Ištrauka iš Richard Baxter raštųRichard Baxter (1615–1691 m.) – puritonų autorius, daug dėmesio skyręs kasdieniam krikščionių gyvenimui.Nė vienas iš mūsų negalime visiškai atsiduoti Dievui, jei neatiduodame jam visko, kas yra mūsų ir kas yra mūsų valdžioje. Vaikai taip pat yra mūsų valdžioje. Pati prigimtis...
Žmogaus asmenybę lemia ne tik genų bagažas. Ankstyvosios vaikystės patirtys ir tėvų klaidos daug lemia tai, kas esate šiandien.
Pakalbėsime apie tai, kaip auklėjimas namie, mokykloje ir gyvenime veikia psichikos organo raidą. Neabejotina, kad šiandienis auklėjimas šeimoje itin skatina galios siekį, tuščiagarbystę. Kiekvienas gali tuo įsitikinti iš asmeninės patirties. Žinia, šeimos pranašumai neabejotini, vargiai įmanoma įsivaizduoti tokią instituciją, kurioje tinkamai auklėjami vaikai jaustųsi...
Tikras lavinimasis nenukreiptas į kokį nors tikslą, jis, kaip ir kiekvienas siekimas tobulėti, pats savaime turi prasmę. Kaip fizinės jėgos, vikrumo ir grožio siekimas neturi jokio galutinio tikslo, tarkim, kad būtume turtingi, žymūs ir galingi, bet prasmingas pats savaime, didindamas mūsų gyvenimo pajautą ir...
(Dreikurs, Soltz, 1967, adaptuota ir papildyta Fontenelle, 2002) 1. Nelepink manęs. Aš pakankamai gerai žinau, kad neturėčiau turėti visko, ko tavęs prašau. Aš tik tikrinu tave. 2. Nebijok būti su manimi tvirtas. Aš labai tai vertinu – taip jaučiuosi saugesnis (-ė). 3. Neleisk man...
Ištrauka iš (tuomet dar studento) St. Šalkauskio laiško kunigui J. Tumui: Pasakysiu ir apie tikriausią mūsų būsimojo darbo įrankį. Jis galima išreikšti dvejais žodžiais – tautinis protinimas. Tautinėje mūsų kultūroje esama net tam tikro pamato: yra tai… rūtų darželis. Čia turime ieškoti tikro mūsų...
Sūnau, išklausyk mane: kreipiuosi į tave tau saldžiai miegant, pasidėjus putlią rankytę po skruostu, o šviesiaplaukėms garbanėlėms Švelniai dengiant tavo kaktą ir akis. Ką tik ant pirštų galų įslinkau į tavo miegamąjį: mat besėdint bibliotekoje su laikraščiu rankoje mane užplūdo tokia sąžinės graužatis, kad...
Prašau: nunešk savo lėkštę į virtuvę. Paimk šitą, kai lipsi žemyn. Nepalik jo čia, nunešk į viršų. Tai tavo? Nemušk savo brolio. Aš su tavim kalbu. Luktelk minutėlę, nejau nematai, kad aš dabar kalbu? Aš pasakiau: nepertraukinėk. Ar išsivalei dantis? Kodėl tu ne lovoje?...
Aš užaugau gražioje, plačiai nusidriekusioje Ajovos fermoje su tėvais, dažnai vadinamais „žemės druska ar bendruomenės stuburu”. Jie turėjo visus gerų tėvų bruožus: meilę ir troškimą užauginti savo vaikus, turinčius dideles galimybes bei pasitikinčius savimi. Jie įpratino mus atlikti namų ruošos darbus ryte ir vakare,...
Tėvo Meilė Tėvas yra gerbiamas todėl, kad jis vadovauja savo vaikams. Pripažįstamas todėl, kad jis rūpinasi savo vaikais. Vertinamas todėl, kad atiduoda savo laiką vaikams. Mylimas todėl, kad jis duoda savo vaikams vieną dalyką, kurį jie brangina labiausiai – save patį. Teisus žmogus dorai...
Naujausi komentarai: