Darbininko lempa

Vienas toks žmogus kasdien leisdavosi į žemės gelmes darbuotis druskos kasyklose. Su savimi neš­davosi kirtiklį ir lempą.
Vieną vakarą, po darbo, kopiant vingiuotu ir nepatogiu požeminiu tuneliu, lempa iškrito jam iš rankos ir sudužo.
Iš pradžių darbininkas net apsidžiaugė: „Paga­liau! Ta lempa man jau buvo įkyrėjusi. Nešiokis ir nešiokis ją su savimi, o dar žiūrėk, kad pastatytum tinkamoje vietoje, ir dirbdamas apie ją nepamiršk. Dabar vienu rūpesčiu bus mažiau. Jaučiuosi tarsi iš­silaisvinęs! Be to… Šiuo keliu einu metų metus, taigi tikrai nepaklysiu!”
Deja, netrukus kelias pasirodė ne toks jau tiesus. Tamsoje buvo sunku susigaudyti. Žmogelis žengė ke­lis žingsnius, bet atsitrenkė į sieną. Nustebo: nejau einu neteisinga kryptimi? Kaip galėjau taip greitai pasimesti? Bandė grįžti atgal, tačiau atsidūrė prie požeminio ežerėlio, į kurį subėgdavo nutekamieji vandenys.
„Čia negilu, – pagalvojo. – Bet jei bandysiu bris­ti, kai aplinkui – nors į akį durk, tikrai paskęsiu.”
Puolė repečkoti keturiom. Paskaudo rankas ir kelius. Net apsiašarojo supratęs, kad nuo pradinės vietos teįstengė nutolti vos kelis metrus.

Tuomet darbininko širdį suspaudė gailestis dėl su­dužusios lempos.
Suglumęs ėmė laukti, kol kas nors ateis jo iš­gelbėti ir išves į dienos šviesą su kokiu žvakigaliu rankoje.

„Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui.
Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžval­gos net neišmanėlius” (Ps 119,105; 110).

Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”