Būna dienų, kai net didžiausi užsispyrėliai namisėdos išslenka į lauką. Dvelkia šiltas vėjelis, dangus žydras ir giedras, oras vilioja žiedų ir ką tik nupjautos žolės kvapais. Šios juslinės gamtos žinios mums suteikia tokius sparnus, kad išsyk surengiame žygį ar pikniką su deglais. Tikras malonumas pajudėti lauke ar tiesiog patysoti pievelėje! Smagu iki išnaktų sėdėti aludės kiemelyje ir prisitraukus pilnus plaučius tyro oro griūti į lovą.
Mėgstantieji vien tik gražų orą kai ko netenka, jei artėjant debesų frontui užtraukia užuolaidas ir įsijungia televizorių. „Jeigu”, „būčiau”, „ketinau” – tai atsikalbinėjimai, dėl kurių prarandame puikias galimybes. „Jei šitas tirštas rūkas išsisklaidytų, galėčiau pasivaikščioti”, „Kai toks oras, verčiau liksiu namie”, „Jei nebūtų liję, būtume važiavę į kalnus.”
Negi tik pasakiškas oras gali išvilioti mus į lauką? O juk išvyka niūrią dieną gali tapti ypatinga atgaiva. Kai vaikštant po parką vėjas taip draiko plaukus, kad turime susisupti į šiltą šaliką, kai apsiavę guminius maknojame nuošaliais kaimo keliukais arba kai ant nosies krinta snaigės. Trumpai tariant, kai gamtoje iš tikrųjų kas nors vyksta, pabunda visi mūsų jutimai.
Į laimės degalinę – visu kūnu išgyventi gamtą
Tikras laimės vaikas, kas gyvena prie pat miško ar ant upės kranto. Pora žingsnių – ir atsiduri nuostabiausioje gamtoje. Netrukus apima dangiška ramybė, kurią pagyvina tik paukštelių čiulbėjimas ar medžių ošimas. Būti gamtoje – tikra meditacija, nesvarbu, bėgioji, slampinėji ar važinėjiesi dviračiu: galva prašviesėja ir galiausiai visu kūnu pajunti, kad esi didelės visumos dalis. Tuo tarpu didmiesčių gyventojai pirmiausia turi įveikti save, nes noras atsidurti gamtoje atima daug laiko. Tačiau tuomet jie išgyvena tikrą kontrastą: vietoj trijų juostų gatvės – siauras miško takelis, vietoj sugrūstų namų – medinė kalnų trobelė. Kartais galima pasitenkinti ir minimalia išeitimi: pasivaikščioti po greta esantį parką ar apsilankyti botanikos sode. Nors ir nepasimėgausite vienatve, tačiau tai padės ištikus ūmiam žalumos ir deguonies stygiui.
Laimės degalinė gamta – geriau už bet kokią aromatinę vonią ar plokštelę su jūros ošimu. Būdami gamtoje laviname visus jutimus, čia žiūrime, klausomės, uostome, liečiame ir kartais suvalgome vieną kitą mėlynę. Tas, kas leidžiasi pagaunamas margo gamtos spalvų žaismo, kas kvepia sūrsvą orą ar miško aromatą, kas delnuose kaip či gong rutuliuką ridena eglės kankorėžį, kas pamiškėje paragauja aviečių ar tyliai sėdėdamas ant upės kranto klausosi paukštelių giesmių, visu kūnu pajunta: esu gyvas!
Ištraukos iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“