Gyvas ar miręs?

Vieną vasaros dieną garsaus mokslininko anūkė­lis priėjo prie senelio. Paslėptoje už nugaros rankoje jis laikė ką tik sodo narve sugautą paukštelį.
Klastingai prisimerkęs paklausė senelį: „Kana­rėlė, kurią laikau rankoje, gyva ar mirusi?”
„Mirusi”, – atsakė išminčius.
Vaikas ištiesė ranką ir juokdamasis paleido paukš­čiuką, kuris kaipmat nuskrido.
„Tu suklydai!” – pasišaipė.
Jei senelis būtų atsakęs, kad kanarėlė „gyva”, berniukas rankos spustelėjimu būtų paukštelį už­dusinęs.
Išminčius pažvelgė į anūką ir tarė: „Matai, atsa­kymas buvo tavo rankose!”
Mirtis arba amžinasis gyvenimas yra mūsų ranko­se. Net ir mažyčiai šios dienos sprendimai nulems tavo gyvenimą amžinybėje.
Yra tokia ukrainiečių malda: „ Tegu Dievas tironams siunčia utėles, vienišiams – šunis, vaikams – plašta­kes, moterims – vizijas, vyrams – lakštingalas. Tačiau visiems teatsiunčia erelį, kuris savo sparnais mus nu­neštų pas Dievą.”

Gaidys ir deimantas
Išalkęs gaidys tupinėjo kieme ieškodamas lesalo. Tukseno snapu visur: po trūnijančiomis lentomis, tarp lapų ir žvyro.
Staiga sustojo. Priešais save išvydo neįprastai bliz­gantį akmenėlį.
Kiek sutrikęs gaidys įdėmiai į jį spoksojo. Galiau­siai suprato. Tai nebuvo paprastas akmuo. Tą išdavė jo forma, spindesys ir dydis.
„Žmonės tave vadina deimantu, – suburbėjo al­kanas gaidys, – bet kad ir kas tu būtum, man nesi brangesnis už ryžio grūdelį.” Apsisukęs toliau tuk­seno snapu po kiemą.
Tie, kuriems rūpi tik „lesti”, praeina pro pačias di­džiausias vertybes ir jų net nepastebi. Kad atrastume tai, kas brangu, turime norėti to ieškoti. „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų” – sako Jėzus (Mt 7, 6).

Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”