Dvi vandens saugyklos stovėjo dešimties metrų atstumu. Mėgo apžiūrinėti viena kitą ir kartais šnekteldavo.
Jos buvo labai skirtingos. Pirmoji buvo tiesiog tobula: lygūs, tvirti akmenys tvarkingai glaudėsi vienas prie kito. Nepriekaištingai laikė vandenį. Nė vienas brangaus vandens lašelis neištekėdavo pro kokį šoną.
Antroji saugykla buvo suskilusi, išraižyta įtrūkimų, pro kuriuos skverbdavosi vandens čiurkšlelės.
Pirmoji, išdidi ir pasipūtusi dėl savo tobulumo, viską smulkmeniškai apskaičiuodavo. Tik vienas kitas vabzdys ar paukštelis kartais išdrįsdavo iš jos atsigerti.
Antroji buvo visa apžėlusi žydinčiais krūmokšniais, vijokliais ir gervuogėmis. Augalai gėrė vandenį, čiurlenantį pro saugyklos plyšius. Vabzdžiai nuolat dūzgė aplink, o paukščiai suko lizdus ant jos įtrūkusių sienų.
Ji nebuvo tobula, tačiau jautėsi labai labai laiminga.
Reikia tikėti tobulumu, bet taip pat turėti drąsos priimti netobulumų. Gyvename pasaulyje, kur tobulumas dažnai painiojamas su buvimu „viršesniais „, „pirmais „, su buvimu „dėmesio centre”, buvimu „kažkuo”. Vienintelis tikrasis tobulumas – tai meilė. Tik tokioje šviesoje galime teisingai suprasti Jėzaus žodžius: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (M15, 48). Prieš tardamas šiuos žodžius Jėzus moko, kad palaiminti yra turintys vargdienio dvasią, liūdintys, alkstantys ir trokštantys teisybės, gailestingi, tyraširdžiai, taikdariai ir persekiojami dėl teisybės.
Tie, kurie gyvena atvira širdimi, gal ir ne visada pasiekia svaiginančią karjerą, tačiau juos myli daugelis žmonių.
Perlas
Austrė guodėsi šalia gulinčiai draugei: „Man labai skauda. Kažkas sunkaus ir apvalaus užaugo manyje, matyt, artinasi galas”.
Draugė, palaimingai šypsodamasi, atsakė: „Tebus pagarbintas dangus ir jūra, bet man neskauda nieko. Esu sveika ir jaučiuosi puikiai”.
Jūros dugnu ropojantis krabas nugirdo austrių pokalbį ir tarė tai, kuri buvo tokia patenkinta: „Taip, tu jautiesi puikiai ir esi sveika; bet nepamiršk, kad skausmą tavo draugei kelia nepaprasto grožio perlas, kurį ji nešioja savyje”.
Šiai austrei buvo suteikta didelė malonė. Kai į austrės kiautą patenka smiltelė, vos įžiūrimas akmenėlis, kuris ją sužeidžia, austrė neverkia, nedejuoja iš skausmo, nepuola neviltin. Diena iš dienos ji perdirba savo skaudulį į perlą – gamtos šedevrą.
Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”