Pirmiausia buvo vėjas, kuris nuplėšęs nuo medžio pumpurus patiesė juos miško tankmėje ir žemė sugėrė savo lūpomis. Paskui, išsikaliau aš – liaunas stiebas. Saulėje savo liaunumu didžiavausi ir žaidžiau. Saugiai lingavau medžių senųjų paunksmėje. Po metų, kelių, išstybau, ir stebėjau, kaip kas kartą leidžiantis saulei ilgėdavo mano šešėlis. Taip sukosi ratas. O aš – vis aukštyn, kaip sakalas į dangų. Visų aukščiausias girioje. Baltas medis. Mano šerdimi tekėjo jaunas kraujas ir norėjosi pasaulio. Atėjo žiema. Kažkas pritrūko lentų, kažkam reikėjo suolo, o dar trečiam plačios lovos. Aišku, kokia lemtis laukė manęs. Nei per anksti nei per vėlai… Taip, girios ošimą pakeitė, mašinų vaitojimas aplinkui, batukų tapsenimas. Perkeitimas. Irrrrrrrrr…Aš tapau suolu. Dažniausiai ant manęs mėgo sėdėti moterys. Susidėjusios koją ant kojos, jos valiūkiškai sūpavo ir krykštavo, atstačiusios savo veidelį vaivorykštei. Laukdavau pavasario, kada storas sniego apdangalas susigerdavo po mano kojomis.
Ir vėl jos. Matau, einančias su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, su savo paslaptimis. „Eikšekit“-, šaukiu, „aš jus priimsiu, pailsėkite, atsikvėpkite, patausokite savo liaunas kojeles…“ Taip ir vėl sukasi ratas. Tarsi pančiuose, tarsi pavasaris. Ir vėl sniegas ir vėl lietus ir vėl šiluma… Daug visko. Praradimus keičia atradimai ir vėl iš naujo, arba atvirkščiai. Nusišypsok. Tavasis suolas, ant kurio sėdi, moka klausyti, moka glausti ir moka suteikti poilsį. Ir linki tau gražios dienos, kuri dar neįpusėjusi žada gražų ir nepamirštamai ilgą šilumos pritvinkusią pavasarinę laimę.
Autorius nežinomas