Tikrasis tobulumas

Dvi vandens saugyklos stovėjo dešimties metrų atstumu. Mėgo apžiūrinėti viena kitą ir kartais šnekteldavo.
Jos buvo labai skirtingos. Pirmoji buvo tiesiog tobula: lygūs, tvirti akmenys tvarkingai glaudėsi vienas prie kito. Nepriekaištin­gai laikė vandenį. Nė vienas brangaus vandens laše­lis neištekėdavo pro kokį šoną.
Antroji saugykla buvo suskilusi, išraižyta įtrūki­mų, pro kuriuos skverbdavosi vandens čiurkšlelės.
Pirmoji, išdidi ir pasipūtusi dėl savo tobulumo, viską smulkmeniškai apskaičiuodavo. Tik vienas ki­tas vabzdys ar paukštelis kartais išdrįsdavo iš jos atsigerti.
Antroji buvo visa apžėlusi žydinčiais krūmokš­niais, vijokliais ir gervuogėmis. Augalai gėrė van­denį, čiurlenantį pro saugyklos plyšius. Vabzdžiai nuolat dūzgė aplink, o paukščiai suko lizdus ant jos įtrūkusių sienų.
Ji nebuvo tobula, tačiau jautėsi labai labai laiminga.

Reikia tikėti tobulumu, bet taip pat turėti drąsos pri­imti netobulumų. Gyvename pasaulyje, kur tobulumas dažnai painiojamas su buvimu „viršesniais „, „pirmais „, su buvimu „dėmesio centre”, buvimu „kažkuo”. Vie­nintelis tikrasis tobulumas – tai meilė. Tik tokioje švie­soje galime teisingai suprasti Jėzaus žodžius: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (M15, 48). Prieš tardamas šiuos žodžius Jėzus moko, kad palaiminti yra turintys vargdienio dvasią, liūdin­tys, alkstantys ir trokštantys teisybės, gailestingi, tyra­širdžiai, taikdariai ir persekiojami dėl teisybės.
Tie, kurie gyvena atvira širdimi, gal ir ne visada pa­siekia svaiginančią karjerą, tačiau juos myli daugelis žmonių.

Perlas
Austrė guodėsi šalia gulinčiai draugei: „Man la­bai skauda. Kažkas sunkaus ir apvalaus užaugo ma­nyje, matyt, artinasi galas”.
Draugė, palaimingai šypsodamasi, atsakė: „Tebus pagarbintas dangus ir jūra, bet man neskauda nie­ko. Esu sveika ir jaučiuosi puikiai”.
Jūros dugnu ropojantis krabas nugirdo austrių po­kalbį ir tarė tai, kuri buvo tokia patenkinta: „Taip, tu jautiesi puikiai ir esi sveika; bet nepamiršk, kad skausmą tavo draugei kelia nepaprasto grožio per­las, kurį ji nešioja savyje”.
Šiai austrei buvo suteikta didelė malonė. Kai į aust­rės kiautą patenka smiltelė, vos įžiūrimas akmenėlis, kuris ją sužeidžia, austrė neverkia, nedejuoja iš skaus­mo, nepuola neviltin. Diena iš dienos ji perdirba savo skaudulį į perlą – gamtos šedevrą.

Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”