Kartą, mokydamasis paskutiniame koledžo kurse, grįžau į namus praleisti kalėdines atostogas. Tikėjausi dvi savaites linksmai pabūti su broliais. Visiems kartu buvo smagu, todėl pasisiūlėm prižiūrėti parduotuvę ir leidome tėvams nors vieną dieną per daugelį metų pailsėti. Prieš išvykdamas į Bostoną tėvas pasikvietė mane ir nusivedė į už parduotuvės esantį mažą kabinetą. Ten buvo tiek mažai vietos, kad vos tilpo pianinas ir išskleidžiama sofa-lova. Iš tie sų: išskleista sofa užimdavo visą kambarėlį – galėdavai tik atsisėsti ir groti pianinu. Tėvas už sofos atkaltės užkišo ranką ir ištraukė iš ten dėžutę, kurioje kažkada buvo sudėti cigarai. Atidaręs ją parodė man pluoštelį laikraščio straipsnių iškarpų. Buvau perskaitęs daugybę Nancy Drew detektyvų, todėl susijaudinęs spoksojau į mįslingoje dėžutėje sudėtas iškarpas.
– Kas tai? – paklausiau susidomėjęs.
– Tai laikraštyje atspausdinti mano rašyti straipsniai ir keletas laiškų redaktoriui, – rimtai atsakė tėvas.
Susidomėjęs skaičiau iškarpas ir pastebėjau, jog po kiekvienu laipsniu buvo parašytas vardas: Walteris Chapmanas, Eskvairas*. Nustebęs paklausiau: „Kodėl man niekada apie tai nepasakojai?”
– Nenorėjau, kad sužinotų tavo motina. Ji visada sakydavo, jog neturėdamas tinkamo išsilavinimo rašyti negaliu. Norėjau siekti kokio nors valdiško posto, bet ji patarė net nebandyti. Manau, ji bijojo manimi nusivilti. O aš tenorėjau pabandyti, tik šiaip sau. Tada sugalvojau, jog jai nežinant galiu bent rašyti. Ir rašiau. Kai tik išspausdindavo mano straipsnius, juos iškirpdavau ir slėpdavau šioje dėžutėje. Žinojau, kad kada nors kam nors juos parodysiu. Pasirinkau tave.
Skaičiau jo straipsnius, o jis visą tą laiką mane stebėjo. Kai pažvelgiau į jį, jo akyse žvilgėjo ašaros. Tada jis ištarė: „Manau, šį kar tą užsimojau per plačiai”.
– Ar dar ką nors parašei? – paklausiau.
– Taip. Prieš tris mėnesius bažnyčios žurnalui nusiunčiau pa siūlymus, kaip sąžiningiau išrinkti Tautinį rinkimų komitetą. Jo dar neišspausdino. Manau, kad užsimojau per plačiai, – atsakė jis.
Pamačiau kitą pokštus mėgstančio tėvo pusę ir nustebęs nežino jau, ką sakyti, bet pabandžiau jį paguosti: „Galbūt jis netrukus pasirodys”. Tėtis nusišypsojo, mirktelėjo: „Galbūt, bet labai nesitikėk”. Tada užvožė dėžutės dangtelį ir užkišo ją už pianino.
Kitą rytą tėvai autobusu išvažiavo į Haverhilo geležinkelio stotį, sėdo į traukinį ir išvyko į Bostoną. Džimas, Ronas ir aš prižiūrėjome parduotuvę. Dėžutės negalėjau pamiršti. Iki šiol net nenutuokiau, jog tėvas mėgo rašyti. Broliams nieko nepasakojau. Si dėžutė buvo mano ir tėvo paslaptis.
Ankstų vakarą žvilgtelėjęs pro parduotuvės langą pamačiau iš autobuso išlipančią mamą. Ji buvo viena. Praėjusi aikštę ji sparčiai žingsniavo namų link.
– O kur tėvas? – paklausėme sutartinai.
– Jūsų tėvas mirė, – ramiai atsakė ji.
Netikėdami tuo, ką išgirdome, nusekėme paskui ją į virtuvę. Ji papasakojo, kaip viskas nutiko. Jiedu ėjo sausakimša Parko gatves metro stotimi ir staiga tėvas nukrito ant grindų. Prie jo pasilenkusi seselė pažvelgė į mamą ir tepasakė: „Jis mirė”.
Mama stovėjo apstulbinta, nežinodama, ką toliau daryti. O žmonės skubėdami ėjo pro šalį. Vėliau priėjo kunigas ir tarė: „Pakviesiu policiją”- Dar kokią valandą mama laikė apglėbusi tėvo kūną. Galų gale atvažiavo greitosios pagalbos automobilis ir nuvežė juos į morgą. Ten mamai liepė viską išimti iš tėvo kišenių ir nusegti laikrodį- Po to ji viena važiavo traukiniu, persėdo į autobusą ir grįžo namo. Ji pasakojo šį sukrečiantį įvykį ir nepraliejo nė vienos ašaros, neparodydama jokių emocijų. Taip ji suvokė orumą. Mes taip pat neverkėme ir pasikeisdami aptarnavome klientus. Vienas nuolatinis pirkėjas paklausė: „Kur dingo senukas?” – Jis mirė, – atsakiau. – 0, užjaučiu, – teištarė jis ir išėjo.
Niekada negalvojau apie tėvą kaip apie senį. Net baisu pagalvoti, jog jam jau buvo 70, o mamai dar tik 60. Jis buvo toks sveikas ir laimingas. Nesuprantu, kaip jis galėjo mirti, jeigu visą laiką nesiskųs damas sava sveikata rūpinosi mūsų trapiąja mama. Nutilo švilpavimas ir dainos tvarkant parduotuvės lentynas. „Senuko” nebėra.
Laidotuvių rytą prisėdau prie stalo perskaityti ir suklijuoti į iš karpų albumą užuojautos atvirukus. Tarp nemažos jų krūvelės pamačiau bažnyčios leidžiamą žurnalą. Niekada jo neskaitau, nes manau, jog tai nuobodus religinis leidinys. Šį kartą atsiverčiau jį, vildamasis ten rasti tą nepaprastą straipsnį, – ir radau.
Nusinešiau žurnalą į mažąjį kabinetą, uždariau duris ir apsipyliau ašaromis. Buvau tvirtas, tačiau pamatęs išspausdintus drąsius tėvo pasiūlymus Tautiniam rinkimų komitetui nesusilaikiau. Skaičiau, o skaitydamas verkiau. Ištraukiau dėžutę iš slaptavietės ir po iškarpomis radau į du lapus surašytą sero Henrio Caboto Lodge’o padėką tėvui už išsakytas mintis apie jo rinkimų kampaniją.
Apie savo dėžutę niekam nepasakojau. Tai buvo mano ir tėvo paslaptis.
*Eskvairas – kreipimosi į vyrus žodis, rašomas anglų k. vartojančių žmonių adrese po Pavardės, jeigu nepavartotas kitas titulas.
Florence-Littauer
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.