Duona ir žodis 1. Invokacija Tu davei man duoną ir davei man žodį… Tu davei man kūną ir davei man sielą… Tu man ištiesei dosnią ir švelnią motinos ranką… Ir, ištiesusi vieną ranką, tarei: — Čia bus tavo duona. Ir, ištiesusi antrą ranką, tarei:...
Smarkiai pučia šaltas vėjas Jau purvai, vanduo. Ilgos naktys, trumpos dienos – Vėlyvas ruduo. Samanotoj pirkužėlėj vakaras tylus Tik lengvai ratelis ūžia Verpdamas linus. Ten močiutė jau labai sena Verpia, džiaugias, Kad ji ne viena. Apie senę susispietę Anūkai maži Klauso, tyli, Nes senelės...
Pirmiausia buvo vėjas, kuris nuplėšęs nuo medžio pumpurus patiesė juos miško tankmėje ir žemė sugėrė savo lūpomis. Paskui, išsikaliau aš – liaunas stiebas. Saulėje savo liaunumu didžiavausi ir žaidžiau. Saugiai lingavau medžių senųjų paunksmėje. Po metų, kelių, išstybau, ir stebėjau, kaip kas kartą leidžiantis...
Senieji lakotai buvo išmintingi. Jie žinojo, kad atitolusio nuo gamtos žmogaus širdis pasidaro kieta; jie žinojo, kad liovusis didžiai gerbti visa, kas gyva, visa, kas auga, netrukus sunyksta ir pagarba žmogui. Todėl gamtos vaidmuo auklėjant jaunuolį, ugdant jo jautrumą, buvo labai svarbus. Lutheris Stovintis...
Senelio linkėjimai brangiam anūkui gerumo aš Tau dovanoju – Gal Tu jo nesurasi tiek niekur daugiau, Kiek manasis švelnumas Tau meilės aukoja, Kiek artumas manasis Tau duoda, tačiau Tau linkiu žmoniškumo, kad gėrį surastum, Tau linkiu aš vertybių lyg lobių dangaus, Tau linkiu atvirumo,...
Vakaras. Nereikia nieko, Tik sėdėti ir žiūrėt, Kaip ta saulė mus palieka, Ir lyg vakaras žėrėt. Ir matyt, kaip upėj gluosnis Atsispindi ir lanka, Ir kaip žemę ima glostyt Šilto vakaro ranka. Ir girdėt ties galva skrendant Nepažįstamus paukščius, Ir matyt į naktį brendant...
Miške ant kalvos stovėjo trys medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir svajones. Pirmasis tarė: „kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir sidabro, pilna didžiausių brangenybių ir visi matys mano didybę. Antrasis taip pat prabilo: „Kada nors aš būsiu galingas laivas, per vandenis...
Visa, ką matai ir kame glūdi dieviškų ir žmogiškų dalykų visuma, yra vieninga; mes esame didelio kūno nariai. Gamta sukūrė mus brolius, pagimdydama iš to paties ir tam pačiam tikslui. Ji įskiepijo mums abipusę meilę ir polinkį bendrauti. Ji nustatė, kas yra teisinga ir...
Naujausi komentarai: