Lakštingala! Tu tikrai esi Girdėjau girioje šiandieną Ulduką ulbant giesmę vieną; Tas balsas tyliai sklido medžiais, Jį lengvas vėjas toliuos nešės; Aš vis girdėjau balsą graudų, Lyg jis kažko liūdnai maldautų; Jis apdainavo meilę svaigią, Kur įsižiebus nesibaigia, Bei laimę, kuri daug verta; Tokia...
Vieną vasaros dieną garsaus mokslininko anūkėlis priėjo prie senelio. Paslėptoje už nugaros rankoje jis laikė ką tik sodo narve sugautą paukštelį. Klastingai prisimerkęs paklausė senelį: „Kanarėlė, kurią laikau rankoje, gyva ar mirusi?” „Mirusi”, – atsakė išminčius. Vaikas ištiesė ranką ir juokdamasis paleido paukščiuką, kuris...
Gyventi verta, nes iš gyvenimo semiamės įkvėpimo Ar žinote, kas jus įkvepia? Tam tikra muzika? Pilnas garuojančios kavos puodelis? Pasivaikščiojimas, kai galite giliai kvėpuoti? Pokalbis, kuris teikia jums naujų minčių? Nedidelis ritualas, kuriuo pradedate savo kūrybinius procesus? Įkvėpimo galima pasisemti iš keisčiausių dalykų. Frydrichą...
Būna dienų, kai net didžiausi užsispyrėliai namisėdos išslenka į lauką. Dvelkia šiltas vėjelis, dangus žydras ir giedras, oras vilioja žiedų ir ką tik nupjautos žolės kvapais. Šios juslinės gamtos žinios mums suteikia tokius sparnus, kad išsyk surengiame žygį ar pikniką su deglais. Tikras malonumas...
Stasys Anglickis. Mano pavasarisSugrįžta plunksnoti paukščiai,strykčioja tarp šakų.Lyg kanapes lesiojasavo cypsėjimo sėklas. Obelys atverčia pasauliuisavo vidaus gražumą.Kas galėjo tikėti,kad tos pastyrėlėstokios puikios savy. Uogų vėrinių pakaksvisam mano žvaigždėtamlikimui. Nesitrauksiu nuo žemėsbe vėjo nušvitintųdūdų.Švysčios medžių lapai,pablūdę iš džiaugsmo.Atgiję atvers ąžuolynaiužkimusias savo dreves. Radovanas Zogovičius. ApokrifasO...
Kažkada, buvo žmogus, kuris manė kad Kalėdos yra kažkokia keista šventė. Jis nebuvo šykštus. Jis buvo geras ir garbingas žmogus, dosnus savo šeimai ir doras su visais kitais žmonėmis. Tačiau jis netikėjo įsikūnijimu, kurį skelbė bažnyčia per Kalėdas. Ir jis buvo per daug sąžiningas, kad tai slėptų. „Aš tikrai nenoriu...
Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio,...
Vakaras. Nereikia nieko, Tik sėdėti ir žiūrėt, Kaip ta saulė mus palieka, Ir lyg vakaras žėrėt. Ir matyt, kaip upėj gluosnis Atsispindi ir lanka, Ir kaip žemę ima glostyt Šilto vakaro ranka. Ir girdėt ties galva skrendant Nepažįstamus paukščius, Ir matyt į naktį brendant...
Naujausi komentarai: