Kai Maritai ėjo trylikti, madingi buvo margaspalviai marškinėliai ir nutrinti džinsai. Nors aš augau didžiosios depresijos metais ir naujiems drabužiams pinigų neturėjau, taip prastai niekada nesirengdavau. Kartą Maritą pamačiau gatvėje purvu ir akmenimis trinančią naujus džinsus. Buvau pritrenkta, kad ji darko naujas kelnes, ir tuoj pat nubėgau jos drausminti. Aš jai pasakojau muilo operos stiliaus istoriją apie savo prarastą vaikystę, o tuo metu ji toliau trynė kelnes. Kai pamačiau, kad mano pasakojimai jos nė kiek nejaudina, paklausiau, kodėl ji gadina naujus džinsus. Nepakeldama galvos ji atsakė:
„Naujų džinsų niekas nenešioja”.
„Kodėl?”
„Nenešioja ir viskas. Todėl ir trinu juos, kad atrodytų nudėvėti”.
Kaip nelogiška! Koks čia stilius – darkyti naujus drabužius? Kiekvieną rytą, jai išeinant į mokyklą, aš į ją žiūrėdavau ir dūsaudavau: „Į ką mano dukra panaši.. .”Ji vilkėdavo senus mėlynais dryžiais ir dėmėmis išmargintus tėvo marškinėlius. Būtų geras skuduras – kartą pamaniau. Ir tie džinsai – jie kabėjo taip žemai, kad įkvėpus oro turėjo nusmukti nuo dubens. Bet kur jiem smukti? Jie taip aptempė kojas, kad jų negalėjai ne pajudinti. Nuo akmenimis nutrintų ir prairusių klešnių tįsojo siūles.
Vieną dieną, jai išeinant į mokyklą, man toptelėjo netikėta min tis, lyg pats Dievas būtų išklausęs mano dūsavimų ir ją atsiuntęs: „Ar suvoki, ką kiekvieną lyta sakai Maritai?: „Į ką panaši mano dukra?” Kai jos draugai mokykloje šnekasi apie savo nuolat nepatenkintas konservatyvias motinas, ji tikrai turi ką pasakyti. Ar kada atkreipei dėmesį į kitas vyresnių klasių mokines?”
Tą dieną nuvažiavusi jos paimti aš pamačiau, kad daug mergaičių atrodo netgi gerokai netvarkingiau. Pakeliui į namus pasakiau, kad mano priekaištai dėl darkomų džinsų buvo perdėti. Ir pasiūliau kompromisą: „Nuo šiandien, eidama į mokyklą ir pas draugus, tu gali rengtis, kaip tik nori, ir aš dėl to nepriekaištausiu”.
„Esu tuo patenkinta”.
„Bet kai eisi su manimi į bažnyčią, apsipirkti ar į svečius pas mano draugus, norėčiau, kad be papildomų raginimų apsirengtum ką nors, kas patinka man”.
Dukra susimąstė.
Pridūriau: „Tai reiškia, kad savo gyvenime 95 procentus sprendimų priimsi pati, o 5 procentus paliksi man. Ką apie tai manai?” Ji man mirktelėjo, paspaudė ranką ir pasakė: „Sutarta, mama!”
Nuo tada rytais aš jai palinkėdavau sėkmės ir niekada nemurmėdavau dėl jos drabužių. O eidama su manimi ji be atsikalbinėjimų apsirengdavo tinkamai. Mes susitarėme!
Florence Littauer
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.