„Pirmiausia buvo sukurtas pasaulis, paskui, savaime suprantama, snobai; jie egzistavo ilgus, labai ilgus metus, deja, apie juos buvo žinoma ne daugiau nei apie Ameriką. Bet mūsų laikais kilo miglotas įtarimas, kad tokia rūšis egzistuoja“, – rašė V. M. Tekerėjus XIX a. viduryje.
Snobizmo problema
Snobo, snobizmo problema, iškilusi prieš pusantro šimto metų, tampa ypač aktuali dabartinėje visuomenėje, kai snobiškas poreikis būti geriausiam, talentingiausiam, svarbiausiam, ypatingiausiam darosi panašus į epidemiją. Kitaip tariant, šiuolaikinės visuomenės žmonės gyvena nuolat konkuruodami su kitais dėl pranašumo. Tokios menkavertiškumo jausmo lemiamos konkurencinės kovos prasideda jau darželyje, tęsiasi mokyklose, įmonėse ir įstaigose. Jas skatina švietimo vertinimo sistema, įmonių vadovai, žiniasklaida, taip pat vertintojai, teisėjai, personalo atrankos specialistai. Nepalyginus savęs su kitu, neišklausius „eksperto“ ar „komisijos“ nuomonės, žmogui darosi sunku suvokti, koks jis ir kokia jo vertė. Įpratęs vertinti kitus ir pats būti vertinamas jis pamažu tampa snobu, aktyviai ginančiu išsikovotą pranašumą.
Asmeninio pranašumo siekis formuoja žmogaus vertybines nuostatas, ima atsispindėti elgesyje, sukelia tarpasmeninių santykių problemų. Žmogus, kuris naudojasi savo pranašumu siekdamas, kad kiti jį pripažintų ir priimtų, pakliūna į savo paties spąstus – tampa dar labiau izoliuotas ir vienišas, nors ir pranašesnis…
Termino „snobas“ kilmė ir prasmė
1840 m. rašytiniuose šaltiniuose „snobas“ aiškinamas kaip „žmogus, negrabiai bandantis mėgdžioti tuos, kurie yra viršesni; žmogus su pretenzijomis, neturinčiomis jokio pagrindo”.
Tačiau terminas „snobas“ plačiai imtas vartoti tik 1848 m. pasirodžius žymaus anglų rašytojo realisto W. M. Tekerėjaus (William Makepeace Thackeray, 1811-1863) satyriniam romanui „Snobų knyga, parašyta vieno iš jų“ („Book of Snobs“).
„Snobo“ reikšmės ironiškumas skatino kurti satyrinius pamfletus, rašyti humoristinius straipsnius, kurti filmus ir piešti snobų šaržus. Ilgą laiką žmogaus pavadinimas snobu turėjo neigiamą, pašaipią prasmę. Šiuo metu situacija kiek kita. XXI a. pradžioje snobams kuriamos specialios televizijos laidos (pvz., „Snobo kinas“), leidžiami žurnalai, kuriamos interneto svetainės snobams interjero dizaineriams, snobams skaitytojams. Visuomenėje plintant snobo efektui, kinta ir snobo prasmė. Jai bandoma suteikti teigiamo pranašumo atspalvį, kurio siekia patys snobo efekto kamuojami žmonės: snobiška – tai, kas skirta tik išrinktiesiems, tikriems profesionalams, žmonėms, kurie iš tikrųjų nusimano ir iš tikrųjų žino, lyginant su visais kitais.
Apibendrinant visus dabartinius apibrėžimus būtų galima teigti, kad snobas – tai žmogus, nekritiškai mėgdžiojantis tos grupės asmenų elgesį, manieras, išvaizdą ir gyvenimo būdą, kuriai pats norėtų priklausyti; pagal tai jis susikuria šabloniško elgesio bei mąstymo taisykles ir jų nesilaikančiuosius aktyviai niekina, demonstruodamas savo išskirtinai tobulą skonį ar išskirtinį veiklos pobūdį.
Kaip atpažinti snobą?
Kokiomis elgesio ar charakterio savybėmis jis pasižymi? Tekerėjus savo romane aprašo, kaip snobas vertina kitus žmones. Po bendros vakarienės sėdi snobas ir mąsto apie savo naują pažįstamą: „[Šis] žmogus turi didelių gabumų, yra puikios širdies, įvairiapusiškai išsilavinęs, bet iki šiol man dar nebuvo tekę matyti, kaip jis valgo žirnelius (!). Jo veiksmų pobūdis šiuo atveju mane nuvylė. Po tokio jo elgesio viešoje vietoje man neliko nieko kito, kaip nutraukti su juo ryšius…“ Aišku, kad tokį ryškų žmogiškų santykių šaržą vargu ar pamatysime realybėje, bet neišvengiamai sutiksime žmonių, kurie vienas kitą vertina, pasmerkia, atstumia remdamiesi vieninteliu „netinkamu“ poelgiu. Kaip dažnai tenka išgirsti: „Na, jei jau nežinai tokio paprasto dalyko…“, „Jei jau nemoki elgtis prie stalo…” Antroji sakinio dalis dažniausiai lieka nepasakyta, tačiau lengvai nuspėjama.
Čia aptariau snobizmo pasireiškimą pomėgių, veiklos srityse, tačiau yra dar kita klasikinė sritis, kur snobiškumas pasireiškia ypač aktyviai. Tai socialinė hierarchija. Ištikimai ja sekdami, snobai nuolat kuria nelygiaverčius santykius. Bet kuris snobas yra linkęs žeminti, nuvertinti žemiau už jį visuomenės hierarchijoje stovintįjį ir pats žemintis prieš aukščiau palipusiuosius.
Snobas gali vystytis ir augti ant bet kurio visuomenės laiptelio. Ir tai nėra tik aristokratams, visuomenės elitui ar respektabiliems socialiniams sluoksniams būdingas bruožas. Labai iškalbingas pardavėjų snobių paveikslas režisieriaus Garry Marschallo filme „Graži moteris” (epizodas su neprašmatniai apsirengusia heroje prabangioje parduotuvėje). Nemažai tokių epizodų galima pastebėti ir lietuviškoje aplinkoje.
Išskirtinis hierarchiškai orientuoto snobo interesų laukas – pažintys. Fellovesas savo romane „Snobai“ taip aprašo šį herojų poreikį: „Kai jų paklausdavo, ar yra koks nors giminystės ryšys su tapytoju, Leiveriai atsakydavo, kad „tolimas, galbūt“, taip neginčytinai susiedami save su privilegijuotais Britanijos sluoksniais. Visiškai įprasta anglui, paklaustam, ar pažįsti vienokius ar kitokius, atsakyti „taip, bet jie manęs neprisimena“ arba „na, aš buvau juos sutikęs, bet nepažįstu jų”, kai jis tų asmenų nė akyse nebuvo matęs.“ Tokia tendencija vyrauja ne tik Anglijoje, bet ir Lietuvoje. Lyg tarp kitko užsiminęs, kokį svarbų asmenį pažįsti, gali susilaukti visai kitokio dėmesio ir paslaugumo. Žodis „pažinti“ tokiose situacijose gali reikšti: būti susitikus renginyje, būti mačius teatre ar per televizorių, tiesiog atsitiktinai žinoti kokią žymaus žmogaus asmeninio gyvenimo smulkmeną.
Snobiškumo priežastys
Snobo efekto priežasčių tektų ieškoti dabartinio snobo vaikystėje. Snobas vaikystėje turėjo jaustis atstumtas, nepripažintas, jo dalyvavimas nebuvo svarbus šeimos klestėjimui. „Žmogaus menkavertiškumas, kurį jis patiria kaip nepajėgumo, nesaugumo jausmą, yra ir nuolatinis dirgiklis, verčiantis ieškoti būdų, kaip prisitaikyti gyvenime”, – teigia individualiosios psichologijos kūrėjas A. Adleris. Pasak jo, jei vaiką itin slegia menkavertiškumo jausmas, kyla grėsmė, kad galios ir pranašumo siekis bus perdėtas. Tokie vaikai mėgins išsiskirti, pasižymėti, įtvirtinti savo poziciją paskubomis, nepaisydami aplinkinių. Jie prieš visus ir visi prieš juos.
Vaikui augant išryškėja ir kiti priešiškumą socialiniam organizmui liudijantys požymiai. Pirmiausia, tai tuščias išdidumas, pasipūtimas, pastangos įveikti kitą bet kokia kaina. Beje, kartais tokie žmonės anaiptol nesistengia prasimušti patys, jie tik tenkinasi kito smukimu. Šiuo atveju svarbus tėra atstumas: kuo didesnis skirtumas tarp jo ir kitų, tuo geriau jaučiasi snobas. Bet ar tikrai geriau?
Snobiškumo pasekmės
Snobo socialinę poziciją būtų galima apibūdinti kaip jaučiamo menkavertiškumo kompensaciją siekiant pranašumo. Deja, šitaip pasiektą pranašumą lydi slogios emocijos. Orientacija į konkurenciją, o ne į bendradarbiavimą sukuria daug įtampos ir nerimo. Snobas, ropšdamasis į savo svajonių viršūnę, daro tai tarsi iš paskutiniųjų, daug ką aukodamas, daug ko atsisakydamas, pykdamas; pasiekęs savo tikslą, į likusiuosius (ten žemai) žiūri su panieka, niekina net ir tuos, kurie stovi ne ant tos viršūnės, o ant kitos… Susidaro įspūdis, kad snobą į tikslą veda ne entuziazmas ir optimizmas, o bejėgiškumas, neviltis, pesimizmas. Snobas, siekdamas savo tikslo, nėra laisvas.
Šiais metais atlikau snobo sampratos tyrimą Lietuvoje. Tyrimo dalyviai, paklausti, kaip jie jaučiasi šalia snobo, visi vieningai atsakė, kad vengia artimai bendrauti su snobu. Tai rodo snobo pranašumo siekimo neproduktyvumą: nors ir kaip jis stengtųsi tapti „-iausias”, kad būtų reikalingas, kad jį priimtų, pripažintų, visos jo pastangos duoda priešingą efektą – žmonės jo šalinasi. Snobas lieka vienišas, izoliuotas, jo socialinis interesas vis labiau silpnėja.
Štai ką sako tyrimo dalyviai, paprašyti įvardinti savo jausmus žmogui, kurį jie laiko snobu: „šalia snobo jaučiuosi svetimas, tarsi būčiau kito, žemesnio lygmens, nėra jokio noro toliau bendrauti”; „pasimetęs, negalintis kalbėti apie esminius dalykus“; „nemalonus jausmas; šalia negaliu jaustis saugi; jaučiuosi tarsi vertinama ir lyginama pagal kažkokį standartą”; „norisi iš jo šaipytis“; „su jais tampu kandi, įžūli, akiplėša“; „nemalonu dėl jo nuolatinio priešiškumo”; „norisi nuo jo gintis, neprisileisti per arti“; „jaučiuosi suvaržyta, nuobodu, nejauku, negaliu atsipalaiduoti“; „jaučiuosi visada blogai, kaip apšalusi, suledėjusi“.
Snobo efekto simptomai
Remiantis psichologijos mokslo teorija ir praktinio tyrimo rezultatais, ryškėja tokia snobo psichosocialinė charakteristika:
- Snobui būdingas menkas socialinis interesas; stiprus menkavertiškumo, vienišumo, socialinės izoliacijos jausmas.
- Snobas linkęs demonstruoti savo pranašumą.
- Snobui būdingas rigidiškumas.
- Snobas, vertindamas savo išvaizdą, turtus ar išmintį, privalo pasitelkti socialinį palyginimą.
- Snobas ypatingą dėmesį skiria prisistatymui; jam itin svarbūs išoriniai atributai.
- Snobui būdinga tikėti prietarais, turėti išankstinių nuostatų; jis vadovaujasi stereotipais.
- Snobas nėra tolerantiškas. Jam būdingas autoritarizmas, socialinis rigidiškumas.
- Snobas yra linkęs kategorizuoti, žmones jis skirsto pagal socialinę hierarchiją.
- Snobui ypač svarbus socialinis statusas. Jis yra itin gabus „etikečių klijuotojas”.
- Snobas nėra laisvas. Jis atsisako asmeninės laisvės ir virsta išorinių jėgų: etikos normų, aprangos kodų, elgesio taisyklių, įkaitu. J. Fellowesas rašo: „Palikite kambaryje tris anglus, ir jie tuoj pat sugalvos taisyklę, draudžiančią įeiti ketvirtam“
Ar aš snobas?
Peržvelgęs snobo efekto simptomus, kiekvienas mūsų aptiktų savyje snobiškumo apraiškų. Ypač jei sąžiningai paieškotų atsakymo į klausimą: kodėl aš, tiek daug pasiekęs ir tobulas, dažnai būnu nelaimingas, niūrus ir beviltiškai vienišas? Kodėl, nors man sekasi ir esu kažką pasiekęs, giliai širdyje pats tuo netikiu ?
Vienoje ar kitoje savo gyvenimo srityje kiekvienas jaučiasi pranašesnis: už tėvus, vaikus ar kaimynus; už menkiau išsilavinusius, neskoningai apsirengusius, gyvenančius prastesniame būste, mažiau sportuojančius, labiau nutukusius ar žiūrinčius „neteisingus“ filmus. Būna akimirkų, kai sunkiai toleruojame kitokį požiūrį ar elgesio būdą, kai apie kitą žmogų sprendžiame pagal užrašą jo vizitinėje kortelėje ar pagal nevalytus batus…
Tai gal mes visi šiek tiek snobai?
Lina Dirmotė