudonu moliu virto,
Gyvybės dovana praslinko gėlėse.
Kur mirusiųjų kasdieninės frazės,
Vienintelės ir asmeninės.
Lervutė akyse vis ašarėlę verpia.
Spigūs riksmai kutenamų merginų,
Drėgni vokai, akys, dantys,
Žavingai žaidžia krūtys kaitroje,
Ant lūpų, kurios atsiduoda, blizga kraujas,
Dar pirštai gina dovanas paskutines,
Viskas išnyks ir vėl sugrįš žaidiman!
Nejau tu, siela, sapno lauki,
Ar turi jis savy spalvoto melo,
Ar turi aukso, kūniškų akių bangos?
Kai garu virsit, ar dar giedosit?
Nagi! Juk viskas teka! Akyta ta būtis mana,
Taip pat išseks šventasis nekantrumas.
Nereikšmingas nemirtingume, juodas ir auksuotas,
Tarsi mirtis vilioji motinos krūtim,
Ne veltui baisingai laurų tu pelnei paguodą,
Pamaldus gudrume, o mele – koks gražus!
Nieks nesiginčys – visi žino,
Amžina šypsena šiepias kaukolė tuščia.
Tėvai iškilūs, žemės negyvenamos viršūnes,
Kas miega, tą mindo einančiųjų žingsniai,
Po jais galiūnų galvos guli,
Iš tikro lavonkirmis grasint negali jiems,
Po plytomis negraužia nieko jis,
Jis tik many – gyvenimu jis gyvas!
Ar meilė, ar neapykanta mana jis gyvas?
Jo slaptingas dantis nukreiptas į mane,
Kokiais vardais jį pažint gali!
Nesvarbu! Jis regi, trokšta, liečia ir sapnuoja!
Nuo pat manųjų vystyklų patinka jam manasis kūnas,
Kol gyvas aš – jam priklausau.
Zenone! Žiaurus Zenone! Zenone Elėjieti!
Mane tu pervėrei strėle sparnuota,
Strėlė vibruoja, juda, bet neskrenda jinai!
Ach! Saulė… Sielai atrodo, kad
Šešėliu vėžlio atskuba Achilas didis.
Ne, ne… Sustokit! Naujoj eroj!
O, mano kūne, sutrupink šitą mąslią formą!
Krūtine, gerki vėjo pradžią!
Jūros gaivumas išsilieja,
Man sielą atgaivina… O, galybe tu sūri!
Apvainikuokim bangą ir vėlei ji ištrykš gyva.
Taip! Didžioji jūra kliedesiais apdovanota,
Skylėtu chitonu ir panteros kailiu,
Ir tūkstančiais stabų saulėtų,
Didžioji hidra, girta tu nuo to kūno mėlio,
Kurs graužia tavo spindinčią uodegą,
Tylos vienodam šniokštime.
Pakyla vėjas! Vadinas, mėginam vėl gyvent!
Didžiulis vėjas sklaido mano knygą,
Banga dulkėta drįsta švystelt ant uolų!
Apspangę lapai, skriskit!
Bangos, draskykit! Skroskit vandenis linksmai,
Atverkit šią pastogę, kurią vagoja kliveriai ramiai!
Iš prancūzų k. vertė Žilvinas Vareikis
Originalo tekstas iš rinkinio: „Charmes“ (1922m.)
Le cimetière marin
Ce toit tranquille, où marchent des colombes,
Entre les pins palpite, entre les tombes;
Midi le juste y compose de feux
La mer, la mer, toujours recommencée
O récompense après une pensée
Qu’un long regard sur le calme des dieux!
Quel pur travail de fins éclairs consume
Maint diamant d’imperceptible écume,
Et quelle paix semble se concevoir!
Quand sur l’abîme un soleil se repose,
Ouvrages purs d’une éternelle cause,
Le temps scintille et le songe est savoir.
Stable trésor, temple simple à Minerve,
Masse de calme, et visible réserve,
Eau sourcilleuse, Oeil qui gardes en toi
Tant de sommeil sous une voile de flamme,
O mon silence! . . . Édifice dans l’âme,
Mais comble d’or aux mille tuiles, Toit!
Temple du Temps, qu’un seul soupir résume,
À ce point pur je monte et m’accoutume,
Tout entouré de mon regard marin;
Et comme aux dieux mon offrande suprême,
La scintillation sereine sème
Sur l’altitude un dédain souverain.
Comme le fruit se fond en jouissance,
Comme en délice il change son absence
Dans une bouche où sa forme se meurt,
Je hume ici ma future fumée,
Et le ciel chante à l’âme consumée
Le changement des rives en rumeur.
Beau ciel, vrai ciel, regarde-moi qui change!
Après tant d’orgueil, après tant d’étrange
Oisiveté, mais pleine de pouvoir,
Je m’abandonne à ce brillant espace,
Sur les maisons des morts mon ombre passe
Qui m’apprivoise à son frêle mouvoir.
L’âme exposée aux torches du solstice,
Je te soutiens, admirable justice
De la lumière aux armes sans pitié!
Je te tends pure à ta place première,
Regarde-toi! . . . Mais rendre la lumière
Suppose d’ombre une morne moitié.
O pour moi seul, à moi seul, en moi-même,
Auprès d’un coeur, aux sources du poème,
Entre le vide et l’événement pur,
J’attends l’écho de ma grandeur interne,
Amère, sombre, et sonore citerne,
Sonnant dans l’âme un creux toujours futur!
Sais-tu, fausse captive des feuillages,
Golfe mangeur de ces maigres grillages,
Sur mes yeux clos, secrets éblouissants,
Quel corps me traîne à sa fin paresseuse,
Quel front l’attire à cette terre osseuse?
Une étincelle y pense à mes absents.
Fermé, sacré, plein d’un feu sans matière,
Fragment terrestre offert à la lumière,
Ce lieu me plaît, dominé de flambeaux,
Composé d’or, de pierre et d’arbres sombres,
Où tant de marbre est tremblant sur tant d’ombres;
La mer fidèle y dort sur mes tombeaux!
Chienne splendide, écarte l’idolâtre!
Quand solitaire au sourire de pâtre,
Je pais longtemps, moutons mystérieux,
Le blanc troupeau de mes tranquilles tombes,
Éloignes-en les prudentes colombes,
Les songes vains, les anges curieux!
Ici venu, l’avenir est paresse.
L’insecte net gratte la sécheresse;
Tout est brûlé, défait, reçu dans l’air
A je ne sais quelle sévère essence . . .
La vie est vaste, étant ivre d’absence,
Et l’amertume est douce, et l’esprit clair.
Les morts cachés sont bien dans cette terre
Qui les réchauffe et sèche leur mystère.
Midi là-haut, Midi sans mouvement
En soi se pense et convient à soi-même
Tête complète et parfait diadème,
Je suis en toi le secret changement.
Tu n’as que moi pour contenir tes craintes!
Mes repentirs, mes doutes, mes contraintes
Sont le défaut de ton grand diamant! . . .
Mais dans leur nuit toute lourde de marbres,
Un peuple vague aux racines des arbres
A pris déjà ton parti lentement.
Ils ont fondu dans une absence épaisse,
L’argile rouge a bu la blanche espèce,
Le don de vivre a passé dans les fleurs!
Où sont des morts les phrases familières,
L’art personnel, les âmes singulières?
La larve file où se formaient les pleurs.
Les cris aigus des filles chatouillées,
Les yeux, les dents, les paupières mouillées,
Le sein charmant qui joue avec le feu,
Le sang qui brille aux lèvres qui se rendent,
Les derniers dons, les doigts qui les défendent,
Tout va sous terre et rentre dans le jeu!
Et vous, grande âme, espérez-vous un songe
Qui n’aura plus ces couleurs de mensonge
Qu’aux yeux de chair l’onde et l’or font ici?
Chanterez-vous quand serez vaporeuse?
Allez! Tout fuit! Ma présence est poreuse,
La sainte impatience meurt aussi!
Maigre immortalité noire et dorée,
Consolatrice affreusement laurée,
Qui de la mort fais un sein maternel,
Le beau mensonge et la pieuse ruse!
Qui ne connaît, et qui ne les refuse,
Ce crâne vide et ce rire éternel!
Pères profonds, têtes inhabitées,
Qui sous le poids de tant de pelletées,
Êtes la terre et confondez nos pas,
Le vrai rongeur, le ver irréfutable
N’est point pour vous qui dormez sous la table,
Il vit de vie, il ne me quitte pas!
Amour, peut-être, ou de moi-même haine?
Sa dent secrète est de moi si prochaine
Que tous les noms lui peuvent convenir!
Qu’importe! Il voit, il veut, il songe, il touche!
Ma chair lui plaît, et jusque sur ma couche,
À ce vivant je vis d’appartenir!
Zénon! Cruel Zénon! Zénon d’Êlée!
M’as-tu percé de cette flèche ailée
Qui vibre, vole, et qui ne vole pas!
Le son m’enfante et la flèche me tue!
Ah! le soleil . . . Quelle ombre de tortue
Pour l’âme, Achille immobile à grands pas!
Non, non! . . . Debout! Dans l’ère successive!
Brisez, mon corps, cette forme pensive!
Buvez, mon sein, la naissance du vent!
Une fraîcheur, de la mer exhalée,
Me rend mon âme . . . O puissance salée!
Courons à l’onde en rejaillir vivant.
Oui! grande mer de délires douée,
Peau de panthère et chlamyde trouée,
De mille et mille idoles du soleil,
Hydre absolue, ivre de ta chair bleue,
Qui te remords l’étincelante queue
Dans un tumulte au silence pareil
Le vent se lève! . . . il faut tenter de vivre!
L’air immense ouvre et referme mon livre,
La vague en poudre ose jaillir des rocs!
Envolez-vous, pages tout éblouies!
Rompez, vagues! Rompez d’eaux réjouies
Ce toit tranquille où picoraient des focs!