Vienas toks žmogus kasdien leisdavosi į žemės gelmes darbuotis druskos kasyklose. Su savimi nešdavosi kirtiklį ir lempą.
Vieną vakarą, po darbo, kopiant vingiuotu ir nepatogiu požeminiu tuneliu, lempa iškrito jam iš rankos ir sudužo.
Iš pradžių darbininkas net apsidžiaugė: „Pagaliau! Ta lempa man jau buvo įkyrėjusi. Nešiokis ir nešiokis ją su savimi, o dar žiūrėk, kad pastatytum tinkamoje vietoje, ir dirbdamas apie ją nepamiršk. Dabar vienu rūpesčiu bus mažiau. Jaučiuosi tarsi išsilaisvinęs! Be to… Šiuo keliu einu metų metus, taigi tikrai nepaklysiu!”
Deja, netrukus kelias pasirodė ne toks jau tiesus. Tamsoje buvo sunku susigaudyti. Žmogelis žengė kelis žingsnius, bet atsitrenkė į sieną. Nustebo: nejau einu neteisinga kryptimi? Kaip galėjau taip greitai pasimesti? Bandė grįžti atgal, tačiau atsidūrė prie požeminio ežerėlio, į kurį subėgdavo nutekamieji vandenys.
„Čia negilu, – pagalvojo. – Bet jei bandysiu bristi, kai aplinkui – nors į akį durk, tikrai paskęsiu.”
Puolė repečkoti keturiom. Paskaudo rankas ir kelius. Net apsiašarojo supratęs, kad nuo pradinės vietos teįstengė nutolti vos kelis metrus.
Tuomet darbininko širdį suspaudė gailestis dėl sudužusios lempos.
Suglumęs ėmė laukti, kol kas nors ateis jo išgelbėti ir išves į dienos šviesą su kokiu žvakigaliu rankoje.
„Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui.
Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžvalgos net neišmanėlius” (Ps 119,105; 110).
Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”