Vieną vasaros dieną garsaus mokslininko anūkėlis priėjo prie senelio. Paslėptoje už nugaros rankoje jis laikė ką tik sodo narve sugautą paukštelį.
Klastingai prisimerkęs paklausė senelį: „Kanarėlė, kurią laikau rankoje, gyva ar mirusi?”
„Mirusi”, – atsakė išminčius.
Vaikas ištiesė ranką ir juokdamasis paleido paukščiuką, kuris kaipmat nuskrido.
„Tu suklydai!” – pasišaipė.
Jei senelis būtų atsakęs, kad kanarėlė „gyva”, berniukas rankos spustelėjimu būtų paukštelį uždusinęs.
Išminčius pažvelgė į anūką ir tarė: „Matai, atsakymas buvo tavo rankose!”
Mirtis arba amžinasis gyvenimas yra mūsų rankose. Net ir mažyčiai šios dienos sprendimai nulems tavo gyvenimą amžinybėje.
Yra tokia ukrainiečių malda: „ Tegu Dievas tironams siunčia utėles, vienišiams – šunis, vaikams – plaštakes, moterims – vizijas, vyrams – lakštingalas. Tačiau visiems teatsiunčia erelį, kuris savo sparnais mus nuneštų pas Dievą.”
Gaidys ir deimantas
Išalkęs gaidys tupinėjo kieme ieškodamas lesalo. Tukseno snapu visur: po trūnijančiomis lentomis, tarp lapų ir žvyro.
Staiga sustojo. Priešais save išvydo neįprastai blizgantį akmenėlį.
Kiek sutrikęs gaidys įdėmiai į jį spoksojo. Galiausiai suprato. Tai nebuvo paprastas akmuo. Tą išdavė jo forma, spindesys ir dydis.
„Žmonės tave vadina deimantu, – suburbėjo alkanas gaidys, – bet kad ir kas tu būtum, man nesi brangesnis už ryžio grūdelį.” Apsisukęs toliau tukseno snapu po kiemą.
Tie, kuriems rūpi tik „lesti”, praeina pro pačias didžiausias vertybes ir jų net nepastebi. Kad atrastume tai, kas brangu, turime norėti to ieškoti. „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų” – sako Jėzus (Mt 7, 6).
Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”