Ruduo
Tie lapai krenta, krenta iš aukštai,
lyg vystų sodai tolimų padangių;
kraipydamiesi nenorom jie krenta.
Ir iš visų žvaigždžių per juodą dangų
vienatvėn Žemė krenta sunkiai taip.
Visi mes krentam. Krenta ši ranka.
Kitus matai: ir jiems neišlaikyti.
Yra tačiau Jisai, kuris per krytį
ant rankų švelniai laiko visa ką.
Vertė Aleksandras Sakas.
* * *
Tai ilgesys: vis būti be tėvynės
laike, kur viskas virsta vilnimis.
Tai norai: valandų kasdienių tylūs
pašnekesiai su amžinybe vis.
Ir tai gyvenimas. Kol vienišiausia
iš valandų visų iškildama
kitaip, negu jos sesers, šypsosi galiausia
prieš Amžinąjį tildama.
(Vertė J. Juškaitis)
* * *
O žodžiai, žodžiai, kasdienybę kentę,
aš myliu tuos žodžius šiokių dienų.
Jie šypsos man, kada per savo šventę
ir jos spalvas jiems džiaugtis dalinu.
Patiems nežinant, ką paslėpę savo
drovumuos, tars su skaidruma nauja;
jie dar giedoti niekados negavo
ir eina, dreba mano dainoje.
(Vertė J. Juškaitis)
* * *
Knyga man vakaras. Aplenkus
jį visą purpuro spalva.
Atleidžia mano vėsios rankos
auksinę sagtį palengva.
Ir taip skaitau jo pirmą lapą,
lyg balsą artimą juo neš, –
ir sulaikau nuo antro kvapą,
ir trečią jau sapnuoju aš.
(Vertė J. Juškaitis)
* * *
Ir štai valanda jau paliečia mane
skardžiuoju metalo dūžiu.
Ir virpčioja mintys, ir skleidžias, jaučiu,
iš rankų spalvota diena.
Dar nebaigta niekas, bet šviečias pro nuojautą,
kas įkūnyta bus.
Ir mano žvilgsniui atvertam – kaip nuotaka
kiekvienas daiktas paklus.
Man nieko nėr mažo: myliu ir tapau
aukso fone jį ištisai.
Iškėlęs laikau ir kažkam – nežinau
išlaisvina sielą jisai…
(Vertė J. Degutytė)
* * *
Rievėm besivijančiom gyvenu
per daiktus jos plyti.
Gal paskutinė ir nepalies delnų,
bet geidžiu išbandyti.
Ir skrieju į Dievą, tą kuorą aukštą,
virš tūkstantmečių visų.
Ir nežinau, kas – audra ar paukštis,
ar giesmė esu.
(Vertė J. Degutytė)
* * *
Aš myliu savo valandas tamsias, man šventa:
jausmai į jas panirdami gilėja;
jos leidžia rasti, lyg seni laiškai gulėję,
gyvenimą kasdienį, kaną jau gyventą
ir nugalėtą ir kaip tolimą legendą.
Iš jų žinia ateina man, kad erdvę platume
turiu antram gyvenimui, kuris be laiko truko.
Aš kartais lyg virš kapo medis: po žeme
ties pat juo sapnas giesmėse ir liūdesiuos nutrūko,
ir sapną to numirusio berniuko
(apsikabinamo šaknų kaip glėbio šilto)
jis nokdamas ir ošdamas išpildo.
(Vertė J. Juškaitis)
* * *
Kad taip tikra tyla nors kartą stotų.
Kad visa, kas netvirta ir miglota,
nurimtų, kad neliktų triukšmo šito,
kurį jutimai kelia išblaškyti,
kad man kaimynų juokas nekliudytų, –
tada tūkstanteriopai išmąstyti
lig pabaigos galėčiau tavo mintį,
tave pastverti (mirksnį, kol šypsais),
kaip padėką tave pasidalinti
ir su visais.
(Vertė A. Gailius)
* * *
Kaip tik ant amžių slenksčio gyvenu.
Nuo begalinio lapo dvelkia vėju, –
jame tu, aš ir Dievas rašinėjom,
bet jis aukštai ant rankų svetimų.
Spėjam, kaip spindi jo antroji pusė,
kur dar mums Viskas atsitiks.
Nebylės jėgos tamsoje suklusę
ir žvelgia viena kitai į akis.
(Vertė J. Degutytė)
* * *
Būnu su didžio lapo dvelkimu.
Esu, kur susitinka amžiai du,
kai jį prirašėm Dievas, aš ir tu,
užverst iškeltą rankų svetimų.
Jauti, kaip spindi puslapis jo naujas,
jame dar viskas atsitiks.
Jo ploto tylios jėgos reikalaujas
ir tamsiai žiūrįs į akis.
(Vertė J. Juškaitis)
* * *
Tave randu visuos daiktuos: prigludus
prie jų širdis su jais susibroliuos,
mažuos tu šūdais lyg prieš saulę grūdas
ir dalinies gausingai dideliuos.
Jėgų tokie žaidimai stebuklingi,
jog eidami per daiktus taip jie duos
šaknims ugdyt, nuvysti koto lingei
ir keltis iš numirusių žieduos.
(Vertė J. Juškaitis)
* * *
Lyg namelis sargui vynuogyne
tavo rankose esu,
Viešpatie, prieš tavo naktį gryną
aš naktis, o Viešpatie visų.
Vynuogienojas, laukas be arimo,
ganykla, senoji obelis,
figmedis, kuris net marmurinę
uolą uogom apdalys:
tai ten tavo kvepiančios šakelės.
Tu neklausi, ar budžiu, ar ne.
Plūsta syvais ir be baimės kelias
tyliai tavo gelmės pro mane.
(Vertė J. Juškaitis)
* * *
Tavęs nestebina audra
matei bekylant ją;
o medžiai skuba. Jų vora
pavirtus alėja.
Nuo to jie bėga, pas kurį
tu pats, žinai, žengi,
kurį tu juslėmis giri,
kada laukan žvelgi.
Savaitėm vasaros tykios
vis mušusi čiurkšle,
pas tą, kurs viską surikiuos,
sugrįžta jau sula.
Su vaisium, rodėsi, kartu
ir galią pažinai,
bet ji ir vėl mįslė, o tu
ir vėl svetys čionai.
Tau buvo vasara – namai,
kur viską dar meni;
kaip lygumon dabar ūmai
į širdį išeini.
Vėl didelė vienatvė bus,
kurčias dienas skaitys.
Nuo juslių vėjas kaip lapus
pasaulį nukratys.
Tau likusio dangaus gelmė
žiūrės pro jų šakas;
dabar būk vakaro giesmė
ir kraštas, jai tinkąs.
Prinok tikrovei, iš tiesų
būk daiktas nuolankus
lai Tas, kurs lūpose visų,
pajunta: tu sunkus.
(Vertė A. Gailius)
* * *
Aš vėl meldžiuosi tau, Šviesiausias,
per vėją vėl mane girdi,
nes gelmėse man šniokščia gausūs
žodžiai, dar niekad netarti.
Buvau pabiręs, piktadarių
išsidalintas visiškai,
buvau gėrimas tiem, kas geria,
kas juokias – tiem buvau juokai.
Save šiukšlynuose už vartų
rinkau, nes šukės vien buvau,
O Vieningiausias, tavo vardą
puse burnos skiemenavau.
Nors pusės rankų nebetekęs,
vis tiek jas tiesti mėginau,
meldžiau, kad atsirastų akys,
tave regėjusios seniau.
Buvau po gaisro palikta
gryčia, kur žmogžudžiai pamiega,
kol vėl, skubiai pakirdę, bėga, –
bausmė juos genasi pikta.
Buvau pajūryje ligos,
ūmai išplitusios, apsėstas,
negyvėlio kietuos naguos
vaikų sugniaužęs ranką miestas.
Sau svetimas žmogus visai,
tiek težinojau, kad jisai
dar įsčiose motulę skriaudė,
kad nuolatos
jutau širdies plakimą skaudų –
vos daigas vandenuos šiltuos.
Šit susidėsčiau iš visų
savosios gėdos gabalėlių,
bet vientisumo trūksta sielai,
to proto, kurs įžvelgtų vėlei,
kad vienas daiktas aš esu, –
tavos širdies delnų pavėsio
(o, kad užslinktų jis greičiau).
Save aš, Dieve, suskaičiau.
Švaistyk mane, jei panorėsi.
Žodžiai, kad užmigtum
Norėčiau ką nors liūliuoti,
pabūti kam nors draugu.
Tave, lyg lopšy užklotą,
lydėt į miegus, iš miegų.
Norėčiau tik vienas žinot namuos,
kad naktį buvo vėsu.
Norėčiau klausytis miškų tolumos,
tavęs ir pasaulių visų.
Susišaukia laikrodžiai dūžiais. Gilus
man verias laikų šulinys.
Praeina gatve prašalaitis vėlus
ir svetimus lodo šunis.
Paskui bus tyla. Ant tavęs išsiskleis
mano akys tamsoj ir budės,
ir švelniai laikys tave, ir paleis
jeigu daiktas koks sujudės.
(Vertė A. Gailius)