Karo laivas patruliavo pavojingame Viduržemio jūros sektoriuje. Įguloje tvyrojo įtampa. Pakilo rūkas, matomumas buvo prastas, tad kapitonas liko ant tiltelio stebėti ekipažo narių veiksmus.
Temstant žmogus iš stebėjimo bokštelio pranešė:
– Šviesa už borto!
– Stovi vietoje ar tolsta? – sušuko kapitonas.
– Stovi vietoje,- atsakė stebėtojas. Tai reiškė, kad karinis laivas plaukia pavojingu kursu ir gali susidurti su kitu laivu.
Kapitonas įsakė ryšininkui:
– Pranešk tam laivui: mes plaukiame priešais, patariame jums pakeisti kursą 20 laipsnių.
Atėjo atsakymas: „Patartina, kad jūs pakeistumėte kursą 20 laipsnių.“
Tada kapitonas nurodė:
– Perduok: aš esu kapitonas, pakeiskite kursą 20 laipsnių.
„Aš esu antros klasės jūrininkas,- toks buvo atsakymas.- Bus geriau, jei jūs pakeisite kursą 20 laipsnių.‘
Kapitonas įsiuto.
– Perduok,- suriko ryšininkui.- Mes esame karo laivas: pakeiskite kursą 20 laipsnių.
Atsakymas buvo paprastas: „Aš esu švyturys“
Karo laivas pakeitė kursą.
„Jėzus jam tarė: […] tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės..“ (Mt 16,18) Negalime sudaužyti bažnyčios. Galime tik sudužti patys.
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė