Lakštingala! Tu tikrai esi
Girdėjau girioje šiandieną
Ulduką ulbant giesmę vieną;
Tas balsas tyliai sklido medžiais,
Jį lengvas vėjas toliuos nešės;
Aš vis girdėjau balsą graudų,
Lyg jis kažko liūdnai maldautų;
Jis apdainavo meilę svaigią,
Kur įsižiebus nesibaigia,
Bei laimę, kuri daug verta;
Tokia giesmė! Ir — man skirta!
(Vertė K. Navakas)
Williamas Wordsworthas (1770-1850)
Williamas Wordsworthas buvo anglų poetas, kūrybiškai išreiškęs meilę gamtai bei pagarbą žmogiškumui nepriklausomai nuo rasinių skirtumų.
Rengdamas šią knygą perskaičiau tūkstančius žymių filosofų ir poetų nuo gilios senovės iki šių dienų. Viena tema, kuri nuolat kartojosi, ypač senovės poezijoje, buvo susižavėjimas gamta. Šie garsūs rašytojai tarsi pasinerdavo į gamtą ir apimti ekstazės kurdavo apie ją.
Iš daugybės perskaitytų eilėraščių pasirinkau šį. Jį parašė vienas iš talentingiausių pasaulio poetų Willimas Wordsworthas, kūręs aštuonioktojo amžiaus pabaigoje, kai Europą drebino revoliucija. „Lakštingala! Tu tikrai esi“ atskleidžia Wordswortho sugebėjimą dramatizuoti vaizduotės iš atminties atkurtus gamtos reginius bei garsus. Jis moko m visus, kad laukinė gamta gydo. įsivaizduokite poetą, paprasčiausiai klausantį balandžio burkavimo, tačiau besiklausantį taip įdėmiai, sugebėjo apibendrinti šį universalų (kas gi negirdėjo paukščių čiulbėjimo?) žmonių patyrimą žodžiais: „Jis apdainavo meilę svaigią, kur įsižiebus nesibaigia, bei laimę, kuri daug verta; tokia giesmė! Ir – man skirta!“ Pasiduokite Wordswortho poetiniam įkvėpimui, išeikite į plyną lauką, parką ar bent į savo sodą ir kaip daugelis poetų įsiklausykite. Įsiminkite gamtos vaizdus ir garsus. Pasinėrę į dabarties momentą, atsikratę neramių minčių, galite leisti sau „išgirsti ulduką ulbant“, ir jo giesmelė bus tik jums. Iš tiesų: gamta su visais savo natūraliais reginiais ir garsais yra daugiau negu terapija; jūsų sielą ji sujungia su amžinąja kūrybine Dievo energija.
Šios energijos dėka gamta kiekvieną pavasarį parašo naują Pradžios knygos skyrių. Vakarinėje Atlanto pusėje Emersonas pastebėjo tą patį, ką Wordsworthas tuo pat metu rytinėje: „Viskas gamtoje turi visas gamtos galias – viskas padaryta iš vienos slaptos medžiagos“. Į tai įeina viskas, kas natūralu, jūs – taip pat. Taip, jūs irgi esate šio gamtos pasaulio dalis. Jūsų troškimas pabūti vienam, būti laisvam, būti savimi, pasikliauti savo intuicija, dainuoti ir nesusilaukti kritikos, plaukti kartu su upėmis yra natūralus. Deja, jis dažnai ignoruojamas.
Paklauskite savęs, kokie jūsų gyvenimo prisiminimai jums maloniausi. Veikiausiai tai bus asmeniškai patirta ekstazė gamtoje. Vandens gurgėjimas, vėjo šniokštimas ar bangų mūša. Šaltukas, gnaibantis jums veidą, ar paplūdimyje kūną švelniai glostantys saulės spinduliai. Rudens vaizdai ir garsai vilioja išeiti į mišką. Miegas palapinėje stovyklaujant it paslaptingi tamsos garsai. Kur jūsų ausys ir akys? Kaip jūs užmiršote gamtos ekstazę? Grįžkite į tą vietą, kurią apibūdina Wordsworthas: medžiai, vėjelis, paukščių balsai. Tai daugiau negu poetizmai. Tai bilietas į prarastąjį rojų.
Prieš kelis dešimtmečius buvau Šv. Jono universiteto Niujorke profesorius. Prieš paskaitas mano kabinete šurmuliuodavo paskutiniųjų kursų studentai, prašantys manęs patarimo, sekretorė vos spėdavo kelti ragelį, o čia dar su kokiu nors administraciniu reikalu užeidavo dekanas. Tvyrojo siaubinga įtampa, juolab kad žinojau, jog po dviejų valandų turėsiu skaityti paskaitą.
Vis dėlto aš mokėjau ištrūkti iš viso to chaoso: pasakydavau sekretorei kad grįšiu po minutės, nes turiu skubų reikalą, o pats nueidavau į parką. esantį už kvartalo nuo universiteto. Ten susirasdavau savo mėgstamą suolelį, apsuptą gamtos vaizdų bei garsų, atsisėsdavau ir penkiolika minučių paklausydavau. Ši ramybė mane gydė, padėjo atgauti pusiausvyrą. Niekas darbe nežinojo, nei kur aš einu, nei kodėl, bet kai grįždavau, daugelis problemų jau būdavo išspręsta ir tuos, kuriems reikėjo mano dėmesio, pasitikdavo ramus profesorius. Dabar suprantu, jog leisdamas, kad gamta kalbėtų man savo simboliais ir ženklais, taikiau Wordsvortho poezijos išmintį.
Daugeliui mūsų gerbiamų poetų bei rašytojų įkvėpimo šaltiniu gamta tapo neatsitiktinai. Būtent gamtoje žmogus atsikrato visų klaidingų įsivaizdavimų bei kritikos, nes gamta neteisia. Garsus natūralistas Johnas Muiras kartą pasakė: „Vyksta amžinas didysis šou. Visada kažkur šviečia saulė; visa rasa niekada neišgaruoja iš karto; visada iškrenta lietūs; visada kyla rūkas…“ Priskirdami save gamtai tampate viena su ja amžinajame vyksme. Jūsų siela turi galimybę patirti harmoniją su pasauliu.
Savo trumpame eilėraštyje Wordsworthas kalba ne tik apie paukštį gamtoje. Tai maldavimas atsikratyti mus iš proto varančios menkystės ir gyventi gamtos vaizdų bei garsų harmonijoje. Juk iš tiesų visa tai jums.
Norėdami išbandyti tai, ką siūlo Williamas Wordsworthas, pasinaudokite šiais patarimais:
• Kasdien raskite laiko basomis pavaikščioti po žolę ar pasinerti į gamtos garsus ir tiesiog klausytis. Užmiršę visus darbus tiesiog klausykite ir stebėkite tobulą gamtos pasaulį. Atminkite, jog ji gydo.
• Savo reakcijas į gamtą užrašykite eilėmis arba esė. Užmirškite rimavimą ir gramatikos taisykles. Vienas gamtoje mėgstantis pabūti mano draugas šį pojūtį apibūdina kaip perėjimą „nuo kančios į palaimą. Leiskite sau pabūti poetu ir bendraudami su gamta užrašykite, ką jaučiate, – lygiai kaip Wordsworthas prieš kelis šimtmečius.
• Savo atostogas susiplanuokite taip, kad daug laiko praleistumėte gamtoje. Pasirinkite žygį per kalnus, pasiplaukiojimą, slidinėjimą ar stovyklavimą. Tai suteiks jums daug malonių išgyvenimų ir paliks puikius prisiminimus.
• Vieną naktį permiegokite lauke, bent jau palapinėje savo sode. Padarykite tai su visa šeima, ypač su vaikais, ir atkreipkite dėmesį, kaip juos visus sujaudins buvimas gamtoje. Šį jaudulį galite patirti visose srityse – jei savo pačių prigimčiai suteiksite dominuojantį vaidmenį jūsų gyvenime.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer