Lietuviai nuo seno, puošdami garbingą vietą šeimos stalo gale Tėvui, šeimos kūrėjui ir maitintojui, ištardavo tris priesakus: pasodink medį, užaugink vaikus, pastatyk namą.
Pasodink medį. Tai bus tavo ir tavo šeimos mažojo pasaulio medis, po savo šaknimis saugantis protėvių sukauptus išminties lobius, ant šakų supantis pažinimo vaisius, o nuo viršūnės besižvalgantis į tuos, kurie po daugelio metų džiaugsis juo.
Užaugink vaikus. Tai jiems galėsi palikti savo gyvenimo paveldą, sutvirtintą kraujo ryšiais: savo sukurtą mažąjį pasaulį, vadinamą tėviške; savo patirtį, vadinamą tautos išmintimi; savo meilę viskam, ką pats ir kitų šeimų tėvai čia, šioje erdvėje, sukūrėte, pasodinote, užauginote; meilę, peraugančią į Tėvynės sąvoką.
Pastatyk namą. Tai bus prieglobstis tau ir tavo mylimai moteriai, saugi užuovėja jūsų šeimos židiniui, patikima erdvė pirmiesiems jūsų vaikų žingsniams ir gražiausiems jų vaikystės prisiminimams.
Tėveli, mes taip dažnai nedrįstam būti atviri su Tavimi.
Tačiau prisimename viską, nuo pat pirmųjų vaikystės dienų:
– Tavo šypseną, skirtą mums ir tai, kaip Tu švelniai apkabindavai Mamą,
– Tavo skardų juoką, kai mus mėtei aukštyn ir pagaudavai ore,
– Tavo pamokas žvejojant ir džiaugsmą sugavus pirmą žuvelę,
– Tavo rūpesti, budėjimą prie namų ir netgi ėjimą pasitikti iš diskotekos (ak, tie berniukai!), lyg pats nebūtum kadaise lydėjęs namo Mamos,
– Tavo ramius pamokymus ir perspėjimus.
Tu visada, net ir tada, kai klydai, mums buvai kilniausias, stipriausias ir gražiausias vyras žemėje. Mūsų didelė ir nuoširdi meilė visada lydės Tave.
Mintys apie tėvą
