Aki Gahukas buvo galingas bendruomenės vadovas, vėliau paseno – kaip visi. Šios istorijos pradžioje jis buvo susiraukšlėjęs, pražilęs senis, eidamas svirduliavo, jo rankos drebėjo.
Jo sūnūs buvo suaugę, sukūrę savo šeimas ir palikę tėvo namus. Labai nenorom jie ateidavo prižiūrėti tėvo. Senolis vos begalėjo pajudėti, tad sūnūs kasdien jam atnešdavo maisto likučių nuo savo stalo. Ir buvo nepatenkinti, kad diena iš dienos silpstantis tėvas vis dar nesiruošė palikti šio pasaulio.
Aki Gahukas visomis jėgomis laikėsi įsikibęs gyvenimo. Ištisas dienas leido prie upės, sėdėdamas ant pailgo plokščio akmens ir meditavo. Jo panarintą galvą glostė skaistūs saulės spinduliai. Nuo vandens dvelkianti gaiva jam padėdavo pamiršti skausmą ir silpnumą.
Laikas bėgo.
Galiausiai senolis ėmė visai nesitraukti nuo upės. Sūnūs daugiau neužsukdavo į namus jo ieškoti, o anūkai, atbėgę žaisti prie vandens į ūksmingų medžių pavėsį, net svaidydavo į jį akmenimis.
Aki Gahukas niekam nesiskundė. Senolio kūnas surambėjo. Pasikeitė lėtai, nepastebimai. Jo raukšlės pavirto žvynais, oda sukietėjo ir ėmė žvilgėti. Sustingusios rankos ir kojos liko sulinkusios, tačiau tapo raumeningos ir stiprios. Galva, nuolat prigludusi prie akmens, įgijo plokščią formą. Akys, žvelgdamos į tolį ir laukdamos vaikų, išsprogo akiduobėse. Žandikauliai išsiplėtė, dantys tapo ilgi ir aštrūs.
Galiausiai Aki Gahuko sūnūs, išvydę tokį pasikeitusį tėvą, išsigando ir ėmė raginti jį grįžti namo.
– Per vėlu,- tarė šis. – Jūs neparodėte man gailesčio, kai buvau vargšas drebantis senis. Todėl tapau nauja būtybe. Daugiau nepriklausau jūsų šeimai. Gyvensiu upėje, o mano palikuonys bus nepasotinami grobuonys, jų aštrūs dantys traiškys žmonių kaulus, aš leisiu jiems suryti jus, jūsų vaikus ir jūsų vaikų vaikus.
Taip kalbėjo Aki Gahukas ant išdžiūvusios upės kranto. Aki Gahukas, niekieno nemylimas senis, apsigaubęs nepažeidžiamu šarvu, kad nereikėtų daugiau kęsti savo vaikų širdies kietumo, tapo žiauriu plėšrūnu, nes niekas jo nelaikė žmogumi.
Taip atsirado krokodilai.
„Senių kietaširdiškumas galanda jaunuolių dantis, jaunuolių kietaširdiškumas senius paverčia krokodilais“
[borneo salos patarlė]
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė