Sūnau, išklausyk mane: kreipiuosi į tave tau saldžiai miegant, pasidėjus putlią rankytę po skruostu, o šviesiaplaukėms garbanėlėms Švelniai dengiant tavo kaktą ir akis. Ką tik ant pirštų galų įslinkau į tavo miegamąjį: mat besėdint bibliotekoje su laikraščiu rankoje mane užplūdo tokia sąžinės graužatis, kad pasijutęs kaltas negalėjau neateiti čia, prie tavo lovelės.
Ar žinai, kokios mintys ėmė mane kamuoti? Šiandien ryte visai be reikalo tave apibariau, kai vilkaisi drabužius, nes, užuot švariai nusiprausęs, tu tik perbraukei rankšluosčiu per veidą, be to, nenusivalei batų. Po minutėlės dar kartą surikau, kai numetei kažką ant grindų.
Pusryčiaujant ir vėl man neįtikai: ant stalo pritrupinai duonos, valgydamas čepsėjai tarsi išbadėjęs, sviestu išsiterliojai pirštus, alkūnę įrėmei į lėkštę. Man išskubant į darbą, atsigręžei ir pamojavęs rankele šūktelėjai: „Iki pasimatymo, tėti!” O aš, vilkdamasis lietpaltį, suburbėjau: „Sėdėk tiesiai, nesikūprink!”
Vėlyvą popietę viskas prasidėjo iš pradžių. Grįždamas iš darbo pamačiau tave lauke žaidžiantį su draugais. Pastebėjau, kad mūvi suplyšusiomis kojinėmis. Nuvariau tave namo, pažemindamas draugų akivaizdoje. Kojinės kainuoja pinigus, o pats juk neuždirbi!
Ar pameni – po valandėlės nedrąsiai pravėrei mano kambario duris ir stabtelėjai. Žvelgei įskaudintu, liūdnu žvilgsniu. Man nepatiko, kad sutrukdei, tad piktai mestelėjau: „Ko nori?” Nieko nesakęs, pribėgai artyn, apsivijai rankytėmis mano kaklą ir stipriai prisiglaudei. Pabučiavai mane su tokia meile, kurią tavo širdyje galėjo uždegti tik pats Dievas: su meile, kuri neišblėsta net ir tada, kai į ją neatsakoma. Paskui atsitraukęs nubildėjai laiptais žemyn.
Laikraštis išslydo man iš rankų, širdį užplūdo siaubingas nerimas. Kas gi darosi su manimi? Ieškau priekabių, rėkiu, ir tai vien dėl to, kad tu – vaikas, o ne suaugęs? Daugiau taip nesielgsiu, sūneli. Klūpiu susigėdęs prie tavo lovos.
Tai tik varganas bandymas ištaisyti savo klaidas. Žinau, kad nesuprastum šių dalykų, jei imčiau apie tai kalbėti tau prabudus. Tačiau nuo rytojaus būsiu geras tėtis. Tapsiu tavo draugu, kentėsiu, kai tu kentėsi, juoksiuos, kai tu juoksiesi, prikąsiu liežuvį, kai norėsis leptelti atšiaurų žodį. Nuolatos kartosiu sau: „Juk jis dar vaikas.”
Bijau, kad iki šiol elgiausi su tavimi kaip su suaugusiu. Tačiau dabar, matydamas tave susirangiusį lovytėje, imu suvokti, jog esi dar vaikas. Vakar sėdėjai padėjęs galvą mamai ant peties. Per daug iš tavęs reikalavau, per daug.
Visuomet reikalaujame pernelyg daug iš kitų.
Autorius: Bruno Ferrero.