Nuotrauka: Aurimas Gudas
Vidas Marcinkevičius
Bokštai lietuj
Ant grindinio šalto tamsių akmenų,
Kur žingsniai virš lapų duslėja,
Klane guli bokštai, ir juos aš minu
Lyg drėgną arimą prieš sėją.
Pro nuotaiką, gestą staiga prasišvies
Akimirkos, skaudžios ar geros.
Kaip lietų blaivinantį kantriai nešies
Mintis, kurios liko patvarios.
Galybė akmens ir trapumas lietaus.
Tyliam spinduly, kuris braido
Gatve, aš dangun akimis įkritau —
Lyg balsas į gelmę be aido.
Kaip žodį iškirsti iš bokštų klane,
Akių giluma nuvalyti?
Pavargusiai saulei išduodat mane,
Kai liaujasi debesys lyti.
Tamsiais akmenim nušlamėjo lietus,
Grąžinęs kažką ar atėmęs.
O bokštai, vėl randantys savo vietas,
Lyg debesio paliktos dėmės.
Rimas Burokas
***
Į taurę įkrenta geltonas
rugsėjo lapas, vakarėjant,
į tuščią parką grįžta vienas
su buteliais tuščiais girtuoklis…
Jis sėdi, klausosi, iš lėto
susisupa į blausų lietų,
pakyla, eina, pasilieka
lietus jo švelnų siluetą…
Rimas Burokas
***
Lietaus palaidoti žmonės
dar bando surasti save…
O lapkričio miesto rapsodija –
jų šermenų vakare…
Jie bando surast savo meilę
skausmingai, kaip lazdą apakę…
Sustok, vakarinis praeivi,
lietus šnara mirusių gatvėj.
Aktorių trio. Kai pasibels lietus
Kai pasibels lietus į gatves grindinį,
kai pasibels lietus į tavo širdį.
Tu nesislėpk, nuo jo nebėk,
kad sulijai nesigailėk.
Buvo žemė šalta,
žmonės buvo šalia
kai ta žemen tada, žiemužėlė balta
ir nutiko staiga, snaigė tavo melsva
žemė tavo žalia nuo lietaus
Kai pasibels lietus į gatvės grindinį,
kai pasibels lietus į tavo širdį.
Tu nesislėpk,nuo jo nebėk
kad sulijai nesigailėk.
Buvo žemė šalta, žmones buvo šalia
kai toj žemėn tada, žiemužėle balta
ir nutiko staiga, snaigė tavo melsva
žemė tavo žalia nuo lietaus.
Juozas Žlabys-Žengė
Lietaus deklamacija
Mėgstu lietų aš iš profilio,
Kai jis kerta įstrižai
Į lapus, į pačią obelį
Ir skaičiuoja, kad mažai.
Mėgstu lietų aš iš profilio,
Kai jis krinta ties beržais,
Dulkes gindamas į sopulį,
Pačiauškėdamas lašais.
Mėgstu lietų aš iš profilio,
Kai jis kirčiais pailgais
Pliekia biustą Mefistofelio
Ir pravirkdo ties langais.
Mėgstu lietų aš iš profilio,
Kai jau liūtis pabaigta.
Žėri saulė vėl už topolio
Su vaivorykšte, ak, ta…
Jonas Jakštas
Jie girdėjo tik lietų…
Jie girdėjo tik lietų
už langų nesaugių,
virš gležnų dar daigų —
jo krapnojimą lėtą.
Jie šviesas užgesino.
Ligi pat paryčių,
ir baikščių, ir tuščių,
juos globojo žvaigždynai.
Jie per naktį miegojo
laisvėj nelaisvoje,
o brėkšmėj rausvoje
ėmė žadint šilojai.
Jie pabudo iš lėto —
dar, vadinas, gyvi.
įsiklausė — savy
vėl girdėjo tik lietų…
Eugenijus Ališanka
Exodus
lietūs kalba už mus, žydros srovės
išskalauja atlanto krantus, vynuogynus,
laiko būta daugiau, bet beprasmės dalybos,
kai dalijantis lieka dalybos ženkle,
čia laikai susiviję,
žilas plaukas ir molio karoliai,
nors viena karalystė, bet tolsta likimai,
brėžia spindulį lėtas galvos judesys, o ranka
viską sugeria: drėgmę, laukimą, vienatvę,
čia nėra sugrįžimo, nes grįžta vien kaltas
sugrąžinti skolos, bet tuštėja bažnyčios,
ir gali pasikliauti vien skliauto erdve,
vien skaudžiu praregėjimu:
klūpantys žmonės,
jų nebus čia po metų, lyg užmirštas vardas
atminty sužioruos vakarienės veidai,
vyno taurėms artėjant prie lūpų, nebylūs,
tai vėliau atsitiks, atsitinka, kai vakaro gylis
jau nėra išmatuojamas krikšto tiesa,
tai tąsa vienatinės aiškumo tiesės,
kai susikerta sankryžoj tai, kuo gali patikėti,
bet sutrukdo lietus, ir nežinomu lieka
šaltas vilnius,
lietaus išvirkštinis los angelas,
čia nėra dykumos, bet laukai ištuštėję,
per ražienas nudryksta šviesa karalystės,
mes nebijome ašarų, atviros smėlio pakrantės
dar nugludins ne vieną šios vasaros bruožą,
ir vis tiek ne šitąja banga bus pažadintas
miestas,
nuplautas gražus liūdesys,
čia bejėgis atlantas ir alkanos minios,
nes sujungia krantus ne dienos praeitis
ir yra paslaptis, už kurios mes bejėgiai
droviai gobiame skėčiais išeinančius gatvėn
mes išeinam ir saugome patys save nuo lietaus
Eugenijus Ališanka
Lietaus kalavijas
Kalba mano ne man
kai sunkus lyg kalavijas
(kaip jis atrodo vytautai)
debesis virš manęs pritvinksta
tamsos
kiaulė vartos po purvą
tai tik senas lietaus ženklas
ir ne pasaulio pabaigą tau
žaibuojant pranašauju
tamsos
jau nebėra ji krinta
į gatvę išdžiūvusią žemę
mes basi ir kyla tamsa mumyse
ligi akių ir lūpų sausų
tamsos
lašai suvilgo mano kalbą
(taip motinos pasakas gėriau)
ir dabar jau geriau — mes
suprantam viens kitą be žodžių
Justinas Marcinkevičius
Lietus
Plonyčiais lietaus spinduliais
į žemę dangus nusileido
ir garsiai čiurlena grioviais
per didelį žemės veidą.
Apsvaigsta palaima laukai,
ir, lyg angelai atplasnoję,
teškenąs po dangų vaikai,
kelnes pasiraitoję.
Algimantas Baltakis
***
Lietus lyg iš kibiro žliaugia.
Čežena šermukšniai šlapi.
Ak, vakar!
Nejaugi, nejaugi
Laikiau aš ją savo glėby?
Nejaugi tai man ji kuždėjo,
Kad aš —
Jai labai patinku?
Ir ašara nuriedėjo
Iš jos nuleistų akių.
O vakaras buvo toks šiltas.
Tyla —
Lig dangaus pakraščių.
Ir, rodos, nematomas tiltas
Iškilo tarp mūsų širdžių.
Bučiuok!
Klausinėti neverta,
Kas aš ir iš kur ateinu.
Vis vien užmiršau savo vardą
Nuo tavo švelnių bučinių.
Ak, vakar!
O šiandien — šešėliai
Nuo nemigo paakiuos…
Aš vardą prisimenu vėlei
Ir suodiną rūbą velkuos.
Einu aš,
O sieloje šalta.
Kam, vėjau, man plaukus taršai?
Ant juodo kieto asfalto
Piktai sproginėja lašai.
(1957)