Senovinė dao didaktinė alegorija siūlo kitokį požiūrį, kaip reaguoti į nuo mūsų nepriklausančius dalykus. Pasakojama apie vargingai gyvenusius seną žmogų ir jo sūnų. Vienintelis jų turtas buvo arklys. Vieną dieną arklys pabėgo. Kaimynai atėjo pareikšti jiems užuojautos, apgailestaudami, kad senukui taip nepasisisekė.
– Ką gali žinoti? – pasakė senukas.
Kitą dieną arklys atsirado ir atsivedė su savimi kelis laukinius arklius. Juos senukas su sūnumi uždarė į savo aptvarą. Tąsyk kaimynai atskubėjo pasveikinti senuko, sakydami, kad jam pasisekė.
– Ką gali žinoti? – pasakė senukas.
Paskui atsitiko taip, kad sūnus bandė prajodinėti vieną laukinį arklį, nukrito ir susilaužė koją. Kaimynai atskubėjo sakydami – kokia nelaimė.
– Ką gali žinoti? – pasakė senukas.
Neilgai trukus kilo karas, buvo renkami vyrai kariauti toli nuo namų. Išėjo visi, išskyrus senuko sūnų – jis buvo susilaužęs koją.
Kaip matome iš pasakojimo, dažnai iš savo nedidelės perspektyvos mes negalime spręsti, kas yra gerai ir kas blogai. Laimėjimas loterijoje gali būti laikomas laime, bet kai kam gali virsti ir nelaime – nutrūksta santykiai, susipyksta artimi žmonės. O tai, kas atrodo nelaimė, po kurio laiko gali pasirodyti geriausia, kas ik galėjo įvykti. (…)Paprasčiausiai reikia susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti, užuot dejavus ir norėjus, kad būtų kitaip.
Ištrauka iš Sarah Litvinoff knygos „Mokykimės pasitikėti savimi“
Atsiuntė: my lya