Žodžiai iš širdies
Prie kapo graudžiausiai raudama dėl neišsakytų žodžių ir neatliktų darbų. Harriet Beecher Stowe
Daugeliui be galo svarbu išgirsti „tuos“ tris žodžius. Kartais kai kam pasiseka juos išgirsti laiku.
Su Koni susipažinau tą dieną, kai ją atvežė į ligoninės, kurioje dirbau savanore, palatą. Keliant moterį iš neštuvų į lovą, jos vyras Bilas nervingai mindžikavo šalia. Koni buvo žvitri ir linksma, nors jai diagnozuota paskutinė vėžio stadija. Padėjome moteriai įsikurti. Užrašiusi jos vardą ant visų ligoninės daiktų, kuriais jai teks naudotis, paklausiau, ar jai ko nors reikėtų.
„Taip, – atsakė ji, – gal galėtumėte pamokyti, kaip įsijungti televizorių? Aš dievinu „muilo operas“ ir nieko nenoriu praleisti.“ Koni buvo tikra romantikė. Ji mėgo „muilo operas“, meilės romanus ir romantiškus filmus. Kai susipažinome, moteris pasipasakojo, kaip jai skaudu trisdešimt dvejus metus gyventi su vyru, dažnai vadinančiu ją „kvaila moteriške“.
„Žinau, kad Bilas mane myli, – teigė ji, – bet jis ne iš tų, kurie prisipažįsta mylį arba siunčia atvirukus“. Moteris atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į kieme augančius medžius. „Viską atiduočiau, jei jis ištartų „aš tave myliu“, bet tai ne jo būdui.“
Bilas kasdien lankė Koni. Iš pradžių sėdėdavo šalia lovos, kol ji žiūrėdavo „muilo operas“. Vėliau, žmonai ėmus dažniau miegoti, vaikštinėdavo pirmyn atgal ligoninės koridoriumi. Kai moteris liovėsi žiūrėti televizorių ir vis rečiau beatsibusdavo, praleisdavau vis daugiau laiko su Bilu.
Jis pasipasakojo dirbęs dailide ir mėgstąs žvejoti. Kad jiedu su Koni neturį vaikų, o sulaukę pensijos mėgdavę keliauti. Bet žmona susirgo. Bilas nepajėgė pasakyti, ką jaučia matydamas mirštančią žmoną.
Kartą, kai kavinėje gėrėme kavą, pradėjau pokalbį apie moteris ir romantikos poreikį mūsų gyvenime; apie tai, kaip mėgstame gauti sentimentalius atvirukus ir meilės laiškus.
„Ar sakote Koni, kad ją mylite?“, – paklausiau, nors atsakymą žinojau. Jis pažvelgė į mane tarytum į pamišėlę.
„O kam? – atšovė jis, – Ji žino, kad ją myliu!“
„Esu tikra, kad ji tai žino”, – pasakiau suimdama jo rankas, šiurkščias dailidės rankas, kuriomis lyg į paskutinę atramą buvo tvirtai įsikibęs į puodelį, – bet ji nori tai išgirsti, Bilai. Ji nori žinoti, ką ji jums reiškė visus tuos metus. Pamąstykit apie tai“.
Grįžome prie Koni palatos. Bilas šmurkštelėjo vidun, o aš nuėjau aplankyti kito ligonio. Vėliau pamačiau Bilą sėdintį šalia lovos ir laikantį miegančios žmonos ranką. Buvo vasario 12-oji.
Po dviejų dienų vidurdienį ėjau pro Koni palatą. Koridoriuje, atsirėmęs į sieną, akis nudelbęs į grindis, stovėjo Bilas. Vyresnioji sesuo jau buvo man pranešusi, kad Koni rnirė šįryt, 11 valandą. Pamatęs mane Bilas puolė man į glėbį ir ilgai nepaleido. Jo veidas buvo drėgnas nuo ašarų, o jis pats drebėjo. Galiausiai vėl, atsirėmė į sieną ir giliai įkvėpė.
„Noriu kai ką jums pasakyti,- prabilo jis. – Noriu papasakoti, kaip gerai jaučiuosi dėl to, kad jai pasakiau.“ Jis nutilo, išsišnypštė nosį ir tęsė. „Daug mąsčiau apie tai, ką man pasakėt, ir šį rytą prisipažinau jai, kad ją myliu…ir kaip man buvo gera su ja gyventi. Būtamėt mačiusi, kaip ji nusišypsojo!“
Nuėjau į palatą paskutinį kartą atsisveikinti su Koni Ant stalelio šalia lovos stovėjo didelis Valentino dienai skirtas atvirukas nuo Bilo. Na žinot, vienas iš tų; sentimentaliųjų, su užrašu „Mano nuostabiajai žmonai … Aš tave myliu.“
Autorė: Bobi Lipman
Meilė gyvena mūsų širdyse,
Niekada neužgęsta,
Meilė tokia tyra,
Meilė tokia gera,
Nieko už ją geresnio nėra.
Skaitydama net apsiverkiau.
Sunku viską laikyti savyje,kai aplink tiek daug streso..Nori pabūti viena pabėgti nuo pasaulio,bet atsiranda vis kas tave sustabdo ir laiko už rankų nepaleisdamas.Norisi iš pykčio persiplėšti pusiau,bet vėl vis gi kažkas tau pasamonėje kužda,kad taip pasielgdama nepasijusi geriau.Tad kiek gyvenime sunkumų mes dar turėsime iškęsti?Kiek likimas mum išbandymų dar duos?Ar dar neužtenka tai ką patyrėme?Vis kyla klausimai,Kodėl?Dėl ko?Už ką?Dėl ko dievas pasirinko mane?Jug tokį gyvenimą galėjo išgyventi kasnors kitas…Kodėl aš? Tiek skausmo išgyventa, tiek ašarų išlietą, bet vis kumščius suspaudus einu į priekį..Tikėdama, kad nesuklupsiu kelyje.Vis dar laikausi ant kojų nes dar šiam sumautam pasaulyje yra keletas žmonių kurie mane palaiko kiek galėdami…Netikėtina,kad dar pamatysiu spalvas kurių šiuo metu nebematau pilkajame pasaulyje!Ir pajusiu džiugesį kurį man suteikdavo šalia manęs budamas mylimas žmogus <3.Bet visas jėgas sutelkusi kabinuosi į gyvenima kiek galėdama….
Žmonės kurie mum yra padarę tiek blogo, gyvena su džiugesiu veide,negalvodami kiek gyvenime jiem nutiks blogo.Kiek jiem teks išgyventi sunkumų.Kuriais gyvename mes.Nebebūna nei minutės,kuria galėčiau pabūti be ašarų akyse, be skausmo širdyje ir sielvarto sieloje…!!<3
Rašiau šį eilėrašti is gilių jausmu…..
Mano pacios kurtas ir rašytas…
Praradimas
Širdis man plyšta vien kalbant apie tave
Sapnai ir mintys žudo mane iš vidaus giliai
Tvirti žodžiai ir stipri išorė mane klampina
Klampina į melą ,kurį pati aš susikūriau
Ir iš kurio pabėgti negaliu dabar
Tikinu save lyg viskas gerai būtų buvę
Nors nieko gero seniai nebeliko
Kas man atsitiko ?Ir kuo aš tapau?
Kodėl kažko vis dar tikiuosi ko jau nebus
Kodėl širdis neleidžia suprasti ,kad viskas baigta
Baigta, kaip knyga perskaityta ir pamiršta
Žinau tik viena , į tavo mėlynas akis aš taip nepažvelgčiau
Nepažvelgčiau , kaip anksčiau žvelgdavau net nepažinodama tavęs
Nes išdavęs mane sutrypei jausmus ir palaidojai širdį
Praradai ne tik mano žvilgsnį, kuris išduodavo kaip tu man rūpėjai
Bet ir praradai mano juoką,šypseną ,kurie tau taip patiko…
Keliaukite dviese per giedrą ir audrą,
Nuslėpkite nesekmes giliai širdy.
Saulėlydžius lydėkit ir sutikite aušrą,
Palikit pėdsakus gyvenimo kely.
Simona šaunūs žodžiai..
Man trūksta tavęs, trūksta tavo bučinių, prisilietimų..
Trūksta šilumos, kuri buvo tada, kai buvom kartu..
O dabar daugiau jos nebebus..
Nes mes jau niekada nebebusim kartu..
Tariu aš labas rytas saulei,
tarčiau tau jei būtum geras
atsakytum į manus jausmus.
Meilė mano ta beribė
nori pasakyti tau
mylėk mane kaip aš tave
ir būsim viską atsiteisę.
Nebenoriu bekentėt…
Gal verčiau man patylėt.?…
Gal nutilti amžiais ir pasiryžti tam
kas labai žiauru..
Norėčiau dingt, bet negaliu
skaudu palikti jus abu kartu.
Kuo ji kitokia, nejau negaliu būti aš tokia.
Gal pamiltum tu mane,
bet apie tai bijai galvot.
Nekart sakiau ką tau jaučiu,
bet nekreipei į tai žodžiu.
Šypsojais ir sakei puiku,
nors nejautei jokių jausmų.
Dingai su ja ir palikai mane.
mano kutyba…siuskit savo nuomones i vertink.eilerastis@gmail.com
aš Tave myliu…myliu už tai, kad esi..ir koks esi man.. myliu už Tavo jautrumą, nuoširdumą.. už tai, kai nemeluoji.. už tai, kad mane girdi, kad pasakai šilta žodį. myliu Tave.. už tai, kaip tari mano vardą. už tai, kaip šypsais,už tai kaip apkabini.Myliu.
Supratau, kad meilė – ugnis. Supratau, kad meilės nevalia paleist. Supratau, kad meilę reikia tausoti. Aš dabar supratau, kad už meilę reikia kas akimirką kovoti.. ;*
Mylėk taip, kad niekada nepamirštum, kad tai nebūtų vien žodžiai, kad nustojus mylėt, sustotų ir širdis. Mylėk taip, kad dėl to būtum pasiruošęs mirti. Ir nesvarbu, ar Tave myli. Tu tik mylėk. ;*
Ji negali be tavęs gyventi. Ji nori tave pažinti taip kaip Tu pažysti Ją. Ji nori Tave stipriai apkabinti ir daugiau nepaleisti, nes Ji bijo kad Tavę praras.
[kūriau pati].
Aš….
Džiaugiuosi, kai džiaugiesi Tu…
Myliu, kai myli Tu…
Susižaviu, kai susižavi Tu…
Ir….
Verkiu, kai verki Tu…
Liūdžiu, kai liūdi Tu…
Nenuleidžiu akių nuo tavęs, kai Tu palieki mane…
Žinau, kad Tu sugrįši pas mane, kai ta akimirka
ateis Aš būsiu pasiruošęs…
Tu….
Lietaus lašai
man primena tavo žingsnius.
Vėjo garsai – tavo žodžius.
Gėlių žiedai
man spindi lyg tavo akys.
Aš liečiu tavo veidą,
liečiu tavo plaukus.
Vėjas man taria: „Myliu tave”.
Medžiai ošia: „Myliu tave”.
Apkabinti norėčiau
kaip niekad nebuvau.
Kaip tave aš mylėčiau.
Nieko aš nežinau.
Gaila tu netikėjai
ir manęs nematei.
Tu tik gailiai žiūrėjai
ten aukštai, kur pulkai
sklando taip laisvai, taip smagiai.
Jiems nerūpi, kad žemėj
kažkas ilgis tavęs.
Noriu, kad kažkas juoktųsi drauge su manimi ir liūdėtų drauge, būtų man malonus ir savo patarimais padėtų man pasirinkti, o kartais, žinoma, žavėtųsi mano nuovokumu bei įžvalgumu.
ne į temą baigėsi tas kūrinys. nebuvo normalios pabaigos. nepatiko. : )
o man visai patiko
Nebegaliu man per daug skaudu gyveti kai negaliu buti su mylimu žmogumi. Noriu būti ir vel kažkam reikalinga, bet ne nereikia man kito man reikejo mano vienintelio. Bet aš pasikeitčiau myliu ji bet ir nekentčiu. Jis prarado mane o dabar lai stebi ir gailisi ką prarado. Mana aš nebeprieinama tokiems niekšams kaip jis. Man jau niekas neberupi apie ji jis nevertas manęs net sapne, svajonėse, tikrovėje. Siuntčiu ji … nes jis man niekas jis visada bus niekšu,mergišiumi, šiukšle, pyd***. dejau ant jo jis man sugriove gyvenima ir sugaisino tik laika man. (Atleiskite uz keksmazodzius, negaliu nervai nelaiko daugiau)
Gal aš maža mergaitė, gal viską per daug sureikšminu, gal trokštu dėmesio. Bet žinau vieną dalyką tikrai, kad per tuos žodžius galbūt įskaudinau Tave, aš šito nežinau, bet save taip pat. Taip aš sulaužiau pažada negert ir nerūkyt, bet juk klyst žmoniška. Taip aš gal Tau nerašau todėl, kad Tau nepatinka susirašinėt, taip aš elgiuosi spontaniškai ir neapgalvotai. Bet aš gailiuosi. Man pirmą kartą taip su Tavim, kad išties rūpi, man patinka Tavo charakteris, nors tikrai jo nesuprasi kartais, trauki ir tiek. Gal aš to bijau, todėl amžiais Tave nuviliu. Jei Tavo net tas labas, ryte parašytas mane nuteikia visai dienai gerai. Aš nesu maža kvaila mergaitė, tiesiog kartais taip pasielgiu, kaip nenorėčiau ir taip gaunasi. Aš Tau rašau dabar, nes po to galiu pabijot ir to nepasakyt. Tikiuosi sugebėsi man man atleist, nes dabar tai sakau nuoširdžiai..
Nekenčiu žvaigždėto dangaus, jis primena tas linksmas mūsų naktis, kurias praleidome drauge gulėdami viens kito glėby, jos taip primena tave, kad vos pražybus jom jau verkiu, jau galvoju apie tave, nieko negaliu sau padaryti, nes beprotiskai pamilau tave, o is taves jokiu jausmu, man taip skaudu, kad is taves nieko nesulaukiu, vis bandau pamirst tave, bet tai ir nepaviksta, nes beprotiskai pamilau tave, vos isgirdus tavo varda suvirpa mano sirdutė, tai pat kai pirma karta tavo lūpos palietė mane.
Aš net ir apsiverkiau nuo eilėraštukų tokių gražių.
Klaida, kuri kainavo laimę.
Jie buvo geriausi draugai.
Ji – ilgų plaukų, mėlynų
akių, išvaizdi panelė.
Jis – draugiškas, mielas, bendraujantis vaikinas.
Ligoninės palata. Nuobodu, jie paskutiniai likę iš pilnos palatos draugais spėjusio tapti jaunimo. Jis negali nuleisti nuo Jos akių, Jis taip norėtų prieiti ir pasakyti :
– Suprantu, Tu mano geriausia draugė, bet aš Tau jaučiu daug daugiau nei draugystę. AŠ MYLIU
TAVE. Bet aš per daug drovus, kad Tau taipasakyčiau tiesiai į akis…
Pagaliau ir Juos išleidžia po trijų ilgų mėnesių, praleistų dviese, vienoje palatoje. Jie patraukė savais keliais, tačiau Ji dar pasivijo Jį prie durų. Ji priėjo prie Jo ir paklausė ar Jis šiandien, ta proga, galėtų ateiti pas Ją, nes Jos tėvai bus išvažiavę, o Ji viena nenori pasilikti penktadienio vakarą. Jis kaip žinoma sutiko.
Jam nieko nebuvo brangiau už Ją, tad Jis galėdavo atsisakyti visko vien dėl to, kad bent valandą galėtų pabūti šalia Jos. Štai jau Jis pas Ją namie, jie sėdi kartu ant sofos, žiūri filmą. O Jis galvoja:
– Kad Tau tik išdrįsčiau pasakyti ką jaučiu…Bet aš per daug drovus… Ech… Tas stiprus jausmas kurį Jis jautė Jai, buvo tikrai nuoširdus ir toli gražu ne paprastas susižavėjimas, bet Jis bijojo Jai prisipažinti, nes žinojo, jog Ji Jam jaučia tik paprastą draugystę. Draugystę, kuri niekada nevirs į tikrą meilę. Bet ima ir pasiryžta… Pasirodo – rizika pasiteisino, Jų jausmai abipusiai. Jie nebe draugai – Jie pora. Ta pora gražiai ir tauriai draugavo daugiau negu pustrejų metų. Bet Jam atsinaujino bjauri liga, kuri pasirodo, tik apgydoma, niekada nepasitrauks ir gali vaikinuko gyvenimą nutraukti Jam tiesiog einant gatve… Tačiau Jai tai nebuvo kliūtis toliau draugauti, bet ilgas ir alinantis laikotarpis, Jam atkritus, iš Jos išsunkė visą otimizmą ir tikėjimą, kad Jos Meilė pagis. Bet Ji Jo nebūtų išsižadėjusi nė už ką. Vaikinas, šiek tiek pagijęs, jau būdamas namie, pakvietė susitikti pokalbiui. Bet Ji Jį pasikvietė pas save, taigi, ten šneka ir įvyko. Jis matydamas Ją tokią, matydamas kiekvieną dieną gyvenamą baime Jo netekti, pažinodamas Ją ir jausdamas kaip Jai sunku, nusprendė Ją paleisti, ir paprašė Jį palikti.
Ji nesutiko, ilgai ir atkakliai bandė atkalbėti, bet Jis nuo visų išgyvenimų tapo atšiauriu ir nesukalbamu. Jau beveik dešimta valanda vakaro, vaikinas
susiruošė namo, Ji atsisveikindama Jį pabučiavo. Vaikinas nusišypsojo ir pasakė, kad Jai dar paskambins. Jis eina neapšviestomis gatvėmis ir galvoja apie Jos švelnias lupas, nuostabią šypseną, ir tą, tokį nuoširdų juoką, kurį seniai teko girdėti – Taigi, jie išsiskyrė.
Praėjus penkiolikai minučių, Jis jau buvo namuose. Jis tyliai užlipo laiptais į viršų, nenorėdamas pažadinti namiškių. Rytas. Saulė įsiskverbė į Jo kambarį, jau beveik vienuolikta valanda, laikas keltis kol nepasirodė šeimyniškiai ir viso to nesugadino. Jis išlipo iš lovos pasiemė telefoną, ir
surinko Jos numerį. Keli signalai, Ji nekelia.
– Kažkas blogai, bet nėra ko stebėtis iš po vakar, o gal nieko, turbūt Ji dar miega, paskambinsiu už valandos.
Praėjo valanda. Jis vėl pasiemė telefoną į rankas.
– Hmm… ir vėl nekelia. Nenoriu pasirodyti
įkyrus, po paskutinės šnekos, daugiau nebeskambinsiu, pati paskambins kai galės.
Visą dieną Jis nesulaukė Jos skamučio, kažkas tikrai blogai.
Kita diena. Už lango lyja, namie didelis triukšmas, atrodo blogiau ir būt negali.
– Ji taip ir nepaskambino…
Sekanti diena – Pirmadienis. Jis iš pažįstamų Jos mieste draugų sužino, kad Jos nėra mokykloje, ir kad tai pirmas
kartas kada Ji nepranešė, jog neateis. Po pamokų Jis iš karto, net nesitaręs su tėvais, nieko niekam neaiškinęs, į autobusą – nuvyksta pas Ją. Jį pasitiko Jos mama. Motina buvo perbalus, jos akys skendėjo liudesyje, ji bandė kažką sakyti…
– Ar kažkas atsitiko? – Paklausė vaikinas.
– Jol…(Tai buvo merginos vardas, jį betardama tiesiog nutilo…)
– Kas Jai buvo? – Ji ligoninėje.Penktadienį apie dešimtą vakaro Ji kažkur išbėgo ir…
– Ir kas?! Na, pasakykit, kas Jai atsitiko?!
– Ji bėgo gatve, ir už posukio visu greičiu važiavo
mašina…
– O Dieve! Tik ne tai! – pasakė vaikinas, ir Jo akys sužibo nuo ašarų. Taigi tadien buvo Jų pokalbis, Ji bėgo taikytis…
Vaikinukas net neatsimena, kaip greitai atsidūrė ligoninėje kur buvo laikoma
Ji. Jis laukė koridoriuje, Jis nekantriai vaikščiojo
pirmyn ir atgal. Iš palatos išėjo gydytojas, Jis
pasakė, jog Jolita labai nori pamatyti Vytautą (Toks buvo vaikino vardas). Jis įėjo į palatą ir pamatė Jolitą. Ji buvo akivaizdžiai nusilpusi.
– Pabučiuok mane paskutinį kartą…
– Nenusišnekėk, Tu pasveiksi, aš tai žinau. Aš tau visada norėjau pasakyti, kaip Tave… Ir bandanat vaikinui prisipažinti padarius klaidą, Ją paleidžiant, mergina
užmerkė savo akis visam laikui. Tai buvo
ištiesų skaudu, Jis jau pasiryžo Jai prisipažinti, o Ji
lyg nenorėjusi to išgirsti,nusprendė išeiti. Išeiti
visam laikui.
Po trijų dienų vyko laidotuvės. Prieš užkasant karstą, Jolitos pusserė skaitė Jos paskutį įrašą dienoraštyje. Jame buvo parašyta :
„- Mes geriausi draugai, bet aš Jam jaučiu daug
daugiau nei paprastą draugystę. AŠ JĮ MYLIU. Bet
negaliu Jam to pasakyti, nes esu per daug
drovi… taip galvojau iki Jam prisipažystant… Ir dabar supratau, kad tikrai nenoriu Jo paleist.
(Ironiška, bet tai TIE patys žodžiai, kurie tada nuolat sukėsi galvoje vaikinukui.)
– AŠ IR TAVE MYLIU… Ir galiuos, kad atradus šį jausmą abipusį, ir po tiek daug laiko, praleisto kartu, sutikau tave palikt…”
Tai buvo užrašyta prieš bėgant pas Jį…
Tikra istorija
Kai myli, viską darai iš širdies. Visada nori jam ar jai atrodyti, patraukliausia:) Visada nori, kad į tave atkreiptu dėmesį. Skaudžiausia tuomet, kai žinai jog tavęs niekas nemyli: