Vietnamo karas JAV užsienio politikos dienoraštyje – skausmingas ir painus puslapis. Šio fakto akivaizdoje jo dalyvių kančios atrodo dar tragiškesnės. Bet jo metu yra nutikę ir daug nuostabių istorijų. Viena jų – kapitono Geraldo L. Coffee istorija.
Jo lėktuvas buvo pašautas virš Kinijos jūros, jis buvo priešo su laikytas ir septynerius metus praleido belaisvių stovyklose. Jo žodžiais tariant, karo belaisviai galėjo išgyventi tik nuolat mankštindamiesi, melsdamiesi ir vienas kitą palaikydami. Neišlaikęs kankinimų ant vietnamietiško kankinimų suolo jis pasirašė prisipažinimą, kurio reikalavo priešas. Tada jis buvo įmestas atgal į savo kamerą ir kankinosi toliau. Didesnį skausmą nei kaulų lūžiai kėlė kaltės jausmas. Jis nežinojo, ar kamerų bloke dar yra amerikiečių be laisvių, bet staiga išgirdo balsą: „Žmogau iš šeštos kameros sulaužyta ranka, ar girdi mane?”
Tai buvo pulkininkas Robinsonas Risneris. „Mes galime kalbėtis. Sveikas atvykęs į Sudužusių širdžių klubą”.
„Pulkininke, ar ką nors žinote apie mano šturmaną Bobą Hanseną?”
„Ne. Džeri, paklausyk, tu turi išmokti bendrauti stuksendamas į sieną. Tai vienintelis įmanomas ryšys, kuriuo mes tarpusavy susi lekiame”.
Risneris pasakė „mes”. Tai reiškė, kad čia buvo ir daugiau be laisvių. „Ačiū Dievui, aš ir vėl su saviškiais”, – pagalvojo Coffee. „Ar jie tave kankino?” – paklausė Risneris. „Taip. Labai blogai jaučiuosi, kad jie iš manęs viską išgavo”. „Paklausyk, – tarė Risneris, – jei jie nusprendžia sudoroti žmogų, tai taip ir padaro. Svarbiausia, kaip tu elgsies po to. Stenkis laikytis kiek gali. Jei jie tave palaužia, išsilaižyk žaizdas ir atsitiesk. Pasikalbėk su kuo nors. Nekankink savęs. Privalome vienas kitu rūpintis”.
Retkarčiais Coffee už kokį nors smulkų nusižengimą buvo pakabinamas ant virvių. Tada jo bičiulis iš gretimos kameros stuksendavo, kad jis už jį meldžiasi, ir ragino nepasiduoti. „Kai bausdavo jį, – pasakoja Coffee, – aš darydavau tą patį”. Vieną dieną Coffee gavo žmonos laišką:
Brangus Džeri,
Dabar nuostabus pavasaris ir mes tavęs ilgimės. Vaikai lai kosi puikiai. Kim visą laiką važinėjasi prie ežero. Berniukai plaukioja ir šokinėja nuo doko, o mažasis Džeris pliuškinosi su pripučiamu ratu.
Coffee akys prisipildė ašarų, jis nebegalėjo toliau skaityti ir prispaudė laišką prie krūtinės. „Mažasis Džeris? Koks Džeris?” Staiga jis suprato. Tai jų vaikas, gimęs jam jau patekus į nelaisvę. Žmona nežinojo, kad jis negavo ankstesnių jos laiškų, ir apie Džerį rašė taip, lyg jis apie jį jau žinotų. „Mane užplūdo įvairiausi jausmai: palengvėjimas ir džiaugsmas, kad su šeima viskas gerai, liūdesys, kad negaliu būti su Džeriu pirmaisiais jo gyvenimo metais, dėkingumas dangui už tai, kad esu gyvas”, – pasakoja Coffee. Laiškas baigėsi taip:
Mes visi ir dar daugelis kitą maldose prašome, kad tau nieko nenutiktų ir greitai grįžtum namo. Rūpinkis savimi, brangusis. Myliu tave.
Bea
Coffee pasakoja, kad amžinybę primenančias valandas belaisviai praskaidrindavo mintimis persikeldami į namus: jie vaikščiodavo po kambarius, stengdavosi atkurti kiekvieną detalę, bandydavo įsivaizduoti, kaip jaustųsi būdami namie. Coffee mano, kad jam padėjo išgyventi draugai ir tikėjimas.
Sekmadieniais kiekviename kamerų bloke aukščiausias rangu karininkas duodavo signalą, kuris reiškė bažnyčios varpą. Tada kiek vienas vyras, jei tik pajėgdavo, atsistodavo ir, širdyje būdamas kar tu su visais, kalbėdavo 23 psalmę: „Tu tiesi man stalą žiūrint mano priešams; patepi aliejumi mano galvą; mano taurė pilniausia.”(vert. J. Skvireckas)
Coffee sako: „Aš žinojau: mano taurė taip pat „pilniausia” ir kada nors aš vis tiek tapsiu laisvas ir grįšiu į savo nuostabią šalį”.
Tarp kariaujančių pusių buvo pasirašyta taikos sutartis ir 1973 metų vasario 3 d., savo septintųjų buvimo nelaisvėje metinių dieną, Coffee buvo iškviestas pokalbio su dviem jaunais Vietnamo karininkais.
„Esame įpareigoti grąžinti jums jūsų turtą”, – pasakė vienas jų.
„Kokį turtą?” – nesuprato Coffee.
„Štai šitą”.
Coffee sunkiai nurijo ir ištiesė ranką paimti auksinio vestuvinio žiedo, kurį kareivis laikė suėmęs nykščiu ir rodomuoju pirštu.
Taip, tai buvo jo turtas. Jis užmovė jį ant piršto. Žiedas ant pirš to kabėjo kiek per laisvai, bet tai tikrai buvo jo žiedas. Coffee jau buvo praradęs viltis kada nors jį atgauti.
„Kai šį žiedą iš manęs paėmė, mano vaikams buvo 11 ar 12 metų. Staiga pasijutau senas ir pavargęs. Geriausius savo gyvenimo metus praleidau viduramžiškuose požemiuose, mano ranka buvo sutvirtinta varžtais, mano kūne veisėsi kirmėlės ir dar velniai žino kas. Aš mąsčiau, ar mano paūgėję ir gerokai pasikeitę vaikai priims mane kaip savo šeimos narį ir kokie bus mūsų santykiai. Galvojai ir apie Bea – ar sugebėsiu būti jai tinkamas vyras? Ar ji vis dar mane myli? Ar ji įsivaizduoja, ką visus tuos metus ji man reiškė?”
Iš kelionės į Hanojaus oro uostą Coffee aiškiai prisimena tik vieną dalyką – nuostabią raudonai mėlyną vėliavą, nupieštą ant įspūdingo dydžio transportinio lėktuvo C-141 uodegos. Šiuo lėktuvu turėjo būti gabenami paleisti karo belaisviai.
Prie lėktuvo stovėjo būrelis amerikiečių kariškių, kurie belaisviams šypsojosi ir rodė į viršų iškeltus nykščius. Vietnamo karininkas išrikiavo juos į eilę po du ir garsiai perskaitė kiekvieno vardą ir pavardę, laipsnį ir tarnybos rūšį:
„3-iojo rango kapitonas Geraldas L. Coffee, JAV karinis jūrų laivynas”. (Jam būnant nelaisvėje jis buvo dviem laipsniais paaukštintas.)
Kai Coffee patraukė lėktuvo link, jo dėmesį atkreipė JAV karinių oro pajėgų pulkininkas, vilkintis melsvą uniformą, papuoštą sparnais ir juostelėmis. Tai buvo pirmoji po daugelio metų matyta amerikiečių karinė uniforma. Pulkininkas priėmė žvalų Coffee pasveikinimą.
„Kapitonas Geraldas L. Coffee pasiruošęs vykdyti įsakymus, sere”.
„Sveikas sugrįžęs, Džeri”. Pulkininkas ištiesė abi rankas ir pakratė Coffee ranką. Kai visi sulipo į lėktuvą, pilotas, nieko nelauk damas pasuko į pakilimo taką, įjungė stabdžius ir į priekį patraukė droselius. Tikrinant variklio darbą lėktuvas riaumojo kaip žvėris. Kai buvo atleisti stabdžiai ir jie pakilo nuo tako, triukšmas jau buvo pasidaręs nepakeliamas. Po keliasdešimties skrydžio minučių iš garsiakalbių pasigirdo stiprus ir užtikrintas piloto balsas: „Sveikinu, ponai. Mes ką tik kirtome Siaurės Vietnamo sieną”. Tik tada keleivių veiduose pasirodė šypsenos.
Pirmas sustojimas buvo Filipinuose, Klarko oro pajėgų bazėje. Atėję grįžtančiųjų pasveikinti žmonės laikė plakatus: „Sveiki sugrįžę namo! Mes jus mylime. Telaimina jus Dievas.” Kai buvo skelbiami išlipančių karo belaisvių vardai, jie stovėjo už apsaugos zoną skiriančių užtvarų ir džiaugsmingai plojo. Čia matėsi ir televizijos kamerų. Vyrai nė nenutuokė, kad tuo metu verkdami ir šypsodamiesi per TV ekranus juos stebi milijonai amerikiečių.
Jiems buvo sudaryta galimybė paskambinti artimiesiems – bu vo įrengti specialūs telefonai. Belaukiant, kol Bea pakels ragelį, Geraldui L. Coffee suskaudo skrandį. Ji ir vaikai jo laukė Sanforde, Floridos valstijoje.
„Sveika, mažule. Tai aš. Ar gali tuo patikėti?”
„Sveikas, brangusis. Per TV rodė, kaip tu lipai iš lėktuvo. Tave matė visa Amerika. Atrodei puikiai!”
„Nesu tikras. Aš netekau daug svorio. Bet jaučiuosi gerai. Tik labai pasiilgau namų”.
Jau kitą sekmadienį po ilgai laukto sugrįžimo jis ir jo šeima dalyvavo mišiose. Atsakydamas į parapijos kunigo sveikinimus Coffee pasakė įsimintinus žodžius. Tai puikūs žodžiai apie optimizmo jėgą:
„Visus tuos metus mane gelbėjo tikėjimas. Aš tikėjau, kad savo pareigą galiu įvykdyti iki galo ir garbingai grįžti namo. Tikėjau visais artimais žmonėmis, pradedant jumis, čia susirinkusiais, ir žinojau, kad jūs rūpinsitės mano šeima, tikėjau savo draugais, kartu su manimi buvusiais nelaisvėje; vyrais, kurie iš visų jėgų stengėsi padėti man ir kuriems stengiausi padėti aš. Tikėjau savo šalimi, jos valdžia, jos darbų teisingumu… O svarbiausia – aš tikėjau Dievu, – tai yra visa ko pagrindas… Gyvenimas yra kelionė. Kiekvienas po sūkis ko nors išmoko ir praturtina. Kartais galime suklupti, bet visą laiką privalome judėti link to, kas mumyse nuostabiausia”.
Pagal Alano Loy McGinniso „Optimizmo jėga” paruošė Davidas McNaily
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.