Kažkada, buvo žmogus, kuris manė kad Kalėdos yra kažkokia keista šventė. Jis nebuvo šykštus. Jis buvo geras ir garbingas žmogus, dosnus savo šeimai ir doras su visais kitais žmonėmis. Tačiau jis netikėjo įsikūnijimu, kurį skelbė bažnyčia per Kalėdas. Ir jis buvo per daug sąžiningas, kad tai slėptų.
„Aš tikrai nenoriu tavęs liūdinti“, jis kartą apsakė savo žmonai, kuri nuolat vaikščiodavo į bažnyčią. „Bet aš tiesiog negaliu suprasti šio teiginio, kad Dievas tapo žmogumi. Jis neturi jokios prasmės“. Kūčių vakarą jo žmona ir vaikai ėjo į bažnyčią vidurnakčio tarnavimui. Jis atsisakė juos palydėti. „Aš jausčiausi kaip veidmainis”, jis paaiškino. „Man reikia likti namuose. Bet aš jūsų lauksiu.“
Netrukus po to, kai jo šeima išvažiavo automobiliu, pradėjo snigti. Jis nuėjo prie lango ir stebėjo kaip snaigės darėsi vis sunkesnės ir sunkesnės. „Jei turime švęsti Kalėdas,“ jis galvojo, „geriau jos būtų baltos“. Jis grįžo į savo kėdę priešais židinį ir ėmė skaityti laikraštį. Po kelių minučių jis buvo nustebintas dunkstelėjimo garso. Po jo sekė kitas ir dar kitas. Jis pamanė, kad kažkas mėto gniūžtes į jo svetainės langą.
Kai jis atėjo prie priekinių durų patikrinti, rado paukščių pulką susispietusį sniege. Juos pagavo audra, ir jie beviltiškai ieškodami pastogės bandė skristi per langą.
„Aš negalių šių būtybių palikti sušalti,“ jis pagalvojo. „Bet kaip aš galėčiau jiems padėti?“ Tada jis prisiminė tvartą, kuriame buvo jaunų ponių. Tai būtų šiltą pastogę. Jis užsidėjo savo kailinius ir apsiavė kaliošus ir nužingsniavo per sniegą iki tvarto. Jis plačiai atvėrė duris ir įjungė šviesą. Tačiau paukščiai neskrido į vidų. „Juos privilios maistas“, jis pamanė. Taigi jis nuskubėjo namo duonos trupinių, kuriuos išbarstė ant sniego, padarydamas taką iki tvarto.
Jo nusivylimui, paukščiai nekreipė dėmesio į duonos trupinius ir toliau bejėgiškai šokčiojo sniege. Jis bandė įvilioti juos į tvartą vaikščiodamas aplink ir mojuodamas savo rankomis. Paukščiai išsilakstė į visas puses – bet niekas neįskrido į šiltą, apšviestą tvartą. „Jie mano kad aš keistas ir bauginantis padaras“, sakė jis pats sau. „Ir aš, atrodo, negaliu sugalvoti jokio būdo, kad jiems įrodyčiau jog gali manimi pasitikėti. Jei tik galėčiau kelioms minutėms būti paukščiu, galbūt galėčiau juos nuvesti į saugią vietą…“
Kaip tik tuo metu suskambo bažnyčios varpai. Jis kurį laiką tyliai stovėjo, klausydamasis varpų skambinamos Gerosios naujienos apie Kalėdas. Tada jis suklupo ant kelių sniege. „Dabar aš suprantu,“ jis sušnabždėjo. „Dabar aš žinau, kodėl tu turėjai tai padaryti“.
Autorius: Louis Cassells