Ištrauka iš esė „Pasitikėjimas savimi“
Tokius balsus mes girdime vienumoje, bet jie prityla ir pasidaro negirdimi mums išėjus į pasaulį. Visuomenė visur paslapčia kovoja prieš kiekvieno savo nario žmoniškumą. Visuomenė yra akcinė bendrovė, kurios nariai, siekdami patikimiau užsitikrinti duonos kąsnį, tenkantį kiekvienam akcininkui, sutaria atsisakyti valgytojo laisvės ir kultūros. Labiausiai vertinama dorybė – konformizmas. Pasitikėjimui savimi visuomenė jaučia antipatiją. Ji myli ne realybę ir kūrėjus, bet pavardes ir papročius.
Kiekvienas tikras žmogus turi būti nekonformistas. Vertasis amžinos šlovės palmių neturi būti užgožtas gėrio vardan, jis turėtų ištirti, ar tai iš tiesų gėris. Nieko nėra švenčiau už mūsų sąmonės vientisumą.
Ralphas Waldo Emersonas (1803-1882)
Emersonas — amerikiečių poetas, eseistas ir filosofas, žymus tuo, kad sukritikavo tradicinį mąstymą – sukūrė filosofinę koncepciją, kuri intuiciją laiko realybės suvokimo būdu.
Šios vienos esė mintys padarė stiprų poveikį visai mano kūrybai, todėl Emersoną laikau didžiausiu savo mokytoju, nors jo jau nebėra daugiau nei šimtą metų. Ralphas Waldo Emersonas buvo žinomas ir savo esė, ir poezijos dėka. Šis provokuojantis Amerikos autorius, žymus transcendentalistų judėjimo tėvas, tikriausiai žinomiausioje ir dažniausiai cituojamoje savo esė „Pasitikėjimas savimi“ nuodugniai išnagrinėjo pagrindine tiesas, ką reiškia pačiam sau būti asmenybe. Aš vis dar prisimenu kokį poveikį man, septyniolikmečiui moksleiviui, padarė ši bei kita esė „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“, kurią parašė Emersono amžininkas Henry Davidas Thoreau.
Šioje trumpoje ištraukoje Emersonas kalba apie būtinybę būti nekonformistu, kad būtum visiškai gyvas, bei apie poreikį atsispirti įkultūrinimui. Visuomenė reikalauja prisitaikyti paaukojant asmens laisvę, kurią žmogus gina. Visuomenė reikalauja, kad prisitaikytum, arba tapsi atstumtuoju. Emersonas akcentuoja kiekvienos sąmonės vientisumo svarbą, laikydamas ją ypač šventa. Prisiminkite, kad Emersonas dar buvo kunigas, sakantis, jog sąmonė yra šventa, – ne taisyklės, įstatymai ar visuomeniniai papročiai, bet jūsų sąmonė. Toliau Emersonas esė „Pasitikėjimas savimi“ skelbia: „Joks įstatymas man negali būti šventesnis už mano prigimtimi paremtą įstatymą“. Šis labai drąsus teiginys priklauso bebaimiam žmogui, žinojusiam, kad dieviškumas ir šventumas slypi ne bažnyčios nustatytuose papročiuose, bet kiekvieno asmens sąmonėje. Ne mūsų narystė, bet mūsų elgesys padaro mus dieviškais kūriniais. Šventus mus daro ne mūsų gebėjimas cituoti įstatymus, kad pateisintume savo blogį arba tuštybę, bet tai, kaip būdami laisvai mąstantys žmonės naudojamės savo sąmone.
Kai sustoji ir susimąstai apie daugybę žmonijai padaryto blogio, pamatai, kad iš esmės visas jis buvo padarytas prisidengus visuomenės įstatymais. Sokratas buvo nužudytas, nes įstatymas teigė, jog taip atsikratyti intelektualių kitaminčių teisinga. Šventąją Žaną d’Ark sudegino ant laužo, nes toks buvo įstatymas. Erodas liepė visoje šalyje išžudyti visus berniukus, nes toks buvo jo įsakymas. Tuo metu, kai gimė mano paties motina, pusė visų Amerikos gyventojų – t. y. šimtas procentų moterų- negalėjo balsuoti, nes tokie buvo įstatymai. Kai gimiau aš, milijonai žmonių buvo varomi į koncentracijos stovyklas, o visas jų turtas konfiskuojamas, nes tokie buvo nežmoniški įstatymai. Egzistavo įstatymas, reikalavęs, kad juodukai sėdėtų autobuso gale, gertų iš atskirų vandens fontanėlių ir gyventų kitokį, mažiau galimybių teikiantį gyvenimą. Todėl prašau: necituokite visuomenės įstatymų ir taisyklių, kad pateisintumėte savo veiksmus.
Žmonės, tikrai suprantantys, ką reiškia pasitikėti savimi, žino, kad turi gyventi remdamiesi ne taisyklėmis, bet etikos normomis. Faktiškai viskam galima surasti kokį nors abejotiną pateisinantį įstatymą, taisyklę arba visuomenės tradiciją. Tie, kurie neteikia reikšmės savo sąmonės vientisumui, tikrai pasitelks įstatymą, kad paaiškintų, kodėl daro tai, ką daro. Kas stengiasi tapti šventesnis, liaujasi pasitikėjęs konformizmu.
Savo provokuojančią esė Emersonas toliau tęsė sakydamas: „Man gėda galvoti apie tai, kaip lengvai mes kapituliuojame prieš ženklus ir vardus, prieš dideles visuomenes ir negyvas institucijas“. Jis atvirai kalbėjo apie ilgai palaikytą amoralią vergovinę santvarką, kurią gynė įstatymas. „AŠ turiu būti sąžiningas bei ryžtingas ir visur sakyti nemalonią tiesą Jei blogis ir tuštybė apsigobę filantropijos rūbu, ar liksime abejingi?“ Prisiminkite, kad Emersonas šitaip kalbėjo ir rašė tais laikais, kai vergija buvo legali ir ją gynė visuomenė.
Ką ši esė apie pasitikėjimą savimi šiandien sako mums? Ji drąsina mus savo vidine, mums vadovaujančia šviesa pasirinkti ne įstatymus ar taisykles, bet etikos normas. Jei žinosime, kad kas nors yra teisinga, tai turės harmoningai atitikti dvasinius principus, daugelis kurių aprašyti šioje knygoje.
Pavyzdžiui, gailestingumas. Įstatymas neturi jokio gailesčio, kai įstatymiškai teisingai baudžia kalinį. Kai įstatymų leidėjai, prisiekusieji arba laikraščiai teigia, kad nusikaltėlis neparodė jokio gailestingumo, – kodėl įstatymas turėtų būti gailestingas? Jūs patys turėtumėte pasistengti suprasti, kas yra teisinga, kad susidarytumėte savo nuomonę. Jei gailestingumas yra esminė jūsų dvasinio gyvenimo dalis, nuoroda į kito žmogaus negailestingumą vargu ar pateisins jūsų nenorą laikytis savo vidinės tiesos. Loginis jūsų vidinės tiesos pagrindas yra jūsų pasitikėjimas savimi, bet ne bandos protas arba jos įstatymų citatos. Emersonas neliepia jums tyčia nesilaikyti įstatymų, bet ragina stipriau remtis savo etikos normų supratimu. Jis aiškiai atskleidžia, kad „kiekvienas tikras žmogus [vyras ar moteris] turi būti nekonformistas“.
Aš manau, kad geriausias būdas įgyvendinti šią Emersono išsakytą gilią tiesą būtų savo gyvenime išmokti tapti tyliai naudingam. Nebūtina viešai skelbti apie savo atsisakymą taikytis prie kitų, verčiau pasisėmę vidinės stiprybės nusiraminti ir gyventi tyliai, mokantis pasitikėti savim.
Emersono idėjas pradėjau taikyti, kai būdamas septyniolikos atradau jo esė. 1959 metais man buvo devyniolika, tarnavau laivyne, buvau dislokuotas lėktuvnešyje, JAV kariniame laive „Ranger“. Virš mūsų laivo turėjo praskristi prezidentas Eisenhovveris. Visiems jūreiviams buvo liepta apsirengti paradines uniformas ir, išsirikiavus ant pakilimo denio, jam skrendant virš mūsų į politinį susirinkimą San Franciske, suformuoti sveikinimo šūkį „HI IKE!“ Kai sužinojau, kad ir aš turiu dalyvauti, pasipiktinau tokiu įžeidimu, tačiau, pasirodo, buvau mažuma. Aiški įgulos dauguma neprieštaravo sustoti „grupinėmis formuotėmis“ bei sukurti sveikinimą, sudarytą iš gyvų raidžių. Užuot pareiškęs protestą, prisiminiau Emersono žodžius: „Kiekvienas tikras žmogus turi būti nekonformistas“, – tačiau turėjau pratylėti. Leidau konformistams užsiimti savo reikalais, o pats pradingau laivo gelmėse, kol baigėsi šis mano – orios asmenybės – pasitikėjimo savimi įžeidimas. Jokių priekaištų, jokios bevaisės kovos – tik paprasčiausias tylus ir veiksmingas poelgis.
Taisyklės nėra priežastis gyventi taip ar kitaip. Jei esate kada nors jautę tokio kokybinio lygio pasitikėjimą savimi, pirmiausia turite remtis savo sąmonės vientisumu. Sis teiginys tinka visiems jūsų gyvenimo atvejams: pradedant nuo sprendimo, kaip praleisti laisvalaikį, baigiant tuo, kaip rengtis, ką valgyti, kaip auklėti vaikus. Neleiskite jumyse girdimiems balsams pritilti ir pasidaryti negirdimiems, kad pavyktų tas slaptas visuomenės sąmokslas. Būkite savimi ir gyvenkite taip, kaip manote esant teisinga, taip, kad neprieštarautumėte savo dvasinei esmei t. y. palaikydami savo sąmonės vientisumą.
Pateiksiu kelis pasiūlymus, padėsiančius jums pritaikyti sau Ralpho Waldo Emersono išsakytą mintį apie pasitikėjimą savimi:
• Perskaitykite visą esė „Pasitikėjimas savimi“ ir išvardykite pagrindinius Emersono teiginius, pateiktus šiame klasikiniame kūrinyje.
• Kai norėsite dėl savo elgesio pasiteisinti kokiu nors įstatymu arba taisykle, stabtelėkite ir pamąstykite apie savo vientisumą. Elkitės taip, kaip manote esant teisinga, ir pagal tai, kas atitinka jūsų dvasines tiesas. Jei žinote, jog atlaidumas yra dieviška savybė, nesiremkite įstatymu, kad pateisintumėte savo nenorą atleisti.
• Nuolat klauskite savęs, ar taip rengiatės bei taip elgiatės tam, kad patiktumėte sau, ar kad tik stengiatės pritapti prie kitų. „Kodėl šitaip rengiuosi? Kodėl šitaip darau? Todėl, kad taip patinka, ar todėl, kad svarbu pritapti?“ Tada pasirinkite tai, kas atitinka jūsų esmę, ir pažiūrėkite, ar ne geriau jausitės.
• Pasiskelbkite esą laisvi nuo savo visuomenės, kad suprastumėte save. Prieš pustrečio tūkstančio metų Sokratas pareiškė: „Aš ne Atėnų, aš – pasaulio pilietis“. Jūs irgi esate Dievo kūriniai, ir jūsų neturi riboti jokios visuomeninės etiketės.
• Nedarykite nieko paprastai vien todėl, kad kiti taip daro. Jei jūsų poelgiai atitinka jūsų etikos normas ir gėrio sampratą, ir toliau taip elkitės nepaisydami to, ką aplinkiniai sakytų ar darytų.
Trumpai sakant, būkite savimi. Gerbkite save ir stenkitės, kad tarp jūsų sąmonės vientisumo ir kasdienio elgesio būtų darnus ryšys.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer