Prie kapo graudžiausiai raudama dėl neišsakytų žodžių ir neatliktų darbų. Harriet Beecher Stowe
Daugeliui be galo svarbu išgirsti „tuos“ tris žodžius. Kartais kai kam pasiseka juos išgirsti laiku.
Su Koni susipažinau tą dieną, kai ją atvežė į ligoninės, kurioje dirbau savanore, palatą. Keliant moterį iš neštuvų į lovą, jos vyras Bilas nervingai mindžikavo šalia. Koni buvo žvitri ir linksma, nors jai diagnozuota paskutinė vėžio stadija. Padėjome moteriai įsikurti. Užrašiusi jos vardą ant visų ligoninės daiktų, kuriais jai teks naudotis, paklausiau, ar jai ko nors reikėtų.
„Taip, – atsakė ji, – gal galėtumėte pamokyti, kaip įsijungti televizorių? Aš dievinu „muilo operas“ ir nieko nenoriu praleisti.“ Koni buvo tikra romantikė. Ji mėgo „muilo operas“, meilės romanus ir romantiškus filmus. Kai susipažinome, moteris pasipasakojo, kaip jai skaudu trisdešimt dvejus metus gyventi su vyru, dažnai vadinančiu ją „kvaila moteriške“.
„Žinau, kad Bilas mane myli, – teigė ji, – bet jis ne iš tų, kurie prisipažįsta mylį arba siunčia atvirukus“. Moteris atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į kieme augančius medžius. „Viską atiduočiau, jei jis ištartų „aš tave myliu“, bet tai ne jo būdui.“
Bilas kasdien lankė Koni. Iš pradžių sėdėdavo šalia lovos, kol ji žiūrėdavo „muilo operas“. Vėliau, žmonai ėmus dažniau miegoti, vaikštinėdavo pirmyn atgal ligoninės koridoriumi. Kai moteris liovėsi žiūrėti televizorių ir vis rečiau beatsibusdavo, praleisdavau vis daugiau laiko su Bilu.
Jis pasipasakojo dirbęs dailide ir mėgstąs žvejoti. Kad jiedu su Koni neturį vaikų, o sulaukę pensijos mėgdavę keliauti. Bet žmona susirgo. Bilas nepajėgė pasakyti, ką jaučia matydamas mirštančią žmoną.
Kartą, kai kavinėje gėrėme kavą, pradėjau pokalbį apie moteris ir romantikos poreikį mūsų gyvenime; apie tai, kaip mėgstame gauti sentimentalius atvirukus ir meilės laiškus.
„Ar sakote Koni, kad ją mylite?“, – paklausiau, nors atsakymą žinojau. Jis pažvelgė į mane tarytum į pamišėlę.
„O kam? – atšovė jis, – Ji žino, kad ją myliu!“
„Esu tikra, kad ji tai žino”, – pasakiau suimdama jo rankas, šiurkščias dailidės rankas, kuriomis lyg į paskutinę atramą buvo tvirtai įsikibęs į puodelį, – bet ji nori tai išgirsti, Bilai. Ji nori žinoti, ką ji jums reiškė visus tuos metus. Pamąstykit apie tai“.
Grįžome prie Koni palatos. Bilas šmurkštelėjo vidun, o aš nuėjau aplankyti kito ligonio. Vėliau pamačiau Bilą sėdintį šalia lovos ir laikantį miegančios žmonos ranką. Buvo vasario 12-oji.
Po dviejų dienų vidurdienį ėjau pro Koni palatą. Koridoriuje, atsirėmęs į sieną, akis nudelbęs į grindis, stovėjo Bilas. Vyresnioji sesuo jau buvo man pranešusi, kad Koni rnirė šįryt, 11 valandą. Pamatęs mane Bilas puolė man į glėbį ir ilgai nepaleido. Jo veidas buvo drėgnas nuo ašarų, o jis pats drebėjo. Galiausiai vėl, atsirėmė į sieną ir giliai įkvėpė.
„Noriu kai ką jums pasakyti,- prabilo jis. – Noriu papasakoti, kaip gerai jaučiuosi dėl to, kad jai pasakiau.“ Jis nutilo, išsišnypštė nosį ir tęsė. „Daug mąsčiau apie tai, ką man pasakėt, ir šį rytą prisipažinau jai, kad ją myliu…ir kaip man buvo gera su ja gyventi. Būtamėt mačiusi, kaip ji nusišypsojo!“
Nuėjau į palatą paskutinį kartą atsisveikinti su Koni Ant stalelio šalia lovos stovėjo didelis Valentino dienai skirtas atvirukas nuo Bilo. Na žinot, vienas iš tų; sentimentaliųjų, su užrašu „Mano nuostabiajai žmonai … Aš tave myliu.“
Autorė: Bobi Lipman